„Nieko širdingesnio ir dvasingesnio už kalbą tauta neturi“

Respublikinės jaunųjų kalbininkų šventės atgarsiai   

Kad medis greičiau augtų ir vestų vaisius, jam reikia parinkti tinkamą dirvą, palaistyti. Taip ir gimtajai kalbai – ją reikia puoselėti, ja rūpintis, išravėti kalbos piktžoles. Kas tai gali padaryti – šeima, mokykla, visuomenė, tauta?
Deja, tenka pripažinti, kad šiandieninių tėvų ir vaikų pirštai vis dažniau chaotiškai bėgioja kompiuterio klaviatūros klavišais, ieškodami jau paruošto produkto – nebereikia mąstyti, kurti, svajoti. Viskas yra paruošta. Taip ir dingsta kūrybiškumas, rūpinimasis tautos ir netgi savo esybe. Dingsta kruopštumas, atidumas, nebesinori galvoti – s ar š, u ar ų. Vietoj sinonimų puiku, šaunu, nepakartojama išplotas šypsosi standartinis veidelis, tarsi iš Gausybės rago pasipila užsienietiški, mūsų tautinio savitumo neatspindintys žodžiai. Gal dar laikas šį gimtosios kalbos menkinimo bei naikinimo procesą sustabdyti ir padėti jaunam žmogui susigaudyti greičio ir informacinių technologijų epochoje, padėti jam išsirinkti prioritetus?
Apie tai susimąstėme dar 1999 metais pradėdami Lietuvos Respublikos gimnazijų ir bendrojo ugdymo vidurinių mokyklų Jaunųjų kalbininkų konkursą, skirtą kalbininkams Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti, kurį sėkmingai tęsiame. Kiekvienais metais sulaukiame dalyvių iš įvairių Lietuvos vietų. Šiemet, kovo 10 dieną į konkurso baigiamąją šventę atvyko ilgamečiai mūsų partneriai iš Kauno „Aušros“ ir „Saulės“, Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos, Rokų gimnazijų. Antrus metus konkurse dalyvauja Palangos senosios gimnazijos mokiniai, pirmąkart – Šakių „Žiburio“ gimnazistai, Kretingos rajono Salantų gimnazija. Sulaukėme 21 esė ir 3 tiriamųjų darbų. Perskaitėme daug naujų brandžių minčių, kai kurios esė labai meniškos, paremtos ne tik lietuvių kalbos istorijos žiniomis, bet ir asmeniniais išgyvenimais. Mokiniai žavisi lietuvių kalba, ją myli, nori kalbėti lietuviškai. Profesionali vertinimo komisija, kurią sudarė 7 nariai: Ramutė Šimukauskaitė, Prienų rajono ir Birštono krašto laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė, Raminta Jonykaitė, Lietuvos radijo kultūros laidų žurnalistė, Vaida Peleckienė, Prienų rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja, Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojos – Živilė Jurkšienė, Levutė Karčiauskienė, Rūta Pūrienė, Snieguolė Vanžodienė, – paskelbė konkurso nugalėtojus. Jais tapo keturių mokyklų mokiniai: Ieva Raškevičiūtė, Palangos senosios gimnazijos mokinė, Kornelija Bilskytė (mokyt. Ž. Jurkšienė), Prienų „Žiburio“ gimnazijos II klasės mokinė, Austėja Kondrataitė, LSMU gimnazijos I kl. mokinė, Karolina Petraškaitė, (mokyt. L. Karčiauskienė ) Prienų „Žiburio“ gimnazijos II klasės mokinė ir Ugnė Orinaitė (mokyt. R. Pūrienė), Prienų „Žiburio“ gimnazijos I klasės mokinė. Visos jos apdovanotos Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro atitinkamo laipsnio, pagal užimtas vietas, diplomais.
Nugalėtojams atiteko ir Prienų rajono ir Birštono savivaldybių, Prienų rajono savivaldybės švietimo skyriaus, LR Seimo nario A.Palionio dovanos. Kitiems mokiniams už autentišką santykį su kalba ir kūrybiškumą įteiktos Prienų r. savivaldybės švietimo skyriaus vedėjo padėkos, laikraščio „Gyvenimas“, knygyno „Pegasas“, socialinio partnerio „Krašto vitrina“, Prienų ,,Žiburio“gimnazijos, Prienų Just. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos dovanos. Dalyviai taip pat apdovanoti Prienų švietimo centro padėkomis.
Nugalėtojų mokytojos apdovanotos LR ŠMM diplomais, kiti mokytojai ir Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorės pavaduotoja Lina Malinauskienė – Prienų rajono savivaldybės švietimo skyriaus vedėjo padėkomis, Ž. Jurkšienė – LR Seimo nario A. Palionio padėka už konkurso organizavimą.
Labai džiugu, kad į šventę kiekvienais metais sutinka atvykti ir skaityti pranešimus vis kiti žymūs Lietuvos kalbininkai. Prienuose jau viešėjo J. Kazlausko premijos laureatė, jo mokinė, Klaipėdos universiteto profesorė, habilituota daktarė Audronė Kaukienė, Klaipėdos universiteto Baltistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sofija Laučiūtė, VU Baltistikos katedros docentas Bonifacas Stundžia, VU Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona, VU Filologijos fakulteto docentė Irena Smetonienė, rašytojas V. Bubnys, poetas Eugenijus Ališanka, VU docentas, Baltistikos katedros vedėjas Jurgis Pakerys, VU Skandinavistikos centro docentė, dr. Loreta Vaicekauskienė. Šiemet paskaitą skaitė Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja, dr. Jogilė Teresa Ramonaitė.
Šventė baigėsi, bet atgarsiai lieka ilgam. Tikimės, kad 2018 metais jaunųjų kalbininkų mintys vėl bus gausios ir brandžios.
Živilė Jurkšienė
Prienų „Žiburio“
gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Minčių autoriai su savo mokytojomis. Miglės Kazlauskaitės nuotraukos

Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokinių  mintys apie gimtąją kalbą (ištraukos iš esė darbų):

Aš gyvenu, kalbu, keičiuosi, bet amžinai liksiu ten, kur prasidėjo mano kelias, ten, kur mano namai, ten, kur mano motinos akys, ten, kur kalba… Mano širdis nenustos plakti tol, kol būsiu su savo šeima, kol būsiu apsuptas savosios kalbos. Nesvarbu, kur bebūčiau – mano namai bus mano širdyje, mano lietuviška meilės kalba keliaus su manimi ir nesvarbu, kas nutiks, aš turėsiu savo kalbą savuose namuose, savyje, sningant ar beprotiškai lyjant, smėlio audroje ar pelenų fone…
Arijus Jurevičius, IV kl.

Kalba svarbi ne vien savo tautai, bet ir visam pasauliui. Viso pasaulio kalbos sudaro tarsi didžiulę puokštę, kiekviena kalba yra spalvingos puokštės žiedlapis. Jei viena kalba išnyksta, ši puokštė netenka dalies savo spalvingumo, sodrumo, unikalumo. Švietėjas Mikalojus Daukša yra pasakęs: „Sunaikink ją (kalbą) – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Kalba turi tokią pačią svarbą tiek vienai tautai, tiek visoms pasaulio tautoms. Vienai kalbai išnykus gali atsirasti nauja, tačiau ji niekada nepakeis senosios, neatneš kalbų puokštei tos pačios spalvos, kurią atnešė senoji.
Neabejoju, kad kalba svarbiausia yra pačiam žmogui. Romėnų poetas Publilijus Siras yra pasakęs: „Kalba – sielos veidrodis. Kaip žmogus kalba, toks jis ir yra.“ Kalba pasako tiek daug apie žmogų, tos kalbos vartotoją. Kai žmogus prabyla, pamatai ne vien jo išorę, bet ir vidų, sielą, charakterį, kas jis yra iš tiesų. Kaip ir kiekviena kalba yra svarbi visoms pasaulio tautoms, taip ji svarbi kiekvienam iš mūsų.
Dovydas Kubilius, I kl.

Mano gimtoji kalba – lietuvių. Lietuvoje aš gimiau ir augau, ir man mano kalba labai svarbi. Jei ir tektų persikelti gyventi į užsienį, aš stengčiausi, kad mano šeimoje ji nebūtų užmiršta. Mokyčiau vaikus apie savo šaknis, kad ir jie kitoms kartoms galėtų papasakoti, iš kur aš kilusi, kokia buvo mano kalba ir kultūra. (…) Įaugimas į kalbą išgyvenamas kaip kažkas be galo sava ir įprasta, – gyvename panardinti joje, dažnai nejausdami, nemąstydami apie ją kaip orą, kuriuo kvėpuojame. Ir tik bręsdami suvokiame, kad kalba tokia pat svarbi Dievo dovana kaip ir gyvybė.
Emilija Kustrina, I kl.

„Per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs tiek su savo paties buvimu, tiek su savąja tauta. Gyvename panardinti kalboje, dažnai nejausdami jos – kaip oro, kuriuo kvėpuojame. Pajuntame ją tik susidūrę su kita, svetima kalba. Tuomet patiriame, koks džiaugsmas sutikti savo gimtąja šnekantį. Jis iš karto pasidaro artimas, tarsi net giminė per tą kalbos bendrumą.“ (V.Zaborskaitė). Kalbos bendrumo jausmą išgyvenau ir aš, kai su ilgalaike mainų programa dviese išvykome į Prancūziją. Nors prieš kelionę vaikinuko iš jaunesnės gimnazijos klasės visai nepažinau, tačiau kalbos bendrumas mus suartino, supratau, kad bendra kalba turi galią susieti nepažįstamus žmones kaip brolius. Būdamas toli nuo Lietuvos, kalbėdamas lietuviškai, ilgėdamasis jos, suvokiau, jog teisus buvo M.Daukša sakydamas, kad menka tauta, nekalbanti savąja kalba, menkas ir tas žmogus, kuris nesupranta savo kalbos galios.
Jovydas Juocevičius, IV kl.

Beveik kiekvienas žodis turi po vieną sinonimą. Kaip jau minėjau, juoką galime pavadinti dar keturiolika skirtingų žodžių. Tačiau šis žodis nėra vienintelis, turintis tiek sinonimų. Antai verkti galime pakeisti septyniasdešimt aštuoniais sinonimais. Nepamirškime ir kitų, sutinkamų kiekvieną dieną: bėgti turi septyniasdešimt tris sinonimus, juoktis – dvidešimt keturis, daryti – septynis, abejoti ir tingėti – po tris. Čia tėra tik maža dalelė visų sinonimų. Daug, tiesa? Tačiau mano mėgstamiausias ir kurį vartoju dažniausiai, yra miegoti. Keistas pasirinkimas, o gal ir ne. Miegoti turi devynis sinonimus. Todėl, jei kas nors manęs paklaustų, ką aš veiksiu po kelių minučių, aš galiu paprastai atsakyti – aš pūškuosiu, į akį dėsiu, pūruosiu ar į ūsą pūsiu. Daug smagiau gyventi ir kalbėti tokia kalba, kurioje yra gausu panašios reikšmės žodžių, nes girdėti ar skaityti tuos pačius nuobodžius besikartojančius žodžius būtų tikras pragaras, vadinamas banalybe. Kitaip tariant, sinonimai mums padeda paįvairinti mūsų kalbą ir suteikia jai spalvų.
Karolina Petraškaitė, II kl.

Gyvendama Italijoje, nors manimi italų šeima rūpinosi ir daug kas buvo įdomu, vis tiek dažnai pasijusdavau vieniša, laukdavau, kad greičiau praeitų tas vakaras, kad vėl eičiau į mokyklą, kur sutikčiau savo draugą lietuvį. Ten abu, pasiilgę lietuviškos aplinkos ir savo gimtosios kalbos, nenustodavome kalbėti lietuviškai. (…) Taigi, svečiuodamasi Italijoje, pati patyriau, kad nesvarbu, kur pasaulyje esu, noriu lietuviškai kalbėti ir rašyti. To visais laikais norėjo žmonės, save laikę tikrais lietuviais. Jau žinau, kad visos kalbos pasaulyje (ypač italų!) yra gražios, bet gimtoji pati gražiausia, pati mieliausia, niekuo nepakeičiama. Aš noriu ir privalau stovėti jos sargyboje.
Kornelija Bilskytė, II kl.

A-a, a-a, pupa, kas tą pupą supa… Greičiausiai ne vienas ir ne du vaikai užmiega liūliuojami šios lopšinės. Kol kūdikėliai miega, tol viskas aplink yra taip tylu ir ramu. Bet pabudus jų laukia gyvenimas. Nuo pat kūdikystės vaikai pradeda pažinti didelį ir platų kalbos pasaulį. Kelionė prasideda labai paprastai: mama, tėtė, šuniukas, katytė – pirmieji žodžiai ir pirmieji žingsniai kalbos pažinimo link jau žengti. (…) Kalba mus ugdo ir mes patys augame su ja. Tai bendravimas, šiluma, draugystė ir meilė, perduodama iš lūpų į lūpas. Nuo mažo daigelio prasideda didi augalo kelionė ir nuo mažo žmogaus prasideda svarbi kalbos pažinimo kelionė.
Neda Pogoželskaitė, IV kl.

Kalba man – daugiau nei žodžiai, sakiniai, tekstai… Tai mano saviraiškos priemonė, kuria galiu pateikti save, nepagražindama ir nemeluodama. Kalba galiu išreikšti jausmus, mintis, tą akimirką užplūdusias emocijas, net tai, ką ilgą laiką slėpiau. (…) Savo lietuviška kalba aš nebijau perteikti save, leisti kitiems suprasti savo mintis ir apmąstymus. Man džiugu girdėti žmones kalbant tarmiškai, nors kartais ir nesuprantu kai kurių žodžių. Man svarbu išsaugoti gimtąją kalbą, nes kalba turi didžiulę kūrybinę galią, ir ji nėra baigtinė, ji – begalinė.
Ugnė Orinaitė, I kl.

Kitų mokyklų mokinių mintys:
Supratau, kad žmogus gali būti stipresnis, jei jis stengiasi, saugo gimtąją kalbą, myli, papurena jos žemę, palaisto, atsuka į saulę. Stipresnis net tada, kai yra toli nuo tėvynės. Savo noru ar prievarta emigravęs žmogus netenka natūralios kalbinės aplinkos, bet tai jį ir mobilizuoja. Keista, kodėl mes gyvendami čia, Lietuvoje, patys tolyn nuo savęs vejame gimtąją kalbą, kuri galėtų būti ir mūsų stiprybės versmė.
Kažin, kaip laikosi daigeliai ant palangės… Eisiu apžiūrėti – palaistysiu, atsuksiu į saulę.
Ieva Raškevičiūtė, Palangos senoji gimnazija, II kl.

Kalba, visų pirma, vienybė. Vienybė su tauta, su Dievu ir su savimi. Kalba, lydėjusi mane įvairiausiomis akimirkomis, yra svarbi mano ateičiai, mano tikslams. Ir kai aš sakau man, tai reiškia tautai. Nes mes, jauni žmonės, esam ateities karta, o kalba – mūsų deguonis. Juk ir Justinas Marcinkevičius sakė: „…esi man kaip žibintas pasaulio tamsoje“.
Austėja Kondrataitė, LSMU, I kl.