Laiko ratas sukasi, ir dienos per trumpos visiems darbams darbeliams atlikti…

Birštono „Bočių“ jubiliatai

Vasario 22 dieną 75 -ojo gimtadienio sulaukusi birštonietė Antanina Zuperkienė susitikimo metu šypsosi, o pasakodama apie savo gyvenimą pasiskundžia nebent greita laiko tėkme – rodos, ką tik buvo septyniasdešimt, o štai jau įpusėjo aštuntą dešimtį. Neretai dienos per trumpos visiems numatytiems darbams ir darbeliams atlikti, ypač vasarą, kai reikia prižiūrėti iš piktžolių išplėštą sodo sklypelį ir ravėti prie namo tarpstančius gėlynus. Megzti ir nerti mėgstanti moteris kiekvieną savaitę Birštono neįgaliųjų draugijoje lanko rankdarbių būrelį ir kaskart ko nors naujo išmoksta, be to, priklauso „Bočių“ bendrijai, yra aktyvi renginių dalyvė, juk norisi susitikti su žmonėmis ir pabendrauti.

Vyras Stasys neprieštarauja žmonos pomėgiams ir duoda jai laisvę. Per 28 bendro gyvenimo metus jis įsitikino, koks tvirtas žmonos charakteris. Visokiais būdais jai siunčia ženklus, kad su daržais gal jau reikėtų baigti – dėl sveikatos, bet Antanina sako, kad jai žemės ir darbo reikia dėl užimtumo ir nusiraminimo. Darže augina ankstyvas bulves, moliūgus, morkas, svogūnus, prieskonines žoleles, yra ir braškių lysvė – juk skanu ir žiemą užšaldytą uogą suvalgyti. Diskusijos galiausiai baigiasi taikiai – rudenį vyras atvyksta į daržą ir parsiveža žmoną su pilnomis gėrybių kraitėmis. Kitais metais viskas vėl prasideda nuo sėklų pirkimo…
Antanina – karo metų vaikas, kuriam likimas buvo paruošęs daugybę išbandymų. Pašnekovė svarsto, kad galbūt jos kelyje pasitaikę sunkumai ir užgrūdino charakterį, padėjo nesugniužti ir neprarasti tikėjimo žmonėmis. Kita vertus, sakoma, kad vaikai, gimę žiemą, išsiskiria dvasios tvirtybe ir atsparumu.
Buvo paauglė, kai, eidamas 53 -iuosius metus, mirė pasiligojęs tėvelis. Buvo pati kolūkių tvėrimosi pradžia, dalį ūkio pastatų ir žemės nacionalizavo. Našle su trimis dukromis likusi mama nuėjo dirbti į fermas melžėja, paaugliukė Antanina tapo jos pagalbininke – tempė pašarus, šėrė gyvulius, melžė karves. Sulaukus šešiolikos pradėjo lankyti vakarinius siuvėjų kursus Vilniuje – iki vėlumos mokėsi amato, o iš ryto skubėdavo į namus, kad palengvintų mamai buities darbus. Pagal specialybę nedirbo, nebent kokį rūbą sau ar pažįstamiems pasiūdindavo. Kolūkyje, prižiūrint paskirtas normas, reikėjo rankų – mergina ravėjo runkelius, rankiniu pjautuvu kirto rugius bei kviečius.

Antanina jaunystėje, pasipuošusi pačios siūta suknele.

Sunkūs kaimo darbai merginą gniuždė, galbūt todėl, būdama dvidešimties, paskubėjo ištekėti už Alfos Mockevičiaus ir iš gimtinės Trakų rajone, Tarpupio kaime, išvyko gyventi į vyro tėviškę Šakių rajone, Gelgaudiškyje. Vyras tėviškėje negavo darbo, todėl, paragintas brolio, su šeima persikėlė gyventi į Jiezną, čia įsidarbino kooperatyve. Antanina, paauginusi dukrelę, tapo Buitinio kombinato siuvėja.
Prienų rajkoopsąjungos Išlaužo kooperatyvo pirmininkas ieškojo pardavėjo Daukšiagirio tarybinio ūkio Patamulšio kaimo parduotuvėje, siūlė žinybinį butą. Pasitarusi šeima persikėlė į Pakuonio kraštą (čia gyveno 17 metų), vyras pradėjo dirbti kaimo parduotuvėje. Deja, šeimyninė idilė ilgai netruko, 1968 m. Antaninos vyras, sulaukęs 32 -ejų, susirgo sunkia liga, dėl trombozės jam buvo amputuota koja, daugelį metų jis gydėsi Vilniuje, Antakalnio ligoninėje, buvo atlikta antrosios kojos kraujagyslių operacija.
Antanina pasiryžo pavaduoti vyrą parduotuvėje – ją priėmė laikinai, kol suras kitą žmogų. „Vyras mane mokė, jeigu ką nors imi iš parduotuvės – dėk pinigus,“ – prisimena Antanina. Galbūt dėl tokio jos sąžiningumo po kiek laiko atsiųsta revizija trūkumų nerado, jai buvo pasiūlyta mokytis pardavėjų kursuose Prienuose, kelti kvalifikaciją. Kartu baigė ir vidurinę mokyklą.
Šiandien ji stebisi savo ištverme – namie vyras ligonis, maža dukra, mokslai, darbas, nuosavas ūkis ir daržai, – sukosi, kaip voverė rate, kad viską suspėtų. Darbe buvo ne tik parduotuvės vedėja ir pardavėja, bet ir kūrikė bei valytoja. Tačiau darbas prekyboje jai patiko, puikiai sutarė su kaimo žmonėmis, stengėsi, kad jie liktų patenkinti aptarnavimu, galėtų įsigyti reikiamų prekių. Tuo metu kaimo parduotuvėje galėjai rasti ne tik maisto produktų, bet ir galanterijos, buvo užsakoma buitinė technika ir baldai. A.Zuperkienė dvidešimt metų dirbo Prienų rajkoopsąjungoje.
Pasistačiusi kooperatinį butą Prienuose, 1982 m. šeima persikėlė į miestą, Antanina atsisakė darbo Patamulšyje, dirbo tai vienoje, tai kitoje parduotuvėje, pavaduodama koleges. Viena nepatiko: susibičiuliavus su žmonėmis, gaila buvo palikti darbo vietą ir eiti kitur.
Vyro liga progresavo, ir po 24 metų bendro gyvenimo 47 -erių Antanina liko našle. Gyvenimas nesustojo, tik nebuvo palaikymo iš artimo žmogaus, kai teko spręsti iškilusias problemas, šypsena dingo nuo jos veido, pašlijo sveikata… Atėjus Atgimimui, „seno kirpimo“ pardavėjos tapo kaip ir nereikalingos, teko sukti galvą, kaip išsilaikyti…
Po kelerių metų pačiai sau netikėtai sutiko kitą žmogų – ištekėjo už birštoniečio statybininko Stasio Zuperkos ir persikraustė gyventi į Birštoną, įsidarbino Kauno meno gaminių įmonėje mezgėja. Gyvenamąją vietą pakeitė ne tik dėl šeiminių aplinkybių, bet ir dėl kamavusios astmos. Antanina tikina, kad kurorte, pušų prieglobstyje, kvėpuoti tapo lengviau, gyvenimo kokybė pagerėjo, net ir turėdama neįgalumą moteris galėjo užsiimti mėgstama veikla, įsitraukti į visuomeninę veiklą.
„Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė apie Antaniną atsiliepia geru žodžiu – jos gebėjimas rasti bendrą kalbą su bet kokio amžiaus žmonėmis pravertė socialiniame darbe. A.Zuperkienė savanoriškai lankė ligonius, keletą metų dirbo Neįgaliųjų dienos centre socialinio darbuotojo padėjėja ir vienišiems seneliams teikė paslaugas namuose.

Antanina ir Stasys Zuperkai su abiejų anūkėlėmis – Simona ir Kornelija bei Simonos draugu Mariumi šeimai svarbią dieną.

„Šis darbas buvo prie širdies, nes mėgstu bendravimą. Kita vertus, jame pasitaikė ir sunkių momentų, nes esu jautri, skaudžiai reaguodavau į senelių bejėgystę, skundus ir jų vaikų abejingumą. Palaikė žinojimas, kad esu jiems reikalinga, juk niekas kitas lėkštės sriubos jiems nenuneš,“ – prisipažįsta A.Zuperkienė. Prieš trejus metus šį darbą teko apleisti dėl patirtos kojų traumos.
Tačiau guvi ir energinga Antanina neužsidarė tarp keturių sienų. Zuperkų namai dažnai prisipildo šurmulio – juose lankosi Antaninos dukra Dalytė, taipogi prekybininkė, su anūkėle Simona, vyro anūkėlė Kornelija, jie atviri ir jau mirusių seserų bei pusseserių vaikams su šeimomis. Antanina palaiko artimus ryšius ir su savo tėviškėje, ežerų krašte, gyvenančiais giminaičiais bei draugais, neretai juos aplanko. Šį savaitgalį jos artimieji ir giminės sugužės pasveikinti savo mamos, senelės ir tetos su gražiu jos gyvenimo jubiliejumi.
„Galbūt ne viskas gyvenime klojasi taip, kaip to norisi. Manau, kad svarbiausia – įgyti išsilavinimą ir turėti galimybę bendrauti. Juoda kasdienybė pabosta – bendraudamas su žmonėmis, atsigaivini, pakylėja dvasia. Keista, kad kuo toliau, tuo labiau lietuviai, šeimos, giminės svetimėja. Kad užvaldo pyktis ir pavydas… Savo širdyje niekuomet neturėjau šio jausmo, man pakako to, tą turėjau. Gal šiuo požiūriu atsigimiau į savo tėvus? Jie buvo pakantūs, gerai sugyveno su kaimynais, išsiskyrus nuomonėms verčiau nusileisdavo,“ – gyvenimo išmintimi pasidalina Antanina Zuperkienė.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *