„…tik maža dalelė to, kas neatpažįstamai pasikeitė“

Vasario 10 d. 17.30 val. Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre – Vytauto Kandroto fotografijų parodos „Ypatinga Lietuva“ atidarymas. Parodos atidarymo išvakarėse kalbamės su autoriumi apie fotografiją ir keliones…

Vytautas Kandrotas (gim. 1975 m.) – fotografas, rašytojas ir leidėjas, viešosios įstaigos „Terra Publica“ steigėjas. 1993 metais baigė Jiezno vidurinę mokyklą, gyvena ir dirba Kaune.
Nuo 2005 metų aktyviai važinėja po Lietuvą, rinkdamas medžiagą ir fotografuodamas kultūros paveldo ir turizmo objektus, saugomas teritorijas ir kitas šalies vietoves. Per šį laikotarpį VšĮ „Terra Publica“ leidykla išleido daugiau nei 100 knygų, kurių puslapiuose – Vytauto Kandroto nuotraukos iš pačių įvairiausių Lietuvos kampelių.
Vytautas Kandrotas yra nacionalinių kelionių vadovų „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, „Po Lietuvą su šeima“, „Iškylos Lietuvoje: kelionės ir receptai“, „Lithuania Travel Guide“ ir kitų pažintinių knygų sudarytojas, taip pat – 5 knygų vaikams autorius.

– Kelionės ir jų akimirkų įamžinimas fotografijose Jums jau turbūt tapo ne tik hobiu, bet ir gyvenimo būdu. Kaip viskas prasidėjo? Kur teko pabuvoti?
– Keliauti mėgau nuo vaikystės. Tėčio darbas buvo susijęs su komandiruotėmis po Lietuvą ir kaimynines respublikas, tad jis dažnai, kai tik leisdavo aplinkybės, pasiimdavo ir mane. Pamenu, visą kelią išstovėdavau jo sunkvežimyje prisiplojęs prie priekinio stiklo, kad matyčiau kaip keičiasi vaizdai aplinkui. O fotografija užsikrėčiau nuo vyresniojo brolio Gintaro – jis nuo mažens bėgiojo su fotoaparatu, kūrė mokyklos sienlaikraštį, rašė straipsnius į rajoninį laikraštį ir namuose netgi buvo įsirengęs fotolaboratoriją – tokį tamsų kambariuką su fotodidintuvu ir chemikalų vonelėmis, kuriame buvo labai smagu leisti laiką patiems gaminant padarytas nuotraukas.
Profesionaliai į kelionių fotografiją pradėjau žiūrėti 2004 – 2005 metais, jau dirbdamas leidykloje „Terra Publica“. Pamatėme, kad skaitytojams trūksta pažintinių knygų apie Lietuvą. Per tuos 12 metų esu išmaišęs visą Lietuvą, daugelyje turistinių vietovių tekę būti net po keletą kartų. Teko ir savo akimis matyti, ir nuotraukose įamžinti, kaip neatpažįstamai keičiasi Lietuvos veidas, pvz., Birštono kurortas, Medininkų pilis ar Užutrakio dvaras…
– Kas skatina fotografuoti Lietuvą, o ne užsienio šalis? Ar, jūsų nuomone, lietuviai nepakankamai žino apie savo kraštą ir lankytinas vietas?
– Taip, be abejo, nepakankamai. Iki pat 2008-ųjų metų ekonominės krizės vietinis turizmas buvo laikomas netgi antrarūšiu. Dažnas lietuvis garsiai girdavosi aplankytais Turkijos, Egipto ar Kretos kurortais nei pamėgtais savo šalies kampeliais.
2009-2015 metais svarstyklės pamažu persisvėrė į kitą pusę. Pirmiausiai, nepaisant ekonominės krizės, buvo mestos didžiulės investicijos gamtos, paveldo objektams, lankytinoms vietovėms pritaikyti turizmo reikmėms. Rekonstruotos Lietuvos pilys ir žinomiausi dvarai. Muziejai pakeitė pasenusias ekspozicijas interaktyviomis. Bendruomenės, amatų centrai parengė įdomias ekskursijas, vykdo edukacijas. O paskutiniai metai tapo saugomų Lietuvos teritorijų triumfu. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose įsteigti lankytojų centrai – modernūs gamtos muziejai, įrengti pažintiniai takai, pastatyti apžvalgos bokšteliai, o tikrą sprogimą sukėlė Lajų tako atidarymas Anykščių šilelyje.
Taigi, jei kuriame nors Lietuvos kampelyje buvote prieš 10 metų, žinokite, kad jūsų įspūdžiai apie tą vietovę beviltiškai „paseno“, ir kviečiu jus apsilankyti ten dabar.
– Ką būtina žinoti keliaujant po Lietuvą? Ką labiausiai rekomenduotumėte pamatyti?
– Keliauti po gimtąją šalį lengviausia – nėra kalbos, kultūros, piniginių ir kitų barjerų. Tad keliaudamas ir ilsėdamasis Lietuvoje gali labiau atsipalaiduoti. Bet kurioje net ir saugiausioje valstybėje vis tiek tenka įtempti smegenis – perprasti oro uostų, transporto, infrastruktūros sistemas ar iššifruoti meniu ir susikalbėti su vietiniu padavėju, kad ant lėkštės gautum tai, ko tikiesi. O jeigu dar kokia nenumatyta situacija…
Štai 2015-ųjų lapkričio 13-osios vakarą teko vaikščioti romantiško Paryžiaus gatvėmis, kai ten buvo įvykdytas teroro išpuolis. Miestas per kelias valandas tapo visiškai neatpažįstamas, nors simboliška – lankiausi jame dešimtąjį kartą.
Dėl rekomendacijų, ką pamatyti – labai sunku ką nors konkrečiai patarti. Tiesiog keliaukite ten, kur labiausiai tuo metu norite, kuo domitės. Žiūrėkite tai, kas patinka. Per dešimtmetį leidykloje esame parengę ir išleidę keliasdešimt teminių leidinių atskiroms keliautojų grupėms – apie bažnyčias, dvarus, atskirus miestus ir miestelius, etnografinius regionus. Esame netgi išleidę solidų iliustruotą žinyną apie Lietuvos technikos paminklus – kelius, tiltus, viadukus, malūnus, gynybinius įtvirtinimus, pramoninius statinius – tokia vyriška knyga… Žinoma, jei vis neištrūkstate iš gimtojo rajono ir mažai keliavę po Lietuvą, tai, be abejo, aplankykite gražiausias šalies vietoves – Vilniaus senamiestį, Trakus, Anykščius, pravažiuokite Rojaus keliu nuo Jurbarko iki Kauno.
– Kuris gimtinės kampelis Jums pačiam mieliausias?
– Žinoma, kad tėviškė ir jos apylinkės. Mano pavardės ir giminės šaknys – aplink Jiezną. Labai gražios vietos – pats Jiezno miestelis ir apylinkės, netoliese Verknės upė, Birštonas, Aukštadvaris. Daug ežerų, kalvelių, klonių, piliakalnių… O kalbant apie likusią Lietuvos dalį, galima sakyti, jau esu šiek tiek „sugadintas“ įspūdžių, todėl sunku išskirti vieną vietovę – kiekviena jų savaip graži. Paminėčiau gal tik pasienio miestelius: Vištytis, Dieveniškės, Žagarė, Žeimelis, Rusnė, Ventės ragas… Man jie tokie – kaip pasaulio kraštas, atvažiuoji, išlipi – ir rodos, net sulėtėja laikas….
– Paroda Jiezne. Kas paskatino surengti darbų pristatymą tėviškėje?
– Tai nėra pirmasis mano „grįžimas“ į Jiezną. Dar 2011 metais kartu su Jiezno klebonu kun. Rolandu Bičkausku parengėme ir išleidome gražią knygą – albumą apie Jiezno bažnyčią. Po poros metų į atgimstantį Jiezno dvarą kraštiečius menininkus pasikvietė naujasis pastato savininkas Kęstutis Derliūnas. Kartu su kitais dailininkais, rankdarbių kūrėjais demonstravome savo darbus dvaro menėse… Jiezniečiams tada rodžiau miestelio ir apylinkių nuotraukas iš oro – dažnam buvo smagu jose rasti savo sodybą… O šį kartą esu dėkingas Jiezno seniūnui Algiui Bartusevičiui ir Kultūros ir laisvalaikio centro direktorei Dalei Vertinskienei, kurie dar pernai pakvietė vėl „sugrįžti“ į tėviškę ir parodyti naujausius savo darbus. Smagu, kad Jieznui ir jiezniečiams pasisekė, kad jie turi tokių iniciatyvių žmonių, ant kurių pečių laikosi kultūrinis miestelio gyvenimas.
– Parodos pavadinimas „Ypatinga Lietuva“ intriguojantis. Ką žiūrovai išvys atrinktose fotografijose?
– Paroda „Ypatinga Lietuva“ – tik maža dalelė to, kas neatpažįstamai pasikeitė per atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus. Miesteliai ir bažnyčios, dvarai ir pilys, kurortai ir nacionaliniai parkai, muziejai ir apžvalgos bokštai – šiandien džiugina vietos gyventojus ir svečius ne tik naujais fasadais ar blizgančiomis stogų smailėmis, bet ir čia vykstančiu kultūriniu ir pramoginiu gyvenimu. Parodoje eksponuojamos fotografijos, sukurtos 2013 – 2016 metais, rengiant pažintines knygas „Ypatinga Lietuva“, „Lietuvos miestai ir miesteliai“, „Lietuvos dvarai ir pilys“, „Lietuvos bažnyčios“, „Lietuvos etnografiniai regionai“ bei reprezentacinį albumą „Tai Lietuva“. Nuotraukas vienija ne kuris nors regionas ar statinių grupė, bet būtent pokyčiai – tai, kas neatpažįstamai pasikeitė per 27 nepriklausomybės metus. Paroda skirta svarbioms Lietuvos valstybės datoms – Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai – paminėti.
– Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Ramutė Girėnaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *