Danutės Skaudžiūtės – Jakušovienės prisiminimai

Iš Alksniakiemio krašto istorijos. Skaudžių giminė (II)

Juozas Skaudžius su savo arkliu.

Gimiau 1947 m. Kalvių kaime, Onos Alvikaitės – Skaudžiuvienės ir Juozo Skaudžiaus šeimoje. Buvau septintas vaikas, augome šešiese (vienas visai mažas mirė) – penkios seserys ir brolis. Nuo pat mažens mus mamytė mokė rūpintis vieniems kitais. Kadangi buvau jauniausia, tai daugiausia globodavo mane, dar ir dabar, sulaukusi garbaus amžiaus, esu seserų globojama.
Mūsų sodyba labai gražioje vietoje: pro šalį pietų pusėje teka upė Ošvenčia, kuri įsilieja į Nemuną. Prie namų šiaurinėje pusėje – kalnas.
Prisimenu, kai būdama maža, kartu su metais vyresne sesute ganydavome karves, man tada buvo penkeri. Būdavo, sugena prie Nemuno viso kaimo karves, susirenkam piemenukai į vieną būrį, žaidžiam, išdykaujam. Nors augau prie upės, bet plaukti išmokau tik pradėjusi mokytis vyresnėse klasėse, gal septintoje. Tėvelių klausydavom, o jie be suaugusiųjų priežiūros maudytis neleisdavo, tačiau patys buvo užimti darbais.
Šeimoje vadindavomės mažybiniais vardais: Janutė, Albinutė, Onutė, Jonukas, Angelutė, aš – Danutė, Mamytė, Tėvelis, tėvelio brolis Praniukas, mūsų vadinamas dėdule. Vyresniems sakydavome „Jūs“, netgi ir Tėvelis su Mamyte vienas į kitą taip kreipdavosi, tik apsipykę tujindavosi.

Ona Skaudžiuvienė su savo proanūke Ieva Petrauskaite 70 m. jubiliejaus šventėje 1980 m.

Niekada negirdėjome keiksmažodžių, nebuvo pas mus išgertuvių, švęsdavome tik Kalėdas, Velykas ir Šv.Oną. Tada mamytė kepdavo pyragą, virdavo kisielių, kitoks maistas man nebuvo skanėstas, nebent kūčiukai. Žiemą ir rudenį turėjom obuolių ir daug medaus.
Nuo pat mažens buvome mokomi savarankiškumo, galėjome vaikščioti po visus trobesius, o jų buvo keturi – grinčia, tvartas, kluonas ir svirnas. Visi buvo dengti šiaudais, tik svirno stogas dengtas skarda, ant kraigo galų – iš skardos iškarpyti papuošimai. Vienam gale buvo iškarpyta pastatymo data – 1937 m., kitame gale – raidės J.S. Prie tvarto buvo pristatyta pašiūrė, kurioje buvo laikomos malkos ir stovėjo varstotas. Tai buvo mūsų su sesute Angelute mėgstamiausia vieta, nes ten buvo daug gražių įrankių. Atsimenu geltonai dažytą oblių, striūgą (ilgas peilis medžiui drožti), pielikes (pjūklus), įvairius kaltus ir mažą obliuką. Mums viską leisdavo imti, tik tėvelis perspėdavo, kad neužsigautume.
Kluone buvo kuliamoji, akselinė, arpas, prie kluono – maniežas sukti akselinei arba kuliamajai.
Mamytės žinioje buvo audimo staklės, ratelis, krijalis, vytuškos – visi jie iš medžio dailiai padaryti, ir mamytė jais išmokė naudotis. Mokė megzti, turėjom siuvamąją mašiną „Union“ – būdama 8 metų ja mokėjau siūti.
Ganydamos karves nešiodavomės lenktinį peiliuką (vieną dviems), kuriuo darydavom švilpynes, o labiausiai mėgdavom iš sudžiūvusios pušies žievės drožinėti arkliukus. Mūsų šeimoje į gyvulius žiūrėdavo pagarbiai, o į arklius su ypatinga meile. Atsimenu, tėvelis sakydavo, kad kieno arkliai geri, tas ir žmogus geras, darbštus, tvarkingas, ne laidokas.
Pamenu, kai jau pasirašė (įstojo) į kolūkį, tai mūsų sodyboje padarė arklių ir vištų fermas, buvo šeši arkliai ir gal kokia 60 vištų. Vienos vištos koja buvo sužalota, nesilankstydavo, tai vyresnės seserys, kurios jau mokėsi Prienuose, ją vadindavo „tiesus kelias“, nes toks, atrodo, buvo kolūkio pavadinimas.
Kartą ganydama karves prie namų uždainavau:
„Ir kada, ir kada
Priš… ks kelnes brigada.
Tai tada, tai tada
Mes sugrįšim į Tėvynę.“

Ona Skaudžiuvienė (viduryje) Prienų ligoninėje. Dešinėje jos dukra Angelė.

Matau, tėvelis vaikšto po kiemą, tai aš dar garsiau uždainavau šį posmelį. Kai trečią kartą užtraukiau, tėvelis tik sušuko: „Ar neužtilsi, diržo nori“? Likau nesuprasta, ir pati likau nesupratusi, kuo neįtiko, mano supratimu, patriotinė daina.
Pats skaudžiausias prisiminimas buvo tėtuko (mamytės tėvelio Simano Alviko) tremtis. Tuomet jau visa Alvikų šeima buvo Sibire, likęs tik tėtukas ir jo marti Marija Alvikienė. Jie gyveno Šiauliškių kaime. Tėtukas, bijodamas tremties, atėjo pas mus pabūti.
Tai buvo gal 1952 metai, paskutinis trėmimas, kai vienas paskui kitą ateinančius kareivius vadindavo „ablavu“. Tėtukas tuo metu sėdėjo gryčioje prie stalo ir skaitė. Į ją atėjo gal keturiese, vienas atsisėdo ant lovos, du liko prie durų, o vienas priėjęs prie tėtuko atsisėdo ant suolo ir pradėjo klausinėti: „Kas toks, iš kur, kokia pavardė“. Tėtukas atsakė, kad Simanas Alvikas iš Šiauliškių ir vieši pas dukterį. Daugiau nieko neklausė, gal net valgyti neprašė, su tėveliu kieme pakalbėję, išėjo.
Tiksliai negaliu pasakyti kada: gal po dienos ar dviejų, naktį, išgirdau tėvelį sakant tėtukui (mes miegodavom tame pačiame kambaryje su tėtuku), kad nuo pieskyno (Pociūnų) matosi šviesos ir girdisi mašinos ūžimas, gal reikėtų tėtukui pasikavoti. Tėtukas atsakė, kad jau pavargo nuo to bėgiojimo – tegul veža…
Netrukus pasigirdo beldimas į duris, liepė atidaryti. Kiek žmonių atėjo, nežinau, jie prožektoriumi apšvietė kambarį, priėjo prie lovos, kurioje gulėjo tėtukas, paklausė pavardės ir liepė keltis. Tėtukas dar pasitikslino, ar jį išveš.
Mamytė mums liepė apsirengti, tėtukas pradėjo krautis daiktus, šiltų rūbų, maisto.
Stovėjom virtuvėj kampe ir verkėm. Kuomet tėtukas buvo susiruošęs, mamytė verkdama atsiklaupė prieš vieną atvykėlį ir prašė pasigailėti, neišvežti tėtuko, bet šis liepė atsisveikinti.
Tėtukas su visais atsisveikino, priėjęs prie manęs pasakė: „Sudie, gal jau daugiau nepasimatysim“ – ir pabučiavo.
Girdėjau, kaip suūžė sunkvežimis per upelį Pociūnų link. Nuo to laiko man dar ilgai mašinos ūžimas atrodydavo, kaip nelaimę pranašaujantis ženklas.
Tėtuką vėl pamačiau gal 1956 metais, buvau jau paaugusi. Apie tremtį nepasakodavo (gal bijojo), jo vaikai dar nebuvo sugrįžę iš Sibiro. Pasakojo, kaip grįžtant buvo Maskvoje, rodė atvirukus ir sakė, kad ten labai gražios cerkvės.

Onos Skaudžiuvienės ir Juozo Skaudžiaus vaikai po mamytės laidotuvių 1987 m.: (iš kairės į dešinę): Vilija (1937 m.), Ona (1937 m.), Danutė Jakušovienė (1947 m.), Jonas (1940 m.), Janina Katkevičienė (1932 m.), Angelė Bačkutienė (1945 m.).

Metai bėgo, mes mokėmės, kaime buvo daug darbų. Turėjom 60 arų žemės ir dar dėdulės 30 ar 60 arų – nepamenu kiek. Aplink namus upelio šlaituose ir panemunėje turėjome ganyklas gyvuliams. Tvarkingai kiekvieną žemės lopinėlį išnaudodavom, nebuvo dilgėlynų ir usnynų. Sodas į arus neįsiskaitydavo, tai dar ir sode ką nors pasodindavo ar pasėdavo. Nuo anų laikų turėjome 10 avilių bičių, laikėme vištų, karvių, kiaulių, avių ir du arklius, nors jie priklausė kolūkiui, bet buvo leista juos prižiūrėti namuose. Tėvelis jais labai rūpinosi, saugojo ir kolūkyje su jais dirbdavo, ir namuose galėjo naudoti savo reikmėms.
Kaimo žemė nebuvo derlinga, gal todėl ją atidavė miškų ūkiui. Atsimenu, tuomet mokiausi ir gyvenau Prienuose, kai vieną dieną, parėjusi į namus, radau nugriautą ir išvežtą pusę tvarto, kitus trobesius, svirną ir kluoną tėveliai išsipirko iš kolūkio, o tvartui išsipirkti pritrūko pinigų, o gal su pirmininku taip susitarė, kad ir mums būtų neblogai, ir kolūkis ataskaitą duotų.
Gyvenimas keitėsi į geresnę pusę, miškų ūkyje, sodinant mišką, ugdant medelius, buvo galima neblogai uždirbti. Aplink namus apsodinom mišku. Man atrodo ten, kur buvo mūsų žemės, leisdavo saviems sodinti ir prižiūrėti. Tada suvažiuodavom visa šeima ir sodindavom.
Man buvo 14 metų, todėl, kai dabar paklausia, kiek šitam miškui metų, galiu atsakyti neapsirikdama. Girininkus tėveliai gerbė, gal šie buvo supratingi. Ypač tėvelis girdavo girininkę Teresę, pavarde nevadindavo. Sakydavo, kad, jei jos ko nors paprašysi, visada padės, patars ir paguos. Tai buvo mėgstama, jautri ir pareiginga girininkė.
Tėvelis mirė 1982 metais, o mamytė – 1987 metais. Nuo to laiko gyvenimas sodyboje vyksta daugiausia vasaromis – čia suvažiuoja Onos ir Juozo Skaudžių vaikai, anūkai, proanūkiai ir jau proproanūkiai…
Pabaiga. Pradžia „Gyvenimo“ Nr. 17, 2017 m. kovo 1d.