Mėnuo, paženklintas prisikėlimo

Balandis – ypatingas mėnuo. Jis pertekęs gyvybės jėga, kuri tiesiog sprogsta nuo šiltesnio spindulėlio, vandens lašelio, pirmosios perkūnijos (skaičiau, kad balandį su perkūnija vidutiniškai būna viena diena). Nuostabus jausmas laukti tos žalumos, gaivos, žinoti, kad kiekvieną dieną gausi dovanų – atgimstančios žemės kvapą, naują spalvų puokštę, vis stiprėjančią šviesos galią. Tik netingėk tų dovanų pasiimti.
Baigiasi pasninkas, čia pat ir Šv. Velykos. Nors į pasninką dabar žiūrima gana atlaidžiai, man patinka šiek tiek sudrausminti savo silpnybes. Pajusti ne tiek kūno palengvėjimą, kiek dvasios – aš pasižadėjau ir darau. Atsisakius mėsos, visų pieno gaminių, atsiranda kūrybinis polėkis pasigaminti valgį iš paprasčiausių produktų. Susimąstau. Bet… Kodėl burokėliai, kopūstai, pastarnokai, morkos, įvairiausios kruopos užsitarnavo tų paprastųjų, kai kam – prastųjų valgių vardą? Net Donelaitis barėsi: „Tu tik vis mėsos kasdien prisiėst išsižioji, o burokų bei lapienės niekini garbę“. Patikrinu burokėlių „garbę“ šiuolaikinėje knygoje: „Žalių ar virtų raudonųjų burokėlių salotos – beveik nieko nekainuojantis jaunystės eliksyras. Niekur nėra tokio pigaus ir puikaus ląsteles atgaivinančio silicio ir folio rūgšties derinio“.
Bet mintys vis dažniau sukasi apie besiartinančią didžiąją Prisikėlimo šventę. Žinau, kaip pamaitinsiu savo sielą, iš anksto dėl to džiaugiuosi ir dėkoju. Jau galvoju ir apie šventinį stalą. Kaip padaryti, kad Šv. Velykų pusryčiai ar pietūs su šeima netaptų eiliniu pasisėdėjimu ir sočiu pavalgymu? Atsakymą žinau – nors simboliškai reikia paisyti senųjų tradicijų. Margučiai, tankiai sužėlusios avižos vazonėlyje ar kitokie žalumynai, sviestinis avinėlis (būtinai!), minkštutėlis, baltutėlis mielinis pyragas. Na, įvairi mėsa, krienai. O jei norėsiu nustebinti, paruošiu kokį retesnį valgį. Bet tie šventiniai vaikystės kvapai ir vaizdai turi būti! Ir padėkojimas už viską, ką turime.
Jau laikas aplankyti blindę, kurią taip vertino mūsų proseneliai, verbų karklais vadino. Šakelę nusiskinsiu Verbų sekmadieniui ir lauksiu pražystančios. Ir bitės laukia, žiemos išvargintos. Anot bitininkų, kur daug blindžių, bičių šeima greitai sustiprėja. O aš pūkuotų, pavasario saulės prisigėrusių žiedų arbatą gersiu ir širdį stiprinsiu.
Augustina

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *