„Meilė Dievui bei savo artimam tegu niekados neišblėsta jūsų širdyse“…

– Tad vykime į Velyknakčio liturgijos pamaldas ir mes, prie Jėzaus kapo savo mintimis sekdami Jo kančios pėdomis. O Jis pasitiks mus ir mums tars: „Tai aš. Nebijokite“. Suklupkime savo mintimis prie Jėzaus kapo su gailesčiu ir meile. O Jėzus iš savo pusės suteiks mums savo dovanų, nes Jis yra turtingas malonėmis. Jis suteiks mums malonių pagal kiekvieno iš mūsų turimą nusiteikimą ir meilę Jam…
– Dalyvaukime Kristaus Prisikėlimo šv. Mišių aukoje, Eucharistinėje procesijoje ir visi kartu giedokime „Aleliuja“. Mūsų pareiga yra atverti savo širdį Dievui, kuris mus myli ir kuris dėl mūsų aukojo net savo gyvybę. Kviečiu gyventi nuolatos taikoje su visais, ypatingai savo šeimoje, bendruomenėje. Mes, kurie išpažįstame Jėzų Kristų ir tikime į jo Prisikėlimą iš numirusiųjų, iš visos širdies galime sakyti vienas kitam: „Linksmų Velykų“. Linkiu visiems, kad patvari sveikata, džiaugsmas ir meilė Dievui bei savo artimam niekados neišblėstų jūsų širdyse „Aleliuja“, – šiuos palinkėjimus parapijiečiams, kurorto svečiams, visiems laikraščio skaitytojams, kviesdamas įsileisti Kristų į savo širdis, perduoda Birštono parapijos kunigas Alfonsas Babonas, sutikęs pasidalinti mintimis ir apie savo tarnystės Dievui kelią.

Pilėnų (šaulių) stovykloje netoli Detroito.

Gerbiamas kunigas save apibūdinantis tikru žemaičiu, beveik prieš devyniasdešimt metų gimęs Raseiniuose. Baigęs pradžios mokyklą gimtinėje, mokslus tęsė Kaune. Po 1940 metų Lietuvos okupacijos, areštavus tėvelį už kontrrevoliucinę veiklą, su kitais pabėgėliais A. Babonas atsidūrė Vokietijoje, vėliau – Norvegijoje. Po karo grįžęs vėl į Vokietiją, gyveno pabėgėlių stovykloje. Į gimtinę grįžti negalėjo. Išvyko į Angliją ir įstojo mokytis. Sužinojęs apie lietuvių saleziečių gimnaziją Italijoje, nuvyko ten. Po poros metų, jausdamas pašaukimą Dievo tarnystei, Romoje įstojo į Šv. Kazimiero lietuvių pontifikalinę kolegiją. Ir 1962 metų gruodžio 22 dieną buvo įšventintas kunigu. Ganytojiškas pareigas teko atlikti Pensilvanijoje, Eastone, Minersville.

Pasivaikščiojimas po Italiją. Būryje tarp draugų klierikų – ir Alfonsas Babonas (pirmas iš kairės). Pirmas iš dešinės stovi būsimasis kardinolas Juozas Audrys Bačkis.

Nuo 1979 metų iki sugrįžimo į Birštoną 2009 metais A. Babonas buvo paskirtas Detroito (JAV) Šv. Antano Lietuvių Parapijos klebonu. „Per tuos 30 su viršum metų, gyvendami vienybėje, jautėmės tarsi vienoje šeimoje, kaip broliai ir sesės Tavo, Dieve, dieviškoje globoje. Likimas mus išskiria, tik laikinai. Tikime, kad tas pats likimas nuves mus tenai, kur amžinas džiaugsmas ir nesibaigianti laimė laukia mūsų visų Tavo dieviškuose namuose“, – dėkodamas Dievui už suteiktą malonę tarnauti Šv. Antano parapijoje, atsisveikinimo su parapijiečiais maldoje sakė jų klebonas Alfonsas.

1957 m. vasarą, studijų metais, Šiaurės Italijos Alpėse.

Kad klebonas buvo labai susigyvenęs su parapijiečiais, kad puoselėjo lietuvybę, tautines ir religines tradicijas, liudija ir gausūs nuotraukų albumai klebono namuose Birštone, kuriuose labai jauku ir šilta nuo gero žodžio, išminties, gražių prisiminimų. Verčiamos nuotraukos tarsi pačios kalbėjo apie tėviškę, studijų metus – apie didesnę gyvenimo dalį, paskirtą tarnauti Dievui ir žmonėms. Antai vienoje nuotraukoje Italijoje akimirkai sustoję būrelis klierikų, tarp kurių ir būsimas kunigas Alfonsas, ir būsimas Kardinolas Juozas Audrys Bačkis… Arba be galo gražūs, paties išpuoselėti gėlynai šalimai namų Detroite. Beje, krinta iškart į akį – ištiesę galvas, kaip sakė Moravskis, besišypsantys jurginai – gėlių karaliai… – daugybė jų. Nuotraukose užfiksuotos ir su lietuvių bendruomene minimos visos svarbios Lietuvai datos, švenčiami jubiliejai.
A. Babonas buvo visos išeivijos šaulių vyriausiasis kapelionas. Jis bendravo ir su garsiais išeivijos menininkais, kurių darbai puošia namus. Ir visur – klebonas apsuptas žmonių, jų meilės, pagarbos. „Pasiilgsim jūsų dainų“, –

1963 m. Venecijos aikštėje.

prisimena jis parapijiečių žodžius atsisveikinant. Pasidžiaugia, kad lietuvių liaudies dainų dabar padainuoja su Birštono „Bočiais“, aktyviai įsijungęs į kurorto dvasinį ir bendruomeninį gyvenimą. Bet vis tiek, kai nuvažiuoja paviešėti į svečius, į Detroitą, kur daugumos draugų jau nebėra tarp gyvųjų, sako jaučiasi, kad ir vėl sugrįžo tarp brolių, sesių.
Kunigas Alfonsas mielai pasidalina prisiminimais ir kaip laikėsi lietuviškų tradicijų Detroite. Didžiajai savaitei ruošdavosi visa parapija, kuri buvo lietuviškiausia. Per savaitę buvo aukojamos aštuonerios mišios, iš jų septynerios – lietuvių kalba ir tik vienerios – angliškai. Per „Gavėnios metu iki Velykų kartą per savaitę po 10 minučių kalbėdavau per radiją lietuviškoje valandėlėje religine tema. Vieną kalbą išklausęs, pats valandėlėje kalbėjęs Vytautas Landsbergis, mūsų susitikimo metu pagyrė“, – prisimena viso pokalbio metu šiltai šypsodamasis kunigas A. Babonas. Gerumu spindi ir jo akys, o ir apskritai atrodo, kad gerumas sklinda ir iš namų bibliotekos, keliolikos pamokslų tomų, rašytų paties, iš kiekvieno meno kūrinio – iš gyvenimo, lyg to rožinio vėrinio, suverto iš daugybės nuotraukų albumų…

Su šviesios atminties kunigu Ričardu Mikutavičiumi per 1995 m. Velykas Detroite, šv. Antano parapijos bažnyčioje vedusiu rekolekcijas.

„Iš vakaro bažnyčioje vykdavo ir vandens, ugnies šventinimo apeigos – viskas kaip Lietuvoje. Chorvedys buvo a.a Stasys Šližys, paveldėjęs iš vargonininko tėvo balsą. Jo brolis Vilniaus Katedroje vargonininkavo taip pat. Stasys dainavo ir Detroito operos chore. Sekmadienį, Velykų rytą, Prisikėlimo mišios buvo aukojamos lietuviškai, po jų – ir angliškai. Procesija eidavo tik bažnyčioj, gatvėj juk neįdomu. Po palaiminimo tautiečiai neskubėdavo skirstytis. Prie kavos, užkandžių stalo susirinkdavo iki 200 lietuvių“, – pasakoja apie Velykų šventę, kuriai pats kepdavo pyragą. Išsaugotose nuotraukose – labai šiltos ir, kaip patikino A. Babonas, labai ilgos, tarpusavio bendrystės akimirkos. Kiekviena parapija turėjo lietuvišką mokyklą, kur vaikai buvo mokomi tikybos, istorijos ir, žinoma, lietuviškų dainų. „Prailginom gyvenimą lietuviškų parapijų“, – sako klebonas ir prisimena vaikų Pirmąsias komunijas, Sutvirtinimo sakramento šventes. Ypač džiaugdavosi ir dėkodavo tie, kurie ten gimę neprarado lietuviškumo. Dėkodavo jie už įvairias lietuviškas pamokas.

Jubiliejinio gimtadienio iškilmių metu – su kurso ir viso gyvenimo draugu prelatu Jonu Staškevičiumi.

Iš nuotraukų žvelgia ir gausus būrys sveikintojų – draugų, garbių svečių, artimųjų minint klebono 80 –metį Detroite ir Auksinį kunigystės jubiliejų 2012 metais Birštone. Ypač kunigas Alfonsas brangina išsaugotą draugystę su seminarijos kurso draugu prel. Jonu Staškevičiumi, šiuo metu gyvenančiu Kanadoj, džiaugiasi gražia bičiulyste su Birštono parapijos klebonu monsinjoru Jonu Dalinevičium, Šv. Antano Paduviečio bažnyčios choristais, Sakralinio muziejaus kolektyvu, „Bočiais“, su visais parapijiečiais. „Lai Viešpaties malonė ir džiaugsmas pripildo Jūsų širdis, ir pripildo jas Jėzaus atnešta taika ir meile“, – dėkodamas visiems už meilę ir pagarbą, atsisveikina kunigas Alfonsas Babonas. Ir dar paprašo – neskubėti – kasdien ir švenčiant Velykas – pabūti, pabendrauti kuo ilgiau vieniems su kitais.
Palma Pugačiauskaitė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *