Pilietybė – ne purvini apatiniai

Nors viešojoje erdvėje girdisi nemažai kritikos, esą Lietuvos pilietybės institutas labai konservatyvus, net archaiškas dėl to, kad draudžia piliečiams lengvai įgyti kitų šalių pilietybę ir būti dvigubais ar trigubais piliečiais, man dėl to kyla greičiau priešingas įspūdis. Ir prieštaringos mintys, stebint daugiau nei šimto Seimo narių iniciatyvą supaprastinti kai kuriuos barjerus, dabar numatytus Konstitucijoje ir užbetonuotus Konstitucinio teismo nutarimais.
Rašau apie priešingą įspūdį, nes man – kaip tik atvirkščiai – atrodo, kad mūsų požiūris į pilietybės institutą – sulig žvilgsniu į užnešiotus apatinius.
Nuo pat pradžių. Nuo 1990 -tųjų valstybės atstatymo, galima sakyti, pilietybės institutas buvo išskaičiavimas. Nors garsiai deklaravome, kad vyko formalus valstybės atstatymas, kelioms minutėms atstatant ir 1938 m. Konstituciją. Bet pilietybės tos preciziškos teisinės formulės tarsi nelietė.
Man rodos (pasirengęs ginčytis), kad 1990 m. kovo 11 d. teisę į Lietuvos pilietybę turėjo visi, kas tokią teisę turėjo 1940 -taisiais ir 1944 -taisiais vėl sovietams sugrįžus. Taigi ir tie, kurie Lietuvą anuomet privalėjo palikti ne savo noru (gal nereiktų siaurinti iki tremties vietų Rytuose ir dipukų stovyklų Vakarų Vokietijoje).
Tačiau sugalvota buvo kitaip.
Po teisybei, iš to išėjo nei į tvorą, nei į mietą. Atstatėme tęstinę valstybę, kuri buvo okupuota, tačiau pilietybę išdalijome ne okupuotos valstybės piliečiams (su visomis minėtomis geografinėmis potekstėmis), o tiems, kurie tiesiog gyveno čia, ir kolonistams. Holokaustą Lietuvoje išgyvenę žydai, emigravę į kitas pasaulio šalis (nors prieš okupaciją buvo laikomi Lietuvos piliečiais) pilietybės teisės neatgavo, nes… čia negyveno. Į Sibirą ištremti ir iš ten nesugrįžę lietuviai – taip pat. Nes čia negyveno. Po karo išvažiavę lenkai taip pat negavo, nors ir nelabai prašė. Pilietybės automatiškai, jei neatsisakė JAV pasų, neatgavo iškart nė „dipukai“, kurie mėžėsi iš Lietuvos paskutinėmis vežėčiomis ne iš gero gyvenimo ir ne geresnio ieškoti. Tiesiog išlikti.
Žydai prieškariu su lenkais turėjo daug turto Vilniuje, galėjo inspiruoti dar vienos restitucijos chaosą. JAV lietuviai buvo „turtingi“, tai čia kaip mat būtų „viską supirkę“. O tremtiniai? Jei jie negrįžo valstybei atgimstant, tai „gal išvis jie čia ir nereikalingi“. Išskaičiavimas!
Kabutėse pateikiau apytikres frazes iš diskusijų, kurios prieš daugiau nei 27 metus virė Seime.
Išėjo kokia šios išskaičiavimo ekvilibristikos beprotybė: Niujorke gyvenantis Jonas Mekas, kilęs iš Biržų apskrities Semeliškių, pasitraukęs iš Lietuvos 1949 m., dabar varstė valdiškas duris Vilniuje, prašydamas pilietybės išimties tvarka. Arba šviesios atminties Romas Sakadolskis su žmona, kurie į Lietuvą sugrįžo. O koks nors Viktoras Uspaskichas buvo tvirtas Lietuvos pilietis. Už juos visus kartu paėmus. Nes anie trys pilietybę galėjo gauti tik išimties tvarka!
Man šis santykis buvo it smūgis į tarpuragį. Nors nemačiau ir negirdėjau, kuriam pilietybės instituto tėvų dėl to labai skaudėtų galva. Ei, sakė, tai ir Mekas, ir Sakadolskis turi amerikoniškus pasus. Turi, bet kokiomis aplinkybėmis juos gavo.
Dabar jau iniciatyva: dviguba pilietybė emigrantams, jeigu jie tampa NATO šalių ir ES piliečiais. Kodėl? Taigi atvira diskriminacija ties Žmogaus teisių pažeidimo, mano supratimu, riba. Bet dar vienas išskaičiavimas.
Kokiais požymiais, jei atspirties taškas – 1990.03.11 – esmingai skiriamės nuo kitų posovietinių „naujųjų demokratijų“, kurių pilietybės institutas radosi kaip tik panašiu metu.
Aš girdžiu, ką per TV ugningai kalba Žygis Pavilionis. Tačiau nesuprantu. Nesuprantu dėl kelių esminių priežasčių.
Viena vertus, jeigu problema išties karšta ir karštumu nenusileidžia jo retorikai, ko baimintis referendumo? Jeigu yra tai, kaip jis sako: 800 tūkst. trečiabanginių emigrantų ši problema yra aktuali, tegul jie visi eina balsuoti. Kaip į paskutinį mūšį, o ne kaip į paskutinius rinkimus. O jeigu jiems tai tik toks abstraktus noras, o ne „mirt – gyvent“, tai ko mums čia visiems dėl to ardytis. Kad turėtume trijų milijonų iliuziją?
Kita vertus, jeigu p. Pavilionis tikras dėl emigrantų, kad jie tiesiog užpils savo biuleteniais paštu Vyriausiąją rinkimų komisiją, ir jam neramu dėl čiabuvių rinkėjų, tai tegul sutelkia bendraminčių kompaniją ir varo į provinciją čiabuvius agituot. Kaip Andrius Tapinas. Lengva nebus, bet vis proga – strykt nuo Seimo laktų… Kaip į paskutinį mūšį.
Abstrakčios bendrystės (didesnės chebros) poreikio aš neturiu. Ar norėčiau, kad mane kas sietų su Neringa Venckiene ir jos priglaudėjais Čikagoje. Pamiršt aš juos norėčiau.
Todėl man konstitucinės teisės maestro Vytauto Sinkevičiaus argumentai atrodo priimtinesni. Negalime vartalioti teisės palankiai tiems, kurie jau pasirinko. Visas gyvenimas yra pasirinkimas. Vieną pasirenki, kito netenki. Todėl dažniausiai jie sunkūs, reikalauja atsakomybės ir atsakingumo už nuosavą veiksmą. Kodėl mes valstybės lygiu turime spręsti problemą, kad emigrantai savo sprendimų pasekmes pajustų kuo švelniau? Aš jų iš šios šalies nevijau.

Rytas Staselis