Interviu vienu klausimu: Pasenusius tėvus – ant rogučių ir į mišką?

Rita Gerbutavičienė:
– Jei yra vaikai, kurie gali prižiūrėti – gerai. Aš savo tėvų prižiūrėti važinėjau į kitą Lietuvos kraštą. Bet ne visiems taip išeina. Senelių namai yra gera išeitis, ypač jei vaikai gyvena užsienyje ar turi savų problemų, ar žmogus vienišas. Bet kaip į juos papulti, jei neturi daug pinigų? Senelių namuose senoliai yra ne tik prižiūrėti, bet ir turi galimybę bendrauti, o svarbiausia – yra nevieniši, o jei pajėgia, dar gali užsiimti įvairia „užklasine“ veikla. Artimieji juk gali lankyti kada nori ir kiek nori. Ką daryti vaikams, jei tėvai gyvena toli ir jiems reikia nuolatinės pagalbos, o pas vaikus kraustytis nesutinka? Mesti darbą, vyrą, vaikus ir kraustytis į tolimą kaimą pas tėvus? Jei, paaukojus savo šeimą, ten nerasi darbo, turėsi gyventi iš tėvų pensijos? O ką darysi paskui, kai tėvai numirs? Jau ir mums reikia pradėti galvoti, kur praleisim paskutinius gyvenimo metus.

Renatas:
– Žinoma, vaikams tėvus prižiūrėti yra jų pareiga, bet jei jie negali, pavyzdžiui, išvažiavę, kitam mieste gyvena, ar fiziškai nepajėgia, ar iš viso vaikų nėra, reikia valstybės paramos – prieinamesnės socialinės pagalbos. Kol žmogus dar gali pats apsitarnauti, tai užtenka ir minimalios pagalbos, pavyzdžiui, kad kažkas ateitų kasdien kelioms valandoms, bet, kai jau prireikia nuolatinės priežiūros, tuomet prasideda problemos, nes socialinių ir panašių paslaugų trūksta. Ypač kai kalbama apie paliatyviąją slaugą. Kol įmanoma, seni žmonės turėtų gyventi savo namuose, o vėliau, nori jie to ar ne, tenka rinktis kitą vietą. Manau, kad kartais ir seni žmonės elgiasi egoistiškai – reikalauja, kad jų vaikai juos prižiūrėtų, bet pamiršta, kad vaikai gyvena dėl savo vaikų. Kad ir kaip bemylėtum savo tėvus, vis tiek supranti, kad tėvai yra praeitis, o vaikai – ateitis, todėl ir renkamės ateitį. Ir Seimas dar senelių neprisiminė, juk iki rinkimų dar toli.

Zuzana ir Jurgis Rameliai:

– Mes gyvenam vieni kaime, 7 km nuo Stakliškių, dar laikom ir gyvulių. Kol kas pajėgiam patys būtiniausius darbus nudirbti, o savaitgaliais parvažiuoja dukra iš Vilniaus, tai apskalbia ir kitus reikalus sutvarko. Jei liktume kuris nors vienas, turėtų dukra grįžti gyventi pas mus. Į miestą mes nenorim, nes nuo mažumės kaime pripratę. Aš (Zuzana – aut. past.) visą gyvenimą gyvenau su tėvais, juos prižiūrėjau, o jiems mirus man liko ir namai, ir žemė. O Jurgis, kurio tėvai mirė jam dar nedideliam esant, atėjo į žentus. Norėtume, kad ir dukra taip pasielgtų.

Karolina Slavėnaitė ir Paula Matulevičiūtė: 

– Kadangi tėvai mus augino, tai senatvėje mes turime jais pasirūpinti, bet vaikai tikrai neturi mesti savo gyvenimo ir kraustytis pas tėvus. Seni žmonės turi suprasti, kad vaikai nėra jų nuosavybė, jie jau suaugę ir, nori jie to ar nenori, turi taikytis prie vaikų. Vaikai juos prižiūrės, bet, jei jau nebegali gyventi vieni, turės pas vaikus arba arčiau vaikų persikelti. Senelių namai yra gera išeitis tiems, kurių vaikai užsienyje. Ten senukais gerai rūpinasi, jie turi su kuo bendrauti.
Mūsų tėvai, o kartu ir mes, rūpinasi savo tėvais, mūsų seneliais. Todėl mums net nekyla minčių, kad gali būti kitaip. Prireikus mes taip pat elgsimės su savo tėvais.

Genė Aleksynienė:
– Tėvais turi rūpintis vaikai. Mano tėvai dar abu, jie gyvena netoli ir aš nors kartą per dieną juos aplankau, kelis kartus paskambinu. Dar turiu keturias seseris, kurios tėvus aplanko irgi dažnai, mes pasidalinam pareigas. Man asmeniškai yra nepriimtina tėvus atiduoti į globos namus ar slaugos ligoninę. Manau, kad sąmoningą žmogų vien aplinka ir buvimas tokioje įstaigoje dar labiau sužlugdytų. Jei aš pati negelėčiau tėvais rūpintis, pavyzdžiui, jei gyvenčiau užsienyje, tuomet samdyčiau žmogų, kuris juos prižiūrėtų namuose.

Kalbino ir fotografavo Laima Duoblienė

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *