Nenumatytų aplinkybių šalis

Lietuvoje veikia pakankamai griežti įstatymai ir dažnai įvairią veiklą iki smulkmenų reguliuojantys administraciniai beigi baudžiamieji kodeksai. Kartais įnikus į juos įdėmiau, kyla eretiška mintis, kad mūsų teisinė sistema žodis po žodžio, straipsnis po straipsnio, skirsnis po skirsnio parašyta su nuostata, jog šioje šalyje gyvena velniškai nesąžiningi žmonės.
Gal taip ir yra? Dėl to įstatymų leidėjai, poįstatyminių teisinių aktų sudarytojai implementuoja į įstatymus itin smulkiai reglamentuotas procedūras ir dar griežtesnes bausmes už įstatymų nesilaikymą. Vienodai – verslininkams, vagims, žmogžudžiams, įsrėbti ugninio vandens prieš sėdant už vairo mėgstantiems personažams… Net vaikams: tiesą sakant, buvau pašiurpęs, kada mano dukros mokykloje vadovybė akcentuotai nurodė grėsmes, kurios abitūros egzaminų metu gali sugadinti visą gyvenimo etapą: pamiršk mobiliojo ryšio telefoną, į tualetą tik su palyda, nesižvalgyt į savo draugus egzamino metu, ginkdie – nesišnekėk…
Mūsų įstatymų griežtumas, taip jį tobulinant, netrukus gali pasiekti tiesiog beprotišką lygį, koks dabar yra mūsų kaimynystėje, Rusijoje.
Tačiau problema ta, kad dėl tų teisinių aktų griežtumų, nors užmušk, nei mažėja išgėrusių vairuotojų keliuose, nei mažėja šeimose „dubasinamų“ iki gyvybės netekimo vaikų. O jeigu ir mažėja, tai tiek nežymiai, kad niekas to nepastebi.
Dabar, po to, kai ketvirtadienį iki komos Kėdainiuose, šeimoje, buvo sumuštas keturmetis, girdėjau daug naudingų dalykų: kaimynai dažnai girdėjo toje šeimoje smurto protrūkius, tačiau galvojo, esą „jei prasidėsi su durniais“… Ir neprasidėjo. Vaikų darželio darbuotojos, vietos vaikų teisių apsaugos pareigūnės rodė naktinių vaiko auklėjimo pasekmes policijai. Policija – prokurorams. O aniems nepasirodė, kad byla teisme bus perspektyvi, todėl tyrimą nutraukė. Vaiko teisių inspektorės dar galėjo įtraukti tą šeimą į didesnės rizikos grupę, tačiau neįtraukė.
Dabar jau gydytojai sako, kad vaikelio patirtos traumos su gyvybe nesuderinamos.
Trumpa tragiška fabula perša keletą dalykų. Viena vertus, vaikų apsauga nuo smurto šeimoje nėra mūsų politikos prioritetas, nes, kaip aiškinama, „neturėtume kištis į šeimos reikalus“. Suprask – šeimos idiliją ir harmoniją… Ir idilija, ir harmonija gali būti savotiškos, bet tai vis – privati erdvė.
Antra – yra tarsi ta kryptimi dirbančių tarnybų, tačiau jų darbuotojai kilnoja popierius, rašo ataskaitas, tačiau yra visiškai dezorientuoti: jie mato smurtą prieš vaikus, tačiau pastebi ir dalies visuomenės reakciją į televizines pasakas apie garsiąją norvegų „Barnevernet“ – tarnybą, kuri vaikus iš šeimų savo šalyje atima nelaukdama, kol jie patirs fizinį smurtą. Ar bent jau stengiasi taip veikti.
O trečią mintį remčiau ne faktais, o įtarimu, kad fizinis, moralinis smurtas prieš vaikus ypač Lietuvos provincijoje yra masinis kasdienis reiškinys. Ir toms moterėlėms iš vaikų apsaugos tarnybų, kurios ten dažnai – atsitiktiniai žmonės, kažką mėginti pakeisti savo ryžtingais veiksmais (taikant ne kokias nors išskirtines, o įstatymuose numatytas vaikų apsaugos priemones) – reiškia pakeisti pasaulį. Reiškia paskelbti karą vietinei bendruomenei, kuri, daužydama vaikus, tebegyvena baudžiavos sąlygomis.
Žmogiškos padėkos Kėdainių tragedijos atveju verti medikai, atlikę savo pareigą ir tikriausiai daug daugiau, nei žinomoje situacijoje buvo įmanoma.
Pagarbos – Vaikų teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, kuri, gavusi prieigą prie TV kamerų, ėmė dėstyti problemas ir nebijojo pripažinti savo tarnybos ir Kėdainių vaikų teisių apsaugos pareigūnų bejėgiškumo dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Maža to, nesiėmė, kaip yra iki šleikštulio įprasta mūsų posovietinėje visuomenėje, teisinti to, kas įvyko, neįveikiamomis aplinkybėmis. Esą vaikų teisių pareigūnai mažai uždirba, turi daug darbo, tasai darbas – ne iš maloniųjų…
Nes griežtų įstatymų nesilaikymas, teisinant savo elgesį neįveikiamomis aplinkybėmis, yra kitas nacionalinis mūsų bruožas. Neabejotinas faktas.
Pažvelkime tik į garsiausias išgėrus mėgstančiųjų vairuoti istorijas. Vienam – užmušusiam žmogų – prieš vairuojant būtinai reikėjo gudobelių ekstrakto (55 proc. alkoholio). Kitai – sulaikytai už vairo su kvapeliu ir mėginusiai išsisukti, kraujo patikroje ligoninėje – vairuojant būtinai reikėjo burnos skalavimo skysčio (matyt, „Listerin“ – 26 proc. alkoholio), o kadangi ją esą įžūliai filmavo kažkoks vairuotojas, neliko nieko kita, kaip tik tą gurkšnį nuryti.
Stačiai neįveikiamos aplinkybės.
Labiausiai erzino tai, kad teismuose visos šios pasakos buvo rimtai nagrinėjamos. Nors mūsų griežtieji kodeksai vairavimą išgėrus traktuoja be jokių gudobelių, listerinų ar „Russkij les“ išlygų. Ir nesuprantu, kodėl tai laikoma rimtais argumentais gynybai?
Sėsi už vairo, neskalauk burnos – ten yra alkoholio. Sėsi už vairo – nevartok gudobelių, „Trojnoj“ arba „Russkij Les“ – ten taip pat alkoholis, kas nežino. Kas čia gali būti neaišku?
O pasirodo, neaišku. Net teismo procesą galima paversti neįveikiamomis aplinkybėmis paremta komedija, o griežtąjį kodeksą – ignoruoti. Ir tos komedijos tęsis amžinai, jeigu teismas nenustos gilintis į pasakas, o ne į kodekso raidę.

Rytas Staselis

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *