Keturi broliai Baranauskai kovoje už Lietuvos laisvę

Garbinga  krašto istorinė atmintis. Partizanų kovos ir patriotinė – pilietinė savigarba

Žvelgiu į prieškarį. 1928 m. Jiezno parapijiečių surašyme Vaseliūnuose (Birštono s.) gyvenusios Baranauskų šeimos sudėtis yra ši: „Tėvas Baranauskas Jonas – 40 metų, motinai Baranauskienei (Kaluževičiūtei) Monikai – 35 metai, sūnui Antanui – 13 metų, sūnui Jonui – 11, sūnui Pranui – 9, sūnui Jurgiui – 7, Algirdui – 6, Vytautui – 3 (1928 m. Jiezno parapijos surašymas, įrašai 420 – 427, puslapiai nesunumeruoti – Jiezno parapijos archyvas).

Partizanų bunkeris Paverknių kalno viršuje.

Šeima buvo mažažemė, turėjo 4 ha žemės (Ten pat). Duonos užteko, nes Baranauskų šeima buvo darbšti – ir gyvulius laikė, ir kiaules augino. Visi buvo labai pamaldūs, Jiezno bažnyčią ne tik per atlaidus lankė. Buvo jie nuo politikos nuošaliau, tad ir sovietų pirmąją, ir nacių okupaciją išgyveno sėkmingai. Tik Jurgis įstojo 1944 m. į Plechavičiaus vietinę rinktinę, kuri siekė po vermachto pasitraukimo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir kautis su sovietais. Naciai be jokių skrupulų iššaudė rinktinės narius, jų vadovus uždarė į koncentracijos stovyklas. Jurgis Baranauskas išvengė nacių susidorojimo. Gyvenimą Baranauskų šeimai sujaukė antroji sovietų okupacija, tautos naikinimas, vertimas stoti į sovietinę kariuomenę.
1944 m. rugpjūčio 1 dieną buvo paskelbtas okupantų talkininko, LTSR karinio komisaro įsakymas dėl mobilizavimo į sovietinę kariuomenę 1909 – 1926 m. gimusius Lietuvos vyrus. Tai lietė visus brolius Baranauskus. Jie nenorėjo tarnauti sovietų kariuomenėje ir žūti už svetimus interesus. Tiesa, prieš karą mirė jų brolis Pranas (1919 – 1939 m.), o po karo, 1946 m. – jau vedęs vyriausias brolis Antanas.
Daugelis krašto žmonių išėjo į miškus. Juos ten vedė patriotizmas, noras gyventi nepriklausomoje valstybėje. Jie vengė savo beprasmiškos aukos, tarnaujant okupantams. Jie siekė susigrąžinti savo niokojamas sodybas ir žemę, apginti nuo okupantų teroro savo šeimų narius. Jie degė neapykanta savo tėvų ir brolių žudikams, trėmimo organizatoriams ir vykdytojams, jie norėjo už tai ir atkeršyti.
Jau 1944 m. birželyje, besitraukiant vermachto kariuomenei, Alytuje, Marijampolėje ir kituose apskričių centruose buvo organizuoti pasitarimai valsčių viršaičiams. Juose tuometiniai vadinamosios pronacistinės savivaldos tarėjai, apskričių viršininkai susirinkusiems pareiškė, kad, vermachtui pasitraukus, šalį vėl užvaldys sovietai. Bet ta sovietų okupacija truks ne ilgiau kaip pusmetį. Po to prieš sovietus stos Vakarų valstybės, o lietuvių pareiga sudaryti savo karines pajėgas, kad jos sukeltų sukilimą ir kartu su Vakarų pajėgomis atstatytų nepriklausomybę. Su neilgu prabuvimu miške, būsimos pergalės nuotaikomis partizanai pradėjo savo kovą.

Brolio Jurgio žūtis

Partizanas Algirdas Baranauskas – „Papartis“.

NKVD sekliai ieškojo Jurgio – „Margio“, kaip tarnavusio Vietinėje rinktinėje ir palaikiusio aktyvius ryšius su partizanais. Jurgis ir Algirdas Baranauskai, Juozas Ginkus 1945 m. pavasarį slapstėsi Paverkniuose, šalia Ginkų namo. Atėjus į namus okupantams, Ginkui Juozui ir Algirdui pavyko pabėgti, o Jurgis pakliuvo į enkavadistų rankas. Okupantų buvo žiauriausiai iki sąmonės netekimo mušamas ir kankinamas. Jam buvo išlupti visi auksiniai dantys, mirė nuo baisiausios kančios, sovietai jo mirties faktą įregistravo kaip šaudymą, bandant bėgliui pabėgti.

Partizanų būryje
Rugpjūčio mėnesį patys pirmieji į miškus išėjo 1941 – 1944 metais Jiezne dirbę policininkai. Sovietai juos laikė nacių talkininkais, nors šie holokauste nedalyvavo. Jie savo ypatingomis dalykinėmis ir asmeninėmis savybėmis nepasižymėjo, dažnai savo sprendimais suvesdinėdavo asmenines sąskaitas. Prie būrio prisijungė kaimų jaunuoliai, besislapstantys nuo mobilizacijos. Būrį 1944 m. spalį sudarė apie 80 žmonių (Lietuvos ypatingasis archyvas – toliau LYA, f. k-1, ap.3, b.805, p.134). Jis veikė Jiezno, Stakliškių valsčiuose. Esant būtinai kovinei situacijai, persikeldavo per Nemuną ir apsistodavo Balbieriškio bei Pakuonio apylinkėse. Kartais nuo NKVD persekiojimo pasislėpdavo Punios girioje. 1944 m. lapkričio mėn. 25 dienos Alytaus apskrities NKVD dokumente užfiksuota, kad Jiezno partizanams vadovauja buvęs Jiezno policininkas Vincas Rūkas. Į vadovaujančią grupę įėjo Adolfas Šklerevičius, buvęs Jiezno policijos vadas, Jonas Valatka – tarpukario Jiezno šaulių vadas, Gegužis, karo metais dirbęs Birštono valsčiaus pareigūnu (LYA, f.K-1, ap.3, 803.l.). Būrio dalyje dar buvo neišvardinti 8 partizanai. Tarp šio būrio partizanų galėjo būti broliai Algis – „Papartis“ ir Vytautas – „Saliamonas“ Baranauskai.

Kova su kolaboravimu
Pradiniame karo etape partizanai nebuvo reikiamai apsirūpinę ginklais, tad puolimas prieš stambias NKVD įgulas, veikusias drauge su stribų būriais, būtų buvęs partizanams pražūtingas. Žinome Paverknių, Alšininkų mūšius. Tai buvo išskirtiniai atvejai. Partizanų strateginis tikslas buvo apsirūpinti ginklais, turėti savo užslaptintas dislokacijos vietas. Prasidėjus Vakarų valstybių konfliktui su sovietais, partizanai turėjo pradėti visuotinį sukilimą, kovos veiksmus. Tačiau partizanai jau 1944 m. pabaigoje susidūrė su sluoksniu žmonių, kurie patikėjo sovietų skleidžiama propaganda apie būsimą „rojų“ ir tapo sovietų agentais – informatoriais, kurie iš karto kitą dieną po partizanų pasirodymo informuodavo

Vytautas Baranauskas – „Saliamonas“.

apie tai NKVD, nurodydami partizanus, jų aprangą, fizinius požymius. Sovietai tokiems skyrė net pinigus samogono varymui. Tokių dabartinių Prienų ir Birštono savivaldybių teritorijoje buvo per 300. Vien Stakliškių valsčiuje apie 50, Jiezno valsčiuje apie 30. Jie buvo įvardijami tokiais slapyvardžiais kaip „Jonas“, „Stasys“, „Petras“, „Bolius“ ir kitais, netgi „Judas“. Moterys taip pat turėjo vyriškus slapyvardžius. Dauguma jų jau mirę, jų vardai ir pavardės žinomos. Apibūdinsime juos bendriniu vardu „tautos išdavikai“. Buvo nemažai tokių, kurie rinkosi išdavikų – stribų kelią. Galbūt, vieni tikėdamiesi nepakliūti į sovietinę kariuomenę, kiti – padaryti karjerą „kas buvo niekas, tas bus viskuo“. Jiezne – tokių buvo apie 30, Birštono krašte – apie20, Stakliškėse – per 20. Atskirą tautos išdavikų kastą sudarė tie, kurie niekieno neverčiami stojo į miliciją, pakėlė ginklą prieš savo tautos brolius, parsidavusiai tarnavo, turėdami ginklus valsčių valdžios aparate. Tai buvo labai nelaukta krašto partizanams. Jie stengėsi vykdyti agitacinį darbą, rašė atsišaukimus, įspėjimus. Pateikiame ištraukas iš jų: „Lietuva bus laisva. Ji susilauks gražesnio rytojaus. Lietuvoje nebus raudonosios bestijos. Mes gal krisime kautynių lauke. Gal mūsų daug nebus, bet dalis liks gyventi, galės lietuviškai kalbėti, džiaugtis laisvu gyvenimu.
Bet, kur Jūs, ponai, manote gyventi? Ar jau užmiršote žodžius iš Lietuvos himno: „vardan tos Lietuvos, vienybė težydi“. Kur ji šiandien? Nėra. Jūs, kaip tironai, važiuojate į kaimus ir gaudote žmones. Jūs kankinate tūkstančius motinų… Jūs turite sustabdyti tokius veiksmus. Tada Jums bus dovanota už viską, kai Jūs tuos ginklus sudėsite, o pakelsite tada, kai aš pasakysiu atstatymui Nepriklausomos Lietuvos. Priešingai, nors ir daug kainuotų lietuviško brangaus kraujo, įsakysiu savo pajėgoms sunaikinti Jūsų gūžtas, ugnimi nuteriosiu Jūsų miestelius. O iš jūsų būstinių nepabėgs nei vienas karys“. (LYA, f.K-1, ap.3, b.804, p.144). Tai kreipimasis į stribus.
„Tad lietuviai ir lietuvės, apsigalvokite, neskandinkite kitų, nepražudykite savęs, nes Tėvynei bus reikalinga, gerų sūnų ir sąžiningų darbininkų jos gerovei kurti ir ugdyti“ (Ten pat, p.b.808, p.113).
„Darbininke ir tarnautojau, ar tu tapai tokiu lietuvių tautos išgama, kad keli ginklą prieš savo brolį? Ar Tau nerūpi Lietuvos laisvė? Netapk tautos išdaviku. Lietuva buvo nepriklausoma ir bus. Visi tautos išdavikai bus pasmerkti ir nubausti. Nenorėk būti tarpe jų“. (Ten pat, b.805, p.244).
Partizanai prie durų kolaboruojančiam palikdavo du – tris kartus įspėjimus: „Išeik iš šio Tėvynę išduodančio darbo“, „Nebūk išdaviku, pasitrauk“.
Vykstant tautos naikinimui, kolaborantams padedant trėmimuose, tyčiojantis iš partizanų, nubausti kolaborantus buvo svarbi būtinybė, viena iš svarbių partizanų kovos formų.
Liciškėnų piliakalnis (Popšų kalnas) mena
Mano gimtajame karališkų žirgų augintojų kaime kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų valdų pirmajame lauke – Liciškėnuose yra buvę daug svarbių įvykių. Tačiau kovų istorijai pradžią davė drąsus partizanų reidas, kuriame dalyvavo broliai Vytautas ir Algirdas Baranauskai.

Jurgis Baranauskas – „Margis“.

1945 m. sausio 17 dieną apie 17 val. partizanai nuo piliakalnio pastebėjo nuo Vilūnėlių kaimo traukiančius 8 milicininkus, trys iš jų jojo ant žirgų 30 metrų priekyje. Nusileidę nuo kalno žemyn, 28 partizanai susirėmė su milicininkais. Susišaudymas truko 30 – 40 min. Buvo nušautas milicijos punkto vedėjas Bogatyriovas, milicininkas J.J. Partizanams atiteko keletas trofėjinių automatų. Milicininko J.J sūnus K.J., taip pat milicininkas, iš išgąsčio, kad ir jam taip gali atsitikti, apsigyveno Palangoje (Ten pat). 1953 m. gruodžio 31 d. moksleiviai – pogrindininkai „Jaunieji Jiezno partizanai“ ant kalno buvusiame sovietiniame karinės žvalgybos bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę.
Karas yra karas. Partizanai ne visuomet turėjo laiko karo lauko teismams, negalėjo vykdyti Ženevos konvencijos dėl apsikeitimo įkaitais. Jų žuvę kūnai buvo niekinami Jiezno turgaus aikštėje. Vyko karas, priešininkui jie atsilygindavo tuo pačiu. Reikėtų atkreipti dėmesį į sunkią partizanų psichologinę būseną: nuolat persekiojami, įskundinėjami, sušalę, alkani, pilni nerimo, dažnai ir nepasitikėjimo, jie kiekvieną dieną vaikščiojo mirties ašmenimis…
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas
Istorikas