„Mus tikrina gamta ir bando laikas…“ (R.M. Rilkė)

Rytoj žiedais dar nesnigs… Išsiilgę žalumos ją išvysime verbos šakelėje.
Sakoma, jog ir širdies spalva – žalia, ir veikia kaip tiltas, kuris sujungia fizinį ir dvasinį pasaulius. Svarbiausia energija – mūsų širdies centre – vis kartoja: „Aš myliu“, ir su kiekvienos sekundės dūžiu kviečia didinti šią galią – suprasti, užjausti, mylėti…
Rytoj gimtinės troboj ankstų Verbų sekmadienio rytmetį palaimins kelionei į bažnyčią nuo sienos žvelgiantys Dievo Motinos ir Jėzaus paveikslai. Dar šmėstels pro akis iš už balkio užkišta pernykštė verba, kurią smilkydama močiutėlė netrukus apeis visas namų kertes tyliai, kažką, gal poterius kalbėdama…
Rytoj žalia verbos šakele šv. Mišių aukos metu paliesime vieni kitus palinkėdami ramybės. Linkėsime artimam ir visai nepažįstamajam. Meilės Stebuklo šviesa sujungti pradėsime laukti didžiojo Prisikėlimo Džiaugsmo.
Išėję iš bažnyčios skubėsime šventoriaus taku „greičiau“…„greičiau“… Širdyse pamažu pradės ir vėl rusenti nerimo ugnelės. Lyg skubant pasidalinti po lygiai „zuikio pyragą“ iš prekybos centro, kaip tą mamos žemę – lygiomis dalimis visiems penkiems…
Kai kas dar turės galimybę užkišti už išsaugotos autentiškos tėvo ręstų rąstų sienos, už balkio…. Kiti – pamerksime į vazeles iš „akropolių“… Pakeliui namo gal ką sutiksime. Tik kad beveik visi važiuoti iš bažnyčios… Namuose laukiančius, negalėjusius iš lovos pakilti dėl negalios, paliesime žalia verba, sakydami: „verba muša, ne aš mušu, už nedėlios ir Velykos“… O šioj „nedėlioj“, pakėlę akis nuo kompiuterių, išvysime ir pamažu žaliuojančią tėviškės žemę, kuri sveikins sugrįžusius iš airijų, anglijų, ispanijų… Mažai anūkėlėi, kuri lietuviškai nesupranta, vis tiek močiutėlė primins Švento Rašto žodžius: „Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai lieka ta pati“, ir pratęs: „Pagels, anūkėle, ir šio sekmadienio verba, bet žemė bus žalia ir kitąmet, tik aš jau gal į mūsų žydintį sodą neateisiu. Telydi tavo augimą Ramybė.“ Kaip paliudijo R. M. Rilkė: „Mes augam, o pasaulis lieka vaikas./ Mus perregi žvaigždynai ir gėlė./ Mus tikrina gamta ir bando laikas/ – na ką gi, kiekvienam sava eilė“…
…Rytoj ir kasdien pavasario spalvų paletėj vis daugės žalios spalvos… Gyvenimo kiekvienoj sekundėj vis didės kupina Meilės Širdis, gebanti atleisti sau ir kitiems, spindinti vidine ramybe ir linkinti jos visiems ne tik šv. Mišių metu – visados…
Palma

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

1 komentaras

  1. lina:

    Ačiū už jautrius pamąstymus…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *