Kaip danguj, taip maždaug ir po vandeniu. Dvi tipinės Lietuvoje istorijos – Vilniaus nacionalinės operos direktoriaus Gintauto Kėvišo versliukas su jo sūnui priklausančia įmone (kurią p. Kėvišas retkarčiais konsultuoja) ir specialus vamzdis nutiestas iš „Kauno vandenų“ valymo įrenginių į Nemuną taip, kad upėn būtų galima nuleisti nevalytas nuotekas.
Pirmu atveju – lyg ir apie elito, aukštuomenės kronikas. Antroji – aplinkosaugos objektą, kuris ėmė negerai kvepėti. Tačiau iš tikrųjų – šios abi istorijos apie dvokiantį mėšlą. Nes jų schemos grįstos aiškiu principu: praturtėti iš mokesčių mokėtojų pinigų. Skirtumas visai neesminis, ar mokesčių mokėtojai yra melomanai snobai, plūstantys į Vilniaus nacionalinę operą pasiklausyti ir pažiūrėti muzikos pasaulio žvaigždžių, ar tai „Kauno vandenų“ klientai, Laikinosios sostinės monopolinei įmonei mokantys pinigus už kokybišką nuotekų išvalymą, tačiau nežinantys, kad koncentruotas mėšlas yra išpilamas į Nemuną. Kaip sako teisėsaugininkai, ne savaitę, ne mėnesį ir ne du.
Ponas Kėvišas su sostinės snobais elgiasi panašiai. Būdamas muzikos vadybininkas, kurie pasaulyje vadinami impresarijais, promouteriais, ir kartu ir valstybės biudžeto finansuojamos nacionalinės, akademinės įstaigos vadovas, savo verslą organizuoja taip, kad didumą (iš tikrųjų niekas nežino) kviestinių žvaigdžių kviečia ne tiesiogiai ar per tų žvaigždžių agentus, o per savo sūnaus įmonę, kurią šiuo atveju galima laikyti parazituojančia. Yra požymių, kad brangiau, nei galėtų. Įmonė, regis, yra registruota Kipre, kur ir nuteka jos pajamos. Ir taip jau maždaug 15 metų.
Nors muzikos verslas tikrai turi savo specifikos, tačiau jame vis tiek yra paslaugų pardavėjas (atlikėjai, atlikėjų grupės, jų agentai, rečiau – teatrai) ir paslaugų pirkėjas (trupė, teatras, projektas). Taigi iš esmės galėtų būti poskaidrė schema. Tačiau ypač posovietinėje erdvėje, kur dalis teatrų yra iš inercijos finansuojami kaip nuolatines trupes turinčios institucijos (esą kaip nacionalinė vertybė, kurią praradus ištiktų kultūrinė katastrofa), yra įprasta, kad nuolatinai nepakeičiami tų institucijų vadovai jas apipina visokiais keistais dariniais (p. Kėvišo sūnaus įmonė, galima sakyti, yra įžūliai banalus tokio darinio variantas), kurių dėka ir patys uždirba, ir saviems duoda.
Skirtingai tik nuo „Kauno vandenų“ vadovų, kurie dabar visaip kaip vengia viešos erdvės, p. Kėvišas jausdamasis ramus dėl savo tvirtos padėties visuomenėje (viešą paramą jam demonstruoja dalis žiniasklaidos, prezidentas Valdas Adamkus, Londono „Metropoliteno“ operos vadovas ir kiti), leidžia sau iš esmės siųsti po velnių visus dabartinius šalies lyderius sakydamas, esą neįsivaizduoja, kaip jie – nepasitikėjimą pareiškę šalies prezidentė, ministras pirmininkas ir kultūros ministrė – galėtų jam sutrukdyti ramiai atidirbti penkerių metų kadenciją dabartinėse pareigose. Kuri ką tik, prieš metus, prasidėjo.
Kaip tik atvirkščiai – netrukdykite dirbti. Nes nacionaliniam teatrui nebevadovaujantis impresarijus yra tik impresarijus, kuriam reikia keliauti, siūlyti, stumti savo klientus. Sprendimus priimantis ir mokesčių mokėtojų pinigus vartantis impresarijus yra kas kita. Ypač, jei veikia bestuburių durnių aplinkoje: pamenate komediją Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje (VTEK), kuri svarstė, ar kažkuris p. Kėvišo veiklos epizodas neprieštarauja jo privatiems ir viešiesiems interesams? Tąsyk VTEK išminčiai sumąstė, kad p. Kėvišas turėtų nusišalinti, o sprendimą priimti turėtų jo pavaduotojas… Ne išminčiai, o besmegeniai. Ačiūdiev, VTEK vadas jau buvo iš ten išguitas.
Šlykšti savijauta čia dėl dviejų dalykų. Jeigu neklystu, skaidrumo standartus Lietuvos valstybinėse įmonėse buvo imta diegti gal kokiais 2009 -aisiais m. Andai šalia dabar suskystintųjų gamtinių dujų terminalą eksploatuojančios AB „Klaipėdos nafta“ taip pat buvo toks uabėlis „Naftos grupė“. Visos krovos sutartys tarp „Klaipėdos naftos“ ir klientų buvo sudaromos per šį parazitą, kurio metinė apyvarta lygioje vietoje tarpininkaujant siekdavo kokius 6,5 mln. Eur. Už nieką, parazitavimą. Dabar tie laikai yra istorija bent keletą metų, jeigu neskaičiuosime teismų maratono (parazitai šiaip jau atkaklūs ir savo lesyklų taip lengvai neatiduoda). Pagalvokite, jau imtasi „Lietuvos geležinkelių“!
Tačiau valstybinėse įmonėse – verslas, komercija, gyvi pinigai. Ir tas sektorius pamažu ima tvarkytis. Tiksliau tvarkosi jau kurį laiką. O iš biudžeto finansuojamos kultūros institucijos tebėra it akmens amžiuje. Juose vyraujantys įpročiai – tarsi iš tos, posovietinės erdvės likę rudimentai. Velniškai liūdna.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“