Ilgas gyvenimas nepabosta, jei turi su kuo jį dalintis…

Birštono „Bočių“ jubiliatai

90 -mečio išvakarėse Jonas Vytautas Vaškys su trejais metais jaunesne žmona Emilija, dukra Dale ir sūnumi Kęstučiu.

Birštono „Bočių“ bendrijos nariui Jonui Vytautui Vaškiui kovo 29 dieną sukanka garbingas 90 -ties metų jubiliejus. Išvakarėse aplankytas savo namuose Birštono vienkiemyje ilgaamžis džiaugėsi bendravimu – ryšiai su žmonėmis yra jo gyvenimo druska. Buvęs aktyvus pensininkų bendrijos, diabeto klubo narys gal tik prieš pusantrų ar dvejus metus nustojo lankytis visuomeninių organizacijų renginiuose, nes tapo sunkiau judėti, bet naujienas sužino telefonu. Jonas kilęs iš plačios giminės (jo motina turėjo septynias seseris), todėl prie telefono praleidžia nemažai laiko – ir tai ne dėl vienatvės, jam rūpi išgirsti, kaip laikosi pusbroliai, pusseserės ir sūnėnai.

Jau 66 – erius metus kartu

Po 60 – ties metų vedybinio gyvenimo 2011 m. Jonas Vytautas ir Emilija Vaškiai artimų žmonių apsuptyje pakartojo įžadus bažnyčioje.

Pernai jiedu su žmona Emilija šventė 65 -erių metų bendro gyvenimo sukaktį. Geležinės vestuvės šiandieninėje visuomenėje – retas įvykis, liudijantis apie ypatingą šeiminių santykių tvirtumą. Susituokę pokariu jie kartu praėjo nelengvą gyvenimo kelią. Pagal Zodiaką jis – Avinas, o žmona – Vėžys, prieš vyro karštą būdą pasitelkdavusi kantrybės šarvus. Kas beprisimins visas smulkmenas iš santuokinio gyvenimo – abu tvirtina, kad sveikai pasiginčydavo, tačiau piktumo širdy nenešiodavo. „Svarbu, kad rastųsi sutarimas svarbiausiais klausimais,“ – pabrėžia Emilija. Akivaizdu, kad tie ginčai teisybės vardan, todėl ir, pasakodamas savo gyvenimo istoriją, Jonas vis sulaukia savo žmonos, ilgametės Prienų 1 -osios vidurinės mokyklos (dabar „Žiburio“ gimnazija) istorijos mokytojos Emilijos Vaškienės, pagalbos – sušlubavus Jono atminčiai, profesionaliu tikslumu ji pataiso datas, primena aplinkybes…
Prisimindamas prabėgusius dešimtmečius Jonas Vaškys apgailestauja dėl vieno – jie prabėgo taip greitai, it srauni Daugyvenės upės, prie kurios praleido vaikystę, tėkmė.

Jaunystę aptemdė patirti žiaurumai

J.V.Vaškys prie gimtojo namo Kaulališkių kaime (Radviliškio r.). Pirmame plane (sėdi ant žolės) – jo motina Salomėja su vaikaite Dalyte.

Jonas Vytautas Vaškys gimė 1927 metais ūkininkų Salomėjos ir Kazimiero Vaškių šeimoje, dabartiniame Radviliškio rajone, Kaulališkių kaime, kuris kadaise plytėjo tarp Baisogalos ir Šeduvos. Iki garsiojo, dar 1905 metais statyto Šeduvos malūno nuo jo gimtų namų – vos penki kilometrai, todėl jiedu su tėvu jame dažnai maldavo grūdus. Be Jono, šeimoje augo ir jaunesnė sesuo Konstancija.
Įspūdingas kraštovaizdis su gimtąja sodyba, prisišliejusia prie Mūšos upės intako Daugyvenės, visam gyvenimui įsirėžęs į Jono atmintį. Pamena, kaip auštant į lankas išgindavo karves, tėvai sakydavę, kad žolės su rasa paėdę gyvuliai tuo pačiu ir atsigeria. Jam, vieninteliam sūnui, tekdavo šienauti vešliai sužėlusias derlingas užliejamas pievas, ruošti pašarą gyvuliams. Šiandien jo gimtinėje daug kas pasikeitę – gimti namai nukelti, jų vietoje kurį laiką buvo kasamas žvyras, o likusios įdaubos vietoje užlietas ežeras. Prisiminimai vėl atgyja vartant to laikmečio fotografijų albumą ar Šeduvos bažnyčios šventoriuje įsigytą knygą „Daugyvenės kraštas“ (1998 m., sud. Vytautas Šernas).

Brolis Jonas, sesuo Konstancija su motina Salomėja.

Jonas pasakoja, kad tėvas buvo susiruošęs medieną naujam gyvenamajam namui, tačiau šias viltis sudaužė užslinkęs Antrasis pasaulinis karas ir raudonasis teroras, kuomet buvo persekiojami visi, turėję skirtingą, nei viešoji, nuomonę.
Jonas Vaškys, tuomet dar paauglys, jautriai išgyveno sovietinių saugumiečių ir raudonarmiečių įvykdytus žiaurumus. Atsitraukdami 1941 m. birželio 25 d. Panevėžyje jie surengė politinių kalinių žudynes prie Cukraus fabriko, o birželio 26 d. Panevėžyje, NKVD–NKGB būstinės rūsyje, nukankino tris Panevėžio apskrities ligoninės gydytojus. Karo pradžioje ties Šeduva ir Grinkiškiu vyko ginkluoti susirėmimai tarp rusų ir vokiečių, Jonas savo akimis matė laukuose kritusias jų aukas. Didelį sukrėtimą 16 -metis patyrė, kuomet stribų buvo išvarytas traukti iš duobių komunistų lavonus, nes norėta juos perlaidoti.
1944 metais jo tėvas Kazimieras Vaškys, sukurpus politinio kalinio bylą, išvežtas į Vorkutos lagerius. Artimieji apie tolimesnį jo likimą žino tiek, kad po metų susirgęs Uchtoje mirė, o jo kūnas, iš gulago sugrįžusio tautiečio liudijimu, buvo paliktas taigoje laukiniams žvėrims. Tik prasidėjus Atgimimui, tėvas buvo reabilituotas, tačiau žmogaus juk nesugrąžinsi…

Rinkosi iš dviejų kelių…

Tuomet, kai Vaškių namuose dar skambėjo akordeonas: prosenelis Jonas su dukra Dalyte ir provaikaičiais.

Nedaug trūko, kad Joną būtų ištikęs tėvo likimas. 1945 m. jį, Šeduvos gimnazijos šeštos klasės mokinį, paėmė į sovietinę kariuomenę. Taip jis apsaugojo savo motiną ir seserį nuo tremties, išvengė represijų dėl ryšių su partizanais. Dvejus metus tarnavo Kaliningrado srityje, statybos batalione ryšininku. Sugrįžęs bandė mokytis Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, tačiau pasivijo praeities šešėliai. Mokyklos nebaigė, aplinkybėms susiklosčius atvyko į Kaišiadoris. Čia kunigo J.Petkevičiaus rūpesčiu buvo slaugomas sužeistas (o vėliau – ir palaidotas) jauniausias jo motinos brolis, kuris pas kleboną užklydo dezertyravęs iš sovietinės armijos.
Jonas Vaškys, atvykęs į šį miestą, rado darbą Kaišiadoryse, čia jis dirbo normuotoju – nustatydavo išdirbio normas, pildė tabelius. Laisvalaikiu sutiko savo meilę. Vladikiškių kaimo šokiuose jo akį patraukė trejais metais jaunesnė, linksmo būdo šviesiaplaukė Emilija. Baigusi gimnaziją, netolimame kaime ji dirbo mokytoja, buvo puiki vakarų organizatorė, artistė ir dainininkė. Pedagoginį institutą neakivaizdiniu būdu ji baigė daug vėliau, jau ištekėjusi ir dirbdama.

Bendras gyvenimas – nuolatinis kraustymasis
1951 metų gegužės 19 dieną prasidėjęs bendras jųdviejų gyvenimas nebuvo sėslus. Vietinės pramonės ministerijai rajonuose reikėjo kvalifikuotų kadrų, o Jonas spėjo užsirekomenduoti, kaip geras specialistas. Vykstant rajonizacijai, J.Vaškį perkėlė į Prienus, kur jis ėjo vyr. inžinieriaus pareigas ir rūpinosi gamyba. Kombinato žinioje buvo visa vietinė pramonė: malūnai, lentpjūvės, kirpyklos, siuvyklos, plytinės ir kita.
-Buvau neblogai įsisavinęs plytinių statybą. Balbieriškyje atlikus tyrimus ir radus tinkamos sudėties molio, maždaug 1953 m. miestelyje, už spirito gamyklos, atidarėme plytinę su lauko krosnimi. Tik vėliau pradėtos statyti žiedinės krosnys, tokias įdiegiau Raseiniuose, Varėnoje ir Lazdijuose, – pasakoja pašnekovas. Jo teigimu, degtos raudonos plytos buvo parduodamos pagal ministerijos paskyras. Jos buvo geros kokybės, tarp iki šiol išlikusių pastatų Jonas pamini iš vietinių plytų pastatytą gyvenamąjį namą Prienuose, dabartinėje Stadiono gatvėje.
1952 m. Prienuose šeimai gimė dukra Dalytė, o po kelerių metų Raseiniuose – sūnus Kęstutis Kazimieras. Dirbdamas šiame mieste Jonas baigė vyr. inžinierių kursus Rostovo institute. Buvo siunčiamas iš miesto į miestą įkurti plytinių, vienoje vietoje neužsibūdavo ilgiau, nei dvejus metus. Vietinės pramonės ministerijos žinioje jis buvo 15 metų, vėliau šiai suskilus, perėjo į kaimo statybos ministeriją. Dirbo darbų vykdytoju besikuriančiame Lazdijų rajono Dumblių tarybiniame ūkyje, pagal europietišką pavyzdį statė tvartus, kitus pastatus.
Pasitaikius progai šeima butą Lazdijuose pasikeitė į būstą Prienuose ir 1967 metais apsistojo šiame mieste. Emilija džiaugėsi, kad galės dažniau aplankyti senstančius tėvus. Jonas įsidarbino darbų vykdytoju kaimo statybos mechanizuotoje kolonoje. Keliabučiai Patamulšyje, Strielčiuose, N.Ūtoje pastatyti jam vadovaujant. Paskui, pakviestas direktoriaus Karčiausko, perėjo dirbti į Birštono tarybinį ūkį – jame statybininku dirbo 18 metų, iki pat pensijos. Jo rūpesčiu iškilo ūkio kontora (dabar seniūnijos administracinis pastatas), valgykla, fermos, kiti statiniai. Pasak J.Vaškio, individualiems namams jis tik padarydavo „išmušimus“ pamatams ir atmatuodavo sklypus.

Ilgaamžiškumo genai

Trys kartos: senelis Jonas Vytautas Vaškys, anūkas Klaudijus ir proanūkis Nauris.

Vaškiai tikina, kad nuosavą namelį Gojaus gatvėje pasistatė „lyg ir per prievartą“ – turėjo puikų butą Prienuose, nelabai norėjo keltis į kaimą, juolab gyvenimui persiritus į antrą pusę. Svarstė, kad bus sunku senatvėje rūpintis namu, prižiūrėti žemę.
Tačiau vieta labai gera ir vaizdinga, šalia sklypo vedančia griova galima pasiekti Nemuną, neretai čia užklysta stirnos, išlenda varliaujantys gandrai, pasirodo ežiukų ir voveraičių – per dienų dienas gali stebėti gyvūniją. Ponia Emilija pasakoja, kad vienu metu sklype ji augino kone 50 jurginų veislių ir daug narcizų. Vyras ilgus metus buvo medžiotojų būrelio „Lokupis“ narys.
„Būreliui priklausė labai inteligentiški žmonės, kuriems mėsa nebuvo pagrindinis tikslas. Daug džiaugsmo suteikdavo pats buvimas gamtoje, bendravimas šeimomis, šaudymo į taikinius, virvės traukimo rungtys,“ – pastebi Jonas Vaškys.
Geri genai, grynas oras, fizinis darbas – gal tai Joną ir Emiliją „įrašė“ į ilgaamžių gretas? Emilijos teigimu, nors fizinės jėgos silpsta, svarbu nepasiduoti – praėjusią vasarą ji dar ravėjo daržovių lysves „su kėdute“, o Jonas, pasiramsčiuodamas lazdele, palaistydavo šiltnamį. Ko jiedu nesugeba padaryti, tuos darbus nudirba dukra ir sūnus, pagal profesiją – pedagogė ir statybininkas. „Jei ne vaikai, patys neišsiverstume,“ – Vaškiai džiaugiasi, kad dukra ir sūnus jais labai rūpinasi.

Proanūkiai auklėjami lietuviška dvasia
Dukra Dalė tėvams dovanojo du anūkus ir du proanūkius, deja, jų neaplenkė emigrantų likimas. 42 metų vaikaitis Sigitas gyvena Londone, o 41 metų Klaudijus su šeima įsikūręs Kanadoje. Vaškiai su nekantrumu laukia 2018 metų, kuomet Lietuvoje vyks pasaulinis skautų suvažiavimas. Tai bus proga susirinkti visai šeimai, nes į suvažiavimą iš Kanados su tėvais ketina atvykti abu vaikaičiai – 13 metų Ornela ir 10 metų Nauris. Jie auklėjami lietuviška dvasia – lanko lietuvišką mokyklą lietuvių kalba, aktyviai dalyvauja skautų veikloje. Tai proseneliams glosto širdį, juk ir jie gyvenimą nugyveno aktyviai ir visuomeniškai, kaip tikri bočiai.
Dalė Lazauskienė