Šią savaitę teko girdėti ir skaityti pasibaisėjimą visa žiniasklaida. Esą ši staipėsi, suradusi dvi aukas – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininką Ramūną Karbauskį ir jo pavaduotoją, Seimo narę Gretą Kildišienę – praradusi bet kokį saiko jausmą. Nekalbant apie padorumą.
Pretekstas laikraštienai – p. Kildišienės asmeninėms reikmėms naudotas visureigis, kuris priklauso įmonei „Agrokoncernas“, kurio bendrasavininkis yra p. Karbauskis. Interneto portalo „lrytas.lt“ žurnalistai dar praėjusią savaitę klausė, ar dera Seimo nare tapusiai LVŽS aktyvistei naudotis privačiai kompanijai priklausančiu automobiliu.
Klausė, tačiau aiškaus atsakymo negavo. Į viešąją erdvę p. Karbauskis ir p. Kildišienė laidė vieną kitai prieštaraujančias versijas: esą visureigis yra naudojamas jį „Agrokoncerne“ išperkamosios nuomos būdu, įsigijus artimam p. Kildišienės giminaičiui, kuris leidžia naudotis jai automobiliu asmeninėms reikmėms. Tas artimas giminaitis dar praėjusią savaitę buvo Seimo narės dėdė, šią savaitę jau virto jos mama.
Ponas Karbauskis spėjo paskleisti kitų neįtikėtinų versijų, esą žiniasklaida, inspiruota suinteresuotų interesų grupių, kurios šitaip užsipuola p. Kildišienę dėl esą jos parengtų, tačiau medžiotojams nepatinkančių Medžioklės įstatymo pataisų. Šią savaitę jau pripažinta, kad p. Kildišienė jokių pataisų nerengė. Tada p. Karbauskis ėmė kalbėti, kad žiniasklaidai puolant bendrapartietę, iš tiesų norima kirsti jam, kaip skaidrumą į Lietuvos politiką atnešusios partijos lyderiui.
Galų gale šios savaitės ketvirtadienį kai kuriems žurnalistams LVŽS aktyvistai parodė išperkamosios nuomos sutartį, kuri esą patvirtina, kad teisinga yra toji versija, kuri apie automobilį iš „Agrokoncerno“ įsigijusią p. Kildišienės mamą.
Pakeliui sniego kamuoliu virtusi paprasta gniūžtė išryškino keletą menkesnių, tačiau apie istorijos herojus daug pasakančių detalių: p. Kildišienė susipainiojo, kokioje aukštojoje mokykloje siekė diplomo. Iš oficialios svetainės staiga dingo oficiali jos biografija, o Seimo Etikos ir procedūrų komisijos bei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovai paskubėjo be jokio tyrimo oficialiai pareikšti, kad „jokių pažeidimų nėra“. O p. Karbauskis šiuos pareiškimus naudojo kaip oficialius argumentus bendraudamas su žiniasklaida.
Istorija, matyt, dar nesibaigė. Valstybinė mokesčių inspekcija turėtų patikrinti p. Kildišienės šeimos turėtų lėšų įgijimo teisėtumą. Kai kurie Seimo nariai siekia išsiaiškinti, ar p. Karbauskio „Agrokoncernas“ pagal įstatymus gali teikti lizingo paslaugas. Tai užims dar šiek tiek laiko.
Į kai kuriuos klausimus, pvz., kodėl šeima, sprendžiant iš dabar įvardijamų sumų, turėjusi pinigų ir galimybių automobilį įsigyti tiesiog salone, sugalvojo jį išsinuomoti lizingu, taip padidindama įsigijimo kainą.
Žiniasklaidos kritikai šiandien bamba, esą žurnalistai šią savaitę Karbauskio – Kildišienės temai sutelkė senokai regėtas pajėgas, nors Lietuvoje ir pasaulyje esą būta kur kas svarbesnių įvykių. Tarkime, tuo metu, kada Seime vyko šios istorijos herojų spaudos konferencija, veik visi be išimties žurnalistai buvo ten, o žurnalistams skirta lakta Seime buvo visiškai tuščia, nors buvo svarstoma Nacionalinio saugumo strategija.
Atsakyčiau, kad Lietuvos žiniasklaida nėra tobula, tačiau reikėtų vengti snobiško požiūrio į ją. Aš visiškai pateisinu savo kolegų pastangas išsiryškinti su LVŽS lyderiais ir jų automobiliais susijusią istoriją, nors ji tiesiogiai nedaro įtakos mūsų visų gyvenimo kokybei.
Pernai rudenį rinkimus laimėjusi (arba – daugiausia Seimo mandatų iškovojusi – kaip kam labiau priimtina) politinė jėga atėjo su lozungais pakeisti papuvusią mūsų politinę sistemą. Žadėjo nustatyti aukštus politinės veiklos skaidrumo standartus.
Paprastoji išvada: naujų politinės etikos, skaidrumo standartų, deja, neišvydome. Atvirkščiai – LVŽS vadovai gana grubia forma siekė užčiaupti žiniasklaidą ir nustatyti jos domėjimosi galimybių bei teisių ribas. Argumentuodami išgalvotais, jokiais įstatymais nepaaiškinamais motyvais. Tai buvo daugiau nei akivaizdu.
Viena vertus, galėtume sakyti, kad tai kelmas, už kurio užkliūva didumos nuo pergalės euforijos bekrypstančios politikos naujokų kojos. Tačiau yra ir kitas įspūdis, grįstas patirtimi, kokia retorika, kūno kalba ir argumentais („sekantis klausimas“…) buvo bendraujama. Ir aš asmeniškai matau nemažą grėsmę, kad ši politinė dauguma pasistengs apsunkinti žiniasklaidos gyvenimą visai netolimoje ateityje. Mat toji LVŽS partijos dalis, įskaitant nepartinį premjerą Saulių Skvernelį, kurie suprasdami, kokią žalą partijai ir visai valdančiajai daugumai daro jos lyderio ir jo favoritės išsidirbinėjimai, ragino kuo greičiau atskleisti istorijos tikrąsias aplinkybes, buvo labai nedidelė.
Man tuos žmones suskaičiuoti vargais negalais užteko vienos rankos pirštų.
O grįždamas prie žiniasklaidos pakankamo ir nepakankamo dėmesio alternatyvų, sakyčiau: kas iš tos formaliai patvirtintos nacionalinio saugumo strategijos, jeigu ją, net ir geriausios redakcijos, imsis įgyvendinti tokie politikai kaip p. Karbauskis ir p. Kildišienė.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“