Iš Alksniakiemio krašto istorijos. Skaudžių giminė (I)

Albinos Magdelenos Skaudžiūtės prisiminimai apie tėviškę

1919 m. nuotrauka. Iš kairės į dešinę – sėdi: Magdelena Skaudžiuvienė, Jokūbas Skaudžius, stovi: Pranciškus Skaudžius, Jurgis Skaudžius, Ona Skaudžiūtė – Gudauskienė, Marija Skaudžiūtė – Dičkuvienė, kariška uniforma – Juozas Skaudžius. Elžbieta Skaudžiūtė, 1905 m. išvykusi į Ameriką.

Mūsų namai. Mūsų seneliai Jokūbas Skaudžius ir Marija Elena Skaudžiuvienė (Marčiulionikė, atitekėjusi iš Bagrėno) turėjo šešis vaikus.
Vyriausioji Elžbieta išvažiavo į Ameriką, ten ištekėjo už Siaurusevičiaus. Pranciškus gyveno mūsų šeimoje, nebuvo vedęs. Ona ištekėjo už Gudausko Jurgio į Bačkinykėlius. Juozas parvedė marčią Oną Alvikaitę iš Šiauliškių. Jurgis vedė našlę Kapočienę Mariją ir išėjo gyventi į Šiauliškius.
Tėtukas Jokūbas mirė mums dar negimus. Mamutę prisimename. Ji mus augino. Mirė karo pabaigoj. Juozas buvo šios ūkės gaspadorius, bet vis tiek klausydavo Pranciškaus, nes šis buvo vyresnis. Neduok Diev tėvelis parvažiuodavo iš kermošiaus išgėręs, tai nuo dėdės gaudavo barti. Tėvelis aiškinasi susitikęs Skrupsko Kaziuką ir užėjęs į karčiamą. O dėdė: „Nu ar tau gert, ar tau gert. Vaikai maži, o jis geria…“ Mums tada būdavo šventė, tėvelis linksmas, šnekus… Šiaip namuose buvo griežta tvarka. Prie stalo susėdus valgyti – nesikalbėti. Pavalgei, persižegnojai – ir eik. Namuose nebuvo galima garsiai kalbėti, o lauke – šūkalioti. Kartą tėvelį nuo grinčios slenksčio pašaukiau: „Tėveli, eikit pusryčių“, o jis buvo prie kluono. „Ar negali tyliai atėjus pasakyti, dabar šauki ant laukų“, – tėvelis labai supyko.
Sekmadieniais, jei neišvažiuodavo į bažnyčią, apsišėrę gyvulius, šventadieniškai apsirengę, Sumos bažnyčioje metu visi šeimos nariai suklaupę sukalbėdavo dalį Rožančiaus ir šv. Panelės litaniją. Ir jau tada būdavom laisvi daryti, ką norim. Kartais atvažiuodavo dėdės Dičkaus šeima iš Vangų. Jų sūnus Antanukas buvo mūsų amžiaus, tai vaikam būdavo didelė šventė. Bet svečiai ilgai neužsibūdavo, nes rūpėdavo namų ūkis ir gyvuliai.
Tėveliai sekmadieniais iš namų niekur nėjo ir mūsų neleisdavo. Kai paaugę bandėm papriekaištauti, kad niekur neleidžia, tėvelis sako: „A ką jūs čia rasit parėję“. Tada būdavo ablavai, partizanai, vežimai ir dar nežinia kas. Tėvelio žodžiais ir dabar pajuokaujam, jeigu kas eina be reikalo… Namuose dainuodavom. Mamytė, dėdė ir mes, visi vaikai. Dėdė ir mamytė turėjo balsus, eidavo giedot į šermenis.
Pirma daina, kurią prisimenu ir kuri primena Mamutę (tėvelio mamą): „Eičiau kalnais pakalnėliais vaikščiodama, žalių rūtų ieškodama.

Juozas Skaudžius (dešinėje) kariuomenėje.

Ją išgirdau iš Mamutės ir dabar tarsi ją matau pakalne pareinančią. Antroji daina buvo „Bijūnėlis žalias“ – ši daina siejasi su Būbliene, Povilo mama. Mes ją mylėjom ir, pamatę iš Prienų pareinančią, bėgdavom pasitikti ir pervesti per lieptelį. Tėvelis turėjo savo dainą. Kai būdavo svečių (tai būdavo labai retai), tėvelis, išgėręs kelis stikliukus, užtraukdavo „Ko verki žalia giruže, ko taip nuliūdai“. Neturėjo tėvelis balso ir klausos, ir dainuodavo tik šią vienintelę dainą. O kai paaugę mes ją dainuodavom, tėvelis laimingas šypsodavosi. Ir dabar, kai parvažiuojam visi į namus šiaip ar ką nors švęsti, būtinai sudainuojam šią dainą iš pagarbos tėveliui.
Žiemos vakarais, kai mamytė virdavo vakarienę, tėvelis vydavo pantį, dėdė kažką lopydavo (be darbo nė vienas nesėdėdavo), kažkuris iš vaikų garsiai skaitydavo knygą. Šio skaitymo visi laukdavo ir mielai klausydavo.
Prasidėjus adventui, skaitymą pakeisdavo giedojimas. Dėdė sėdi už stalo prie lempos su kantičkom. Mamytė prie krosnies verda valgyti, ir mes, visi vaikai, susėdę prie stalo, garsiai giedam. Kūčios būdavo su šienu po staltiese. Eglutės nepuošdavom, nes negalima nei miške, nei kalne kirsti eglutės. Nors pilnas kalnas jų buvo – ir mažų, ir didesnių… Tegul auga. O nukirs ir daugiau nebebus.
O ir eglutei puošti žaislų mūsų namuose niekada nebuvo.
Knygos mūsų namuose. Sekmadieniais mamytė ir tėvelis skaitydavo. Mamytė mėgo eilėraščius. Buvo namuose knyga Maironio „Pavasario balsai“ ir Salomėjos Neries „Poezija“, šioji gal jau pokariu išleista. Mamytė mintinai mokėjo Neries eilėraščių ir kelis kartus, priskynusi bijūnų, prašė, kad nuvežtume jai ant kapo. Su poetės sūnumi Sauliumi Buču buvom artimai pažįstami.
Maironio eilėraščius, kurie buvo virtę dainomis, ir mamytė, ir dėdė, ir mes, vaikai, mokėjom mintinai. Tas dainas labai mėgom.

Jurgio Skaudžiaus vestuvės. Sėdi: jaunoji Marija Aukštakalnytė – Kapočienė, Jurgis Skaudžius, Ona Alvikaitė – Skaudžiuvienė. Stovi (iš kairės į dešinę): Povilas Aukštakalnis, Aukštakalnytė, Stasys Aukštakalnis, Aukštakalnytė, nepažįstamas asmuo, Juozas Skaudžius.

Tėvelis turėjo storą knygą „Bitininkystė“, ją skaitydavo. Laikė bites ir, matyt, iš ten sėmėsi patirties. Ją skaitė ir mamytė, nes turėjo „savo“ du avilius ir kartais juos tvarkydavo. Mėgstama mamytės knyga buvo „Jonas Bosco“. Šio šventojo gyvenimas jai buvo kaip pavyzdys. Ją dažnai skaitydavo ir mums, vaikams. Labiausiai mamytės gerbiama ir branginama knyga buvo – Orisson Svett Marden „Gyvenimo mokykla“, išleista 1928 m. Maironio „Pavasario balsus“ ir pastarąją knygą esame išsaugoję iki šiol. Dar turėjom dvejas „Kantičkas“, bet praradom.
Visi gerai žinojo „Lietuvos istoriją“. Tėveliui labai rūpėjo „gazietai“, kas, kur, su kuo kariauja. Tėvelis buvo tarnavęs kariuomenėj. Dėdė Pranciškus pėsčiomis ėjo jo lankyti į Marijampolę. Tėvelis mėgo pasakoti, kaip devynioliktais metais kovėsi su bolševikais, o prie Radviliškio – su bermontininkais. Šiuos pasakojimus ir dainą „Ko verki, žalia giruže“ ne tik mes, vaikai, bet ir mūsų draugai mintinai žinojo. Bet vis tiek kantriai visi išklausydavome, nes tėveliui buvo malonu pasakoti.
Tradicijos. Kalėdų rytą po pagalvėm rasdavom padėtą obuolį. Tai dėdės Praniuko meilė mums. Tėvelis su vaikais nesibovino. Aprengti, pavalgydinti, ir šventa.
Gavėnios metą, kaip ir per Adventą, giedodavom giesmes. „Graudūs verksmai“ ir tos apie Kristaus kančią ligi ašarų visus mus graudindavo. Tas giesmes dar ilgą laiką mokėjau mintinai.
O Velykų laukimas… Pavasaris artėdavo, oras šiltėdavo. Didžiąją savaitę tvarkydavom grinčią šventei. Apšluodavom takelius ir dar pašalius sutvarkydavom. Beveik visada atvažiuodavo Dičkai. Mamytė cibulių lukštuose nukvarbydavo kiaušinius. Iš gražūs išeidavo. Bet nesulyginsi su Dičkaus Antanuko atvežtais margučiais. Jie buvo tokie, kokius dabar matai tik muziejuose. Ypatingo juodumo su baltais išgražinimais vašku ir adatėle.
Dabar jau Nepriklausomybės metu buvau parvažiavus atostogų, ir Antanukas atvažiavo. Besikalbant jam priminiau tuos gražius margučius. O jis man sako: „Ne, jau nemarginu. Ranka dreba, ir adatukę nežinau, kur padėjau“. Jau vos ne pusšimtis metų, kai jis išėjęs iš Vangų. Jo tėviškės jau seniai nebėra. Bet jam dar vaidenas ta kiaušinių marginimo adatukė. Gal kartais jis margindavo šalia suaugusiųjų, ir tos saldžios kūrybos akimirkos taip įsirėžė į vaikišką širdelę, kad išliko iki senatvės. Bet „kraskos“(juodų dažų) receptą gražiai sudiktavo. Kokio medžio žievių, kokio metalo surūdijusių gelžgalių, ir kokio medžio anglių prieš du ar daugiau mėnesių reikia užraugti. Ir net laikymo sąlygų nepamiršo priminti…

Sėdi (iš kairės į dešinę): Marija Aukštakalnytė – Kapočienė – Skaudžiuvienė, Ona Alvikaitė – Skaudžiuvienė.

Karas. Frontas artėja. Grįžta pralaimėję vokiečiai. Mūsų namuose įsikuria kariuomenės štabas. Dailiai nuaugę karininkai, tvarkingomis uniformomis, groja lūpine armonikėle, dalija saldainius vaikams. Brolis buvo jauniausias. Jį panešiodavo ant rankų. Buvo dėmesingi vaikams ir suaugusiesiems. Mamytė laukėsi vaikelio. Kartą duonkubilyje minkė duoną. Tai pamatęs vienas karininkas kurį laiką stebėjo, paskui nusivilko mundyrių, pasiraitojo baltinių rankoves, rankos žestu ir, atrodo, žodžiu „lios“ paprašė mamytę pasitraukti. Ir ėmė duoną minkyti pats.
Frontas vis artėjo. Tėvelis buvo pasiruošęs. Kluone stovėjo vežimas, prikrautas maisto, patalynės. Vieną dieną vokiečiai patarė trauktis į Vokietiją. Jie kažkokią aparatūrą dėjosi į mašinas. O tėvelis į vežimą įsisodino mamutę (savo motiną) ir mus, keturis vaikus. Mamytė su dėde liko namie. Lyg tai sakė, jei vieni žūsim, liksim kiti. Tėvelis nuvažiavo į Pagurių pakalnę. Ten buvo suvažiavę daugiau mūsų kaimo ir aplinkinių kaimų gyventojų. Atrodo, ten praleidom naktį. Dar buvom kažkiek pas Senavaitį ant kalno. Iš jo grįžome namo. Kelias, einantis pamiške Pošvenčio link, buvo užimtas rusų armijos būrių. Kareivėlių akivaizdžiai kitokių, nei tų, su kuriais bendravom prieš keletą dienų. Šie buvo pilki, maži, apskurę, pavargę. Tai aš mačiau vaiko akimis. Tėvelis tom sutiktom kolonom vis sakydavo „zdrastvoite“. Sugrįžę radom rusų kareivius, kurie iškinkė patį geriausią tėvelio arklį. Sesuo buvo paauglė, apsikabino arklio kaklą, verkia ir rauda, nepaleidžia. Mamytė ir sako: „Nesidžiaugi, kad mumi radai gyvus, o arklio verki.“ Grinčioj, ant sklepo laiptų, radom saldainių padėtų, kažkuo pridengtų. O pačiam priesklepy lašinių, dengtų lentukėm. Taip sėkmingai pro mus praėjo frontas. Niekas nežuvo, niekas nesužeidė.
Tačiau namuose gyventi buvo nesaugu. Ties Vendelsko sodyba per Nemuną padarė tiltą. Vokiečiai kartais dieną, kartais naktį atskrisdavo tą tiltą bomborduoti. Kaimui grėsė pavojus. Kartą sviedinys pataikė į Vendelsko kluoną ir sudegino. Visi džiaugėsi, kad ne į grinčią. Apsigyvenom ties mūsų sodyba, už upelio dauboje, kuri iš visų pusių apsupta kalneliais. Juose iškasė apkasą. Ten apsigyveno vos ne visas kaimas. Atsimenu, sustatyti vežimai, besiganantys arkliai, daug žmonių. Atrodo, ir valgį virdavo bendrai ant laužo dideliame puode. Miegodavom apkase ant kažkieno kojų galvas pasidėję. Mes buvome maži vaikai ir sena mamutė, tai mūsų apkaso viršus buvo uždengtas. Apkasas buvo vienas, ilgas, lanko formos. Glaudžiantis susispietusius vieną prie kito gerus, nuoširdžius šio Kalvių kaimelio žmones.
Per tą laiką mūsų namuose įsikūrė rusų armijos štabas. Užėmė visus kambarius. Mes apsigyvenome svirne. Mamytė mums valgį virė dalindamasi virtuve su rusų virėju.
Pokario metai. Kai pradėjom eit į mokyklą, rusai iš mūsų namų jau buvo išėję. Bet pasidarė dar baisiau. Kaip dėdė sakė: „ Dieną vieni, naktį kiti, ir nežinai, kada kurie…“ Pamenu, kai juos pamačiau pirmą kartą. Naktį kažkas pasibeldė, dėdė išėjo. Klausė, ar čia nieks neprabėgo. Po to grįžo, susistatė kampe šautuvus ir sugulė, turbūt ant grindų. Sargybą išstatė. Ir taip visą dieną miegojo. O pas mus maži vaikai.
Paskui prasidėjo vežimai. Išvežė Zujus, pas kuriuos buvo mokykla. Išvežė iš Šiauliškių mamytės šeimą. Toks buvo gyvenimas…
Žymūs žmonės, kurie svečiavosi kaime. Mūsų namuose ir šiame kaime lankėsi tokie žymūs žmonės:
Daktaras Brundza, parvežtas pas sergančius vaikus ir suaugusius ligonius.
Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorius Feliksas Martišius, kalėdodamas ar parvežtas pas ligonį, kad suteiktų jam paskutinį patepimą.
Čia viešėjo dailininko Nikodemo Silvanavičiaus marti. Ji padovanojo mums nuotraukų ir dailų N.Silvanavičiaus paveikslą. Vėliau jį mamytė padovanojo savo sūnėnui, krikštasūniui, Dailės instituto baigimo proga.
Čia lankėsi rašytojas Romualdas Granauskas ir režisierius Eimantas Nekrošius. Pagal R.Granausko knygą „Gyvenimas po klevu“ tokiu pat pavadinimu statė filmą. Dar čia buvo kuriamas filmas „Vėjas rugiuose“. Todėl teko bendrauti su daugeliu aktorių ir režisierių. Visi jie pagarbiai žiūrėjo į kaimo sodybas, nes daugelis iš jų buvo ūkininkų vaikai.
Šiuose namuose viešėjo krepšininkas Arvydas Sabonis.

Bus daugiau

Prisiminimus užrašė
Teresė Murauskaitė

Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *