Kai atgimsta ir viltys, ir širdys

Nėra ilgesnio kelio už kelią į dvasinį atgimimą. Atėję į pasaulį nė vienas dar nežinome, ką jame atrasime, ko neteksime, kuo džiaugsimės ir dėl ko liūdėsime. Laiko tėkmė daug ką pakeičia, keičiasi ir mūsų pačių suvokimas – tai, kas anksčiau atrodė nereikšminga, vėliau tampa svarbiausiais dalykais.
Vis dėlto žmogaus gyvenimas per trumpas, kad suspėtum iki galo pažinti pasaulį, suprasti jame vykstančius ir neretai protu nesuvokiamus dalykus, jų prasmę ar beprasmybę. Susidūrę su teroru, žmonių žiaurumu ir smurtu, nepajėgdami atsitiesti po skaudžių likimo smūgių ir praradimų, meldžiame Dievo malonės, svajodami apie kitokį pasaulį, kuriame visi būtų laimingi, vieni kitus saugotų, gerbtų ir mylėtų.
Ar tai tik iliuzija? Galbūt. O gal ir tikėjimas, kad daug ką galima pakeisti čia ir dabar. Pirmiausia – savo požiūrį į kitus žmones, į gyvybę, aplinką, materialius bei nematerialius dalykus – ir apsispręsti, kas brangiau: pertekliniai, bet dažniausiai nesąžiningai sukaupti turtai, neduodantys ramiai miegoti, ar dvasinė pusiausvyra, be kurios gyvenimas tampa nemielas?
Ko gero, nėra svarbesnio dalyko už sielos ramybę, o ji pelnoma tik gerais darbais, meile, pasitikėjimu ir tikėjimu. Kai šito pritrūkstame, atsiranda derlinga terpė blogiui, kuris iš pirmo žvilgsnio gal nė nepastebimas, užtat vėliau jį sunaikinti būna kur kas sunkiau.
Bet niekada ne per vėlu pasirinkti kelią, vedantį į šviesą, tiesą, gailestingumą ir meilę. Tokia yra ir Kristaus mokymo esmė. Ir ne taip svarbu, ar žmogus yra religingas, ar laisvamanis. Svarbiau – koks jis yra, kokios jo mintys, darbai ir poelgiai, ir koks jis nori būti. Jėzus savo mokiniams sakė: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.“ (Iš Evangelijos pagal Matą – Mt. 5, 30-48).
Argi ši išmintis, užrašyta ir išsaugota per tūkstantmečius, šiandien jau nieko verta? Tad kas atsitiko šiuolaikiniams žmonėms, kurie dėl prabangaus ir persotinto gyvenimo gali peržengti bet kokias ribas – ir įstatymo, ir moralės, ir paprasčiausio žmogiškumo?
Į šiuos klausimus neradę tinkamo atsakymo, pasijuntame bejėgiai ir nusivylę: pastangos pakeisti pasaulį beprasmiškos, nes jame per daug blogio. Ir iš tiesų to padaryti tikriausiai neįmanoma neišsaugojus tikėjimo, kuriuo gyveno ir iš kurio sėmėsi stiprybės ankstesnių kartų žmonės. Velykos jiems buvo kur kas daugiau nei velykiniais margučiais pagražinta eilinė šventė ar tradicija, kurios nesilaikyti lyg ir nedera. Į Velykas sudėtos visai kitokios vertybės. Kristaus Prisikėlimas plačiąja prasme – tai pirmiausia suteikta malonė ir galimybė kiekvienam, net ir pačiam blogiausiam, žmogui atgimti, prisikelti iš savo nuopolių, per meilę, per gerumą išsaugoti viltį ir atgauti dvasios ramybę.
„Bijok Dievo. Ką žmonės pasakys!“ – perspėdavo tėvai bloga darančius vaikus. Ir ne todėl, kad svarbiausia būtų kitų nuomonė, o kad žmogus iš mažens pajaustų atsakomybę už savo poelgius ir prieš patį save, ir prieš kitus.
O kelias į prisikėlimą prasideda nuo paprastų, bet svarbių dalykų. Nuo pasakyto nuoširdaus ir padrąsinančio žodžio. Nuo tėvų meilės. Nuo praminto takelio į mokyklą ir noro kuo daugiau išmokti, sužinoti, pažinti. Nuo padėkos už neatlygintinai mums duotą pačią didžiausią dovaną – gyvenimą, kurio kelyje sutikome tiek daug gerų žmonių. Nuo maldos, nukreipiančios žvilgsnį į dangų, kad pamatytum šviesą.
Taigi palaimintos Velykos, kurias galėjome ar galime sutikti su mylinčiais tėvais, su artimais žmonėmis, kuriems rūpime ir esame svarbūs. Su visais, tebeieškančiais ar suradusiais savo tikslą ir savo kelią į didžiojo prisikėlimo džiaugsmą.
Nijolė Ulozaitė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *