Garbinga krašto istorinė atmintis. Partizanų kovos ir patriotinė – pilietinė savigarba

Artėjantis valstybės šimtmetis skatina pažvelgti ir į sunkius, tragiškus istorijos laikus. Okupacija truko pusę šimtmečio, ji pareikalavo daug aukų. Gindami Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovoje krito apie 20000 partizanų. Dabartinių Prienų ir Birštono savivaldybių teritorijoje – jų kovoje kritusių per 800. Šįkart apie keletą jų rašysime… Kovo 11 -ąją daugelyje Lietuvos vietų vyko naktiniai jaunimo, Seimo narių, savivaldybininkų žygiai partizanų kovos vietomis, buvo organizuojamos šia tematika parodos, atidengiami paminklai. Laukiau partizanų, jų kovos ir aukos įprasminimo Kovo 11 -osios proga mūsų žemėje, parodų, skirtų partizanų kovoms, žygių jų kovos vietomis. Būtų nepakenkęs ir merų dėmesys – priėmimai pogrindininkams, partizanų šeimų nariams. Tik, deja, mūsų krašto parapijose apie tai kažkaip nesigirdi. Prieš pradėdamas rašyti apie partizanus, bandžiau susimąstyti, kodėl taip yra …
Partizanų kova ar tautos „saugojimo“ mitas?
Reikia džiaugtis, kad patriotinį auklėjimą ypač puoselėjanti politinė partija ir patriotinės organizacijos rūpinasi partizanų istorine atmintimi, nuolat prižiūri jų kapus. Tačiau noriu priminti, kad partizanų kovos, jų atminimas yra visos tautos ir valstybės rūpestis. Prie tos pagarbos turi prisidėti savivaldybių ir seniūnijų vadovai, darbuotojai, moksleiviai. Nedalyvaudami partizanų pagerbime, jų kapų ir paminklų tvarkyme, valdžios žmonės dažnai lyg netiesiogiai pasako, kad tai jiems nesvarbu. Jie savo abejingumu tarsi politizuoja laisvės kovas, jas priskirdami tik dešiniajai politinei pakraipai. O taip neturėtų būti. Štai, kad ir ne per seniausiai įvykęs faktas. Prienų savivaldybės Prankiškių kaime buvo pašventintas paminklinis akmuo žuvusiam partizanui Jonui Valentai – Čempionui. Deja, šis valstybinės pagarbos dalykas nesulaukė nei savivaldybės vadovų, nei jų atstovų dėmesio.
Vienok, labiausiai mūsų patriotinei konsolidacijai kenkia mitas, kad buvusieji iki 1990 metų okupacinėje valdžioje ir jos betoninėje partijoje rūpinosi lietuvių tauta, ją saugojo, vos ne jie paruošė dirvą Kovo 11 -ajai. Pavadindami tą laiką ypatinguoju, kai kurie dabartiniai veikėjai, panašiai kaip ir Kremliaus emisarai, begėdiškai meluoja. Taigi, tautos „saugotojai“ užmiršta, kad nuo pat 1940 metų ne J.Stalinas ir jo bendražygiai sudarinėjo siunčiamų į tremtį pražūčiai dešimčių tūkstančių Lietuvos patriotų sąrašus, o LKP(b) su A.Sniečkumi ir vietiniais sėbrais Prienuose, Birštone, Jiezne ir kitur. Jų iniciatyva buvo sunaikinti 27 tarpukario vyriausybės ministrai, pagrindinė dalis karininkų. Kiti dėl tokio tautos „tausojimo“ buvo priversti apleisti Lietuvą. Taip buvo sunaikinta pagrindinė tautos genofondo dalis – inteligentija, kariškiai, dvasininkija, tarnautojai, stiprūs ūkininkai.
Tautos „saugotojai“ teigia, kad jie daug statė Lietuvai, bet užmiršta pasakyti, kad visais laikais okupantai statė, kad užtikrintų savo viešpatavimą. O LKP tai darė, kad užtikrintų savo klano viešpatavimą ne tik partiniuose centriukuose, bet ir įmonėse, kur visuomet būdavo pamaloninti, pamaitinti ir pagirdyti. Konkurentų iš Maskvos jie čia nenorėjo įsileisti. O „kultūra socialistiniu turiniu, tautine forma“ buvo kaip ir pas geležinį Bismarką Prūsijoje 19 amžiuje. Iš pradžių buvo numatyta dvikalbystė, o paskui ir rusų kalba. O kad A. Sniečkus dalį mėsos palikdavo Lietuvoje, tai taip darė visi partiniai klanai: Uzbekijoje – medvilnės pasilikdavo, Gruzijoje – vyno ir t.t. Taigi tiems, kurie manipuliuoja laiku, kaip tariamu tautos „saugojimo“ laiku, reikėtų priminti, kad laisvės kovų, tarpukario valstybės atminimas, tikėjimas saugojo tautą, davė jai viltį. O už tą 1988 – 1989 metų stebuklą turime dar dėkoti ir prezidentui R.Reiganui, popiežiui Jonui Pauliui II, komunistui Michailui Gorbačiovui su tyliu doru ir sąžiningu rusų komunistu – inteligentu A.Jakovlevu. O ką darė tautos „saugotojai“ 1972 m., o ir 1987 m. gerai atsimename. Kai susikūrė Sąjūdis, į jį įsiliejo ir patriotiškai nusiteikusios LKP inteligentijos dalis. Prie jo prisišliejo ir dalis tautos „saugotojų“, kad neprarastų vilties būti valdžioje. Būkim vieningi, anot tautos „saugotojų“, tik vieni žarstydami biudžeto pinigus, o kiti lenkdami nugaras Ispanijos vaisių plantacijose arba už minimalų atlyginimą engėjų firmose. Tokia jų suprantama vienybė! Praėjus dešimtmečiams po Lietuvos valstybės atkūrimo, atrodo, būsime savanaudžių tautos „tausotojų“ atsikandę. Gal melskime Dievą, kad jis mus nuo stichinių nelaimių apsaugotų, o jau nuo tautos „saugotojų“ mes patys apsisaugosime. Krašto partizanų kovos yra mūsų jėgos ir dvasios šaltinis. Jie buvo vienų vieni, be pasaulio paramos. Kovodami su okupantais ir jų kolaborantais, jie išliko ištikimi priesaikai, duotai tarpukario kariuomenėje ir partizanų būriuose.
Bus daugiau. Šeštadienio „Birštono versmėse“ – apie keturis brolius Baranauskus iš Vaseliūnų kaimo.
Vytautas Kuzmickas
Istorikas

Rubrikoje „Mums rūpi. Rūpinkimės kartu!“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *