„Socialinėje atskirtyje esančių žmonių statusas žeidžia jų orumą, jie nebegali dalyvauti visuomenės gyvenime“ (Valdas Adamkus).
„Yra daug priežasčių ir veiksnių, gimdančių skurdą. Dalis jų priklauso nuo žmogaus, dalis –nuo visuomenės. Jei žmogus ir gali pasikeisti, tai visuomenė turi sudaryti jam sąlygas“(Romas Lazutka).
Kasmet nuo 1983 m. trečiąjį kovo antradienį Jungtinių Tautų iniciatyva pasaulis mini Socialinio darbo dieną. Nuo 2004 m. Lietuva rugsėjo 27 -ąją paskelbusi Socialinio darbuotojo diena (1993 m. rugsėjį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų suvažiavimas). Socialinio darbo pradininkas XVI a. Prancūzijoje buvo šv. Vincentas Paulietis, kunigas pamokslininkas.
Šią dieną ir Lietuvoje vyksta įvairūs renginiai: konferencijos, diskusijos, forumai, socialinių paslaugų gavėjų inicijuotos valandėlės. Kasmet ši diena turi vis kitą intenciją. Pernai buvo atkreiptas dėmesys į žmonių teisių ir orumo klausimus, šiemet akcentuojama bendruomenės ir gamtinės aplinkos tvarumas.
Vis dažniau asmenims, šeimoms, bendruomenei, nemažai visuomenės daliai tenka naudotis socialinį darbą dirbančiųjų įvairiomis paslaugomis. Ypač tai aktualu ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, senstant visuomenei, pasaulyje nemažėjant skurdui ir socialinei atskirčiai.
Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje socialinis darbas ir jį dirbantys darbuotojai jaučia nuolatinį žiniasklaidos dėmesį. Socialiniai darbuotojai kritikuojami, kad keliami naktį nevyko gelbėti vaiko, kad atėję pas žmogų tik patikrina šaldytuvą, pažiūri, ar švaru namuose, ir pan., Kad dirba ne tai, ką reikia, kas būtina žmonėms… Ko gero, ne socialiniai darbuotojai dėl to kalti – tokia valdžios sukurta veikimo sistema, taip paruošti pareiginiai nuostatai, tokių „popierinių“ ataskaitų INTENSYVIAI reikalaujama.
Socialinis darbas – labiau praktinė moralinė veikla. Todėl jame ypač svarbios vertybės, dirbančiojo socialinį darbą asmeninės savybės. Šį mėnesį asociacija „Rūpestinga globa“ LR Seime organizavo konferenciją apie ilgalaikės socialinės globos perspektyvas Lietuvoje. Viename pranešime nuskambėjo praktiko profesionalo Patriko Skrudupio, Panevėžio šv. Juozapo globos namų direktoriaus, mintis: ar ne per daug dėmesio, įsteigę socialinio darbuotojo profesiją nuo 1991 metų, skyrėme profesionalizavimui (per griežti reikalavimai specialiam išsilavinimui, kvalifikacijai ir pan.), ir per mažai dėmesio socialinio darbo vertybėms, asmeninėms darbuotojo savybėms, galbūt kai kurioms, krikščioniškoms nuostatoms šioje veikloje?
Apie nors vieno socialinio darbuotojo budėjimą, pavyzdžiui, rajone, garsiai buvome prakalbę gal prieš 8 – 10 metų. Bet juk tam reikia lėšų. Pripažįstame, kad ne viską padarome tobulai, bet ne tik socialiniai darbuotojai. Tikros pagalbos žmogui sistema mūsuose, pripažinkime, nesisuka taip, kaip galėtų intensyviau suktis ir su esamomis lėšomis.
Tikiu, kad netolimoje ateityje ir Lietuvoje ši diena sujungs draugėn daug profesijų (švietimo, policijos, sveikatos, kultūros, verslo ir t.t.), nes, tik veikdami profesionaliai, ranka rankon, galėsime tinkamai padėti pagalbos reikalingam žmogui. Noriu turėti viltį, kad šią dieną visų lygių valdžios Lietuvoje bus suinteresuotos organizuoti forumus, diskusijas, susitikimus – ne formalius, plane uždėti „+“, o siekiančius rezultatų.
Galbūt ši diena galėtų tapti prasmingu pokalbiu apie tai, kad turime ieškoti ne takoskyrų, o vieno kelio, kad Prienų ar Birštono savivaldybių socialinių paslaugų gavėjai galėtų drąsiai nešti žinią visai Lietuvai: „Mūsuose pagalba žmogui bet kokiu atveju – geriausia“. Kodėl nesvajoti? Juk nuo svajonės viskas prasideda. Pradžioje tereikėtų stiprios vadybos ir daug daug iniciatyvumo.
Tikiu, kad greita ateitis padrąsins socialinius darbuotojus aktyviau diskutuoti apie socialinę realybę valstybėje. Tikrai turime apie ką kalbėti, ką pasakyti visų lygių valdžios atstovams ir galbūt atkakliau pakviesti juos aktyviai bendradarbiauti „vardan tos Lietuvos“. Minčių turime, tik noriu paskatinti aktyviau drąsiai jas reikšti. Nebijoti, kad gali sutikti ir vadovo ar kolegų nepalankų žvilgsnį. Svarbu, kad mūsų norai tobulinti, keisti ir keistis būtų grįsti geranoriškumu. Be socialinių problemų visoje šalyje nebūna nė vienos dienos. Socialinis darbuotojas gali daryti daug, bet vien širdimi ir smegenimis rezultato nepasieksi – reikia skatinančios bendraveiksmės aplinkos, priemonių, palaikymo. Tobulėkime ir tobulinkime kartu.
Angelė Bajorienė
Socialinio darbo ekspertė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“