„Jeigu norime išlikti, turime vienytis…“

Trečiadienį į visuotinį susirinkimą rinksis Prienų ūkininkų sąjungos nariai. Susirinkimo darbotvarkėje – praėjusių metų veiklos aptarimas ir diskusijos žemdirbiams rūpimais klausimais. O jų, ir vis sudėtingesnių, kaip tvirtina mūsų krašto ūkininkų vadovas Martynas Butkevičius, tik daugėja.

– Taigi, kokie praėjusieji metai buvo ūkininkams?
– Tikrai sudėtingi. Dar jautėm krizės pasekmes, krito ir pieno bei grūdų supirkimo kainos. Nesigailėjo ir gamta, ypač nukentėjo grūdų kokybė. Tad pelno ūkininkai neskaičiavo, o galvojo, kaip suvesti galus, susimokėt kreditus. Suprastėjo ne tik jų, bet ir juos aptarnaujančių firmų finansinė padėtis.
Ko gero, sumaišties įnešė ir praėjusiais metais vykę rinkimai į Seimą. Įsivėlę į politinius žaidimus, žemdirbių centrinių organizacijų vadovai mažiau rūpinosi ūkininkams svarbių problemų sprendimu.
Pernai ūkininkai jau pradėjo jausti ir iškreiptos žemės pirkimo rinkos rezultatus. Kai kurie jų, besivaržydami dėl žemės, dirbtinai sukėlė jos kainą ir dabar jau mato, kad dirba nerentabiliai. Be to, dar ir susipyko tarpusavyje, pamiršdami tai, kad kaimynui su kaimynu reikia ne kariauti, bet vienytis sprendžiant bendras kelių ir kitas problemas.
– Kokios jų būtų svarbiausios?
– 2017 -ieji turi tapti proveržio metais kooperacijoje. Jeigu norime išlikti ir atlaikyti konkurenciją, turime keisti veiklos kryptį. Akivaizdu, kad vien tik parduoti žaliavą tapo nepelninga. Tuo jau įsitikino pieno gamintojai, tas pats laukia ir grūdų gamintojų, kai rinką užtvindys pigūs grūdai iš Ukrainos, Rusijos. Tik žaliavos ir darbo jėgos eksportas pridėtinės vertės nekuria. Turim patys pradėt gaminti. Manau, kad pradėjęs gamybą kooperatyvas „Pienas LT“ – gera išeitis pieno gamintojams.
– Bet mūsų krašte stambių pieno ūkių tik keli. Daugiau smulkių, kuriuose laikoma 5 – 10 karvių.
– Būtent dėl jų labiausiai ir neramu. Jaučiam, kad šeimos ūkių mažėja, nes pavieniams pieno statytojams mokama žymiai mažesnė kaina, nei parduodantiems didesnius kiekius pieno. Mažiesiems ir reikia kooperuotis, steigiant savarankiškus pieno supirkimo punktus. Prie šio darbo turėtų prisidėti ir savivaldybė, padėdama punktams „atsistoti ant kojų“. Galima rasti įvairių paramos variantų, reikia tik norėt padėt ir galvot apie kaimo žmones.
Kita savarbi problema – specialistų rengimas. Greitai kaime neliks kam dirbti. Taip „ramiai“ gyvenom, kad nepastebėjom, jog niekas neruošia melžimo ir šėrimo technologų, net mokymo programų tokių neturim. Trūksta ir kvalifikuotų, pasirengusių dirbti su modernia technika mechanizacijos specialistų.
Kas šiandien dirba ūkiuose? Daugeliu atvejų Darbo biržos atsiųsti žmonės, kuriems darbas neretai reikalingas tik iki avanso įsikūrimui ar pirmo atlyginimo. Ir dar ūkininkas turi žiūrėti, kad nepatirtų nuostolio.
– Negi padėtis tokia beviltiška? Kaimo žmonės net ir iš pačios sudėtingiausios situacijos išbrisdavo.
– Nesėdime rankų sudėję. Pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis veda derybas su Alytaus profesinio rengimo centro vadovais dėl programų parengimo. Kartu ieškoma lėšų joms finansuoti.
Taip pat diskutuojame su atsakingomis Migracijos institucijomis dėl supaprastinto įvažiavimo specialistams iš Ukrainos. Kitu atveju, sustos gamyba.
– Minėjote, jog pasigendate bendradarbiavimo su savivaldybe…
– Taip, nelabai mums sekasi sutarti, nors, kaip Tarybos Kaimo ir bendruomenių reikalų komiteto pirmininkas, bandau kai kurių problemų aptarimą perkelti ir į komitetą, ir į Tarybą. Skiriasi mūsų su meru Alvydu Vaicekausku nuomonės ir dėl savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus darbo organizavimo.
Mūsų manymu, šį skyrių reikia stiprinti, o ne primesti skyriaus vedėjui papildomą Investicijų skyriaus darbą. Pavydžiai žiūrėjau į Anykščių savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriuje sukauptą išsamią informaciją apie žemės ūkio padėtį rajone. O pas mus – ko paklausi, to negausi.
Mes ir su investicijomis atsiliekame. Palyginti, pavyzdžiui, su panašiu kaimyniniu Kaišiadorių rajonu, mūsų ūkininkai pernai pateikė daug mažiau projektų paramai gauti. Akivaizdu, kad ūkininkams trūksta ir informacijos, ir pagalbos rengiant projektus.
Kyla abejonių ir dėl melioracijai skirtų lėšų skirstymo.
Keliame ir šio skyriaus specialistų atsakomybės klausimą. Prieš kelerius metus dėl aplaidaus seniūnijos žemės ūkio specialistės darbo turėjome konfliktą Stakliškių seniūnijoje. Viskas baigėsi taip, kad savą apgynė, o ūkininkus „parklupdė“. Taip neturėtų būti, kiekvienas turi prisiimti atsakomybę už savo darbą.
Tų susikirtimų galima vardinti ir daugiau. Apie tai ne kartą ir ne du kalbėjomės su meru ir platesniame rate, tačiau Žemės ūkio skyriaus vedėjas tiesiog nepajudinamas. Toks Donato Šimukonio darbas mūsų netenkina. Vieno vienintelio renginio – Artojų varžybų ir tų nesugebėjo suorganizuoti.
Apie Žemės ūkio skyriaus vedėjo darbą kalbėjomės ir praėjusią savaitę mero ir Ūkininkų sąjungos tarybos narių susitikimo metu.
– Gruodį vykusioje „Metų ūkio“ šventėje dalyvavo daug ūkininkų, tarp jų – gražus būrys jaunimo. Ar ir ūkininkų sąjungos veikloje jie aktyvūs?
– Gaila, bet aktyvumo ūkininkams trūksta. Dauguma dar vis bijo. Ir ne be pagrindo. Ne kartą pajutome, kad iškėlę kokią problemą ar kritiškiau pasisakę, galime sulaukti vienokių ar kitokių tikrintojų vizito. Taip pas mus dar bandoma „spręsti“ problemas. Todėl ir turime vienytis, suprasdami, kad vienas lauke ne karys.
– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *