„Esam suvalkiečiai tarp Šešupės ir Nemuno“…

2017 -ieji – Tautinio kostiumo metai

1954 m. Naujosios Ūtos seniūnija, Skriptiškių kaimas. Laimos Navikaitės ir Antano Vaznio vestuvės (našlė Laima gyvena Asiūklės kaime). Dauguma pamergių – iš Naujosios Ūtos (antra iš kairės – Asiūklės kaime gyvenanti Albina Sinkevičiūtė – Žalienė).

„…Tautinės savivertės pojūtis, taip pat noras išmanyti savojo tautinio kostiumo ypatumus ir tame pažinimo procese kilęs susižavėjimas yra kertiniai akmenys, ant kurių laikosi tautinio kostiumo fenomenas“.., – taip apie pagarbą tautiniam kostiumui, gebėjimą didžiuotis savąja istorija, kultūra, valstybe žurnale „Liaudies kultūra“ rašo lietuvių tautinio kostiumo kolekcijos kūrėja, menotyros mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė, tvirtindama, jog „vilkėdami tautiniu kostiumu, norime to ar nenorime, atstovaujame savo tautai – neleistina ją įžeidinėti“.

Kad lietuviai didžiuojasi savo šaknimis, tradicijomis, byloja ir Naujojoje Ūtoje režisierės Anelės Lukjančuk išsaugoto tautinio kostiumo, austo bei siūto dar pokariu, detalės – prijuostė ir liemenė, bei juodai baltos nuotraukos. Jose – dar gyvi ir tų dienų liudininkai, kuriems gana sunkiu mūsų šalies istorijoje laikmečiu buvo be galo svarbu saugoti kalbą, saugoti lietuvybę, etninį tapatumą, gimtosios vietos istoriją.

Birutė Vaznytė (Anelės Lukjančuk teta) pasipuošusi savo pačios siūtu tautiniu kostiumu.

„Esam suvalkiečiai tarp Šešupės ir Nemuno“, – apie savo krašto žmones, Naujosios Ūtos seniūniją bei aplinkinius kaimus pasakoja režisierė Anelė Aidukaitė – Lukjančuk. Po šviesaus atminimo naujaūtiškės Marijos Šerpenskienės mirties jos artimieji ir perdavė gerbiamai Anelei saugoti suvalkietiško tautinio kostiumo liemenę ir prijuostę. Rūbus audė Bendoraitienė nuo „rubežiaus“, iš Igliaukos kaimo, apie 1950 metus. Nuotraukoje šį kostiumą matome dėvint Janiną Bendoraitytę 1961 metų birželio pirmą dieną, su dedikacija Juozui. Iškart kirba mintis, kiek merginų lietuvaičių šiais laikais savo nuotrauką, kurioje vilki tautinį kostiumą, užrašo ilgam prisiminimui klasės ar širdies draugui… Juk tautinis kostiumas yra labai svarbus ir nacionalinės kultūros simbolis.

Aišku, autentiškas, kurį dėvėjo ir šios suvalkietės merginos kaip nuotraukoje per Laimos Navikaitės (šiuo metu našlės, gyvenančios Asiūklės kaime – aut.past.) ir Antano Vaznio vestuves 1954 metais, tautinis kostiumas

1961 m. Anelės Janušauskaitės iš Pašlavančio vestuvės. Jose dalyvavo ir Birutė Vaznytė – Zenkevičienė (antra iš kairės), gyvenanti Skriptiškėse.

vėliau buvo vis atkuriamas. Kaip pamena audėjos, kuriantis kolūkiams, ir Suvalkijos kaimuose audžiant, pamažu ėmė atsirasti vis ryškesnių spalvų, detalės taip pat tapo puošnesnės. O galbūt, kaip svarsto moterys, tiesiog taip kažkas reikalavo… Tik sako, jog gintaro karoliai nebuvo būdingi suvalkietėms, mat gintaras ir brangus buvo. Todėl puošėsi karoliais, kokius teturėjo. Kaip, pvz., matome nuotraukoje pasipuošusią Janiną Bendoraitytę. Anelė Lukjančuk pamena, jog marškinių medžiaga buvo labai krintanti, švelni, „štapeliu“ (iš vokiečių kl.) vadinta, todėl merginos labai puošniai atrodydavo. Rankovės dar būdavo siuvinėtos gėlių ar geometriniais motyvais, kartais peltakiuotos. Birutė Vaznytė, Anelės Aidukaitės teta, kai vyko jos brolio

Janina Bendoraitytė tautinį rūbą pasisiuvo pati, medžiagą išaudė jos mama Bendoraitienė iš Igliaukos. Kai kurios kostiumo detalės išsaugotos iki šių dienų.

Antano vestuvės, dar pamerge būti buvo per jauna. Tačiau1961 m. ji pasisiuvo tautinį kostiumą, į kurį gerai įsižiūrėjus, galima įžvelgti nedidelius skirtumus, palyginti su Janinos. Birutė, pasipuošusi tautiniu kostiumu, Anelės Janušauskaitės vestuvėse Pašlavančio kaime. Nuotraukoje Birutė Vaznytė – Zenkevičienė, šiuo metu gyvenanti

Skriptiškėse, antra iš kairės. Įdomu tai, kaip sako Klojimų teatrų festivalių Serbentinės kaime organizatorė ir režisierė A. Lukjančuk, jog nuotraukos yra darytos tos pačios sodybos gyventojos, kuri dar saugo ir dabar šių namų dvasią, visada buvusios naujovių mėgėjos – Galinos Vokietaitytės – Popierienės. Taigi Anelę su išsaugoto tautinio kostiumo autentiška prijuoste ir liemene dar per festivalį galbūt galima ir pamatyti. Ilgametė režisierė, kuri su N. Ūtos mėgėjų teatro kolektyvu yra pastačiusi ne vieną spektaklį, tikina, kad žmonėms vis tiek be galo brangu tai, iš kur atėjome. Žiūrovai ypač dėkingi už klasiko K. Binkio „Kriaučių Motiejų“ ir kitus spektaklius, kurie vis dar moko, vis dar kviečia neužmiršti paties svarbiausio – savo šaknų, savo kalbos, tų vertybių, tradicijų, kurias brangino ir puoselėjo seneliai, proseneliai be galo sunkiais laikais Lietuvoje, Sibiro lageriuose… „Vardan to, kas tikra, dar dirbsiu, vardan savo kolektyvo žmonių, kurie su labai dideliu noru, meile repetuoja ir vaidina“, – užklausta apie laiką, skirtą tik sau, patikina A. Lukjančuk. Ji dėkinga ir žmonėms, savo artimiesiems, už išsaugotas akimirkas nuotraukose, kuriose atsispindi ir autentiški suvalkietiški tautiniai kostiumai, austi bei siūti apie 1950 metus, ir be galo gilios, tikros žmonių akys, jau tuomet saugojusios tai, kas švenčiausia ne tik savo gimtojoje vietoje, bet ir be galo svarbu savo šalyje.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *