Kilmė – Jiezne, vertybės – visam pasauliui…

Iš krašto istorijos: dailininko Zusmano Gurvičiaus – 90 -mečiui

Didelis ir reikšmingas Jiezno ir viso krašto istorinio atminimo laukas. Tai – didikai Pacai, Holovčinskiai, Oginskiai, pavyzdys visai Lietuvai – karžygiai savanoriai, partizanų žygdarbiai, pasišventę krašto dvasiniai ganytojai, atsidavę krašto mokytojai, daugybė didžių asmenybių.
Jiezne daugiau 160 metų drauge gyveno lietuviai ir žydai. Kiekvienas lietuvis turėjo savo žydą prekybininką ir paslaugų tiekėją. Kiekvienas žydas – garantuotą savo pirkėją ir kredito naudotoją. Gal vieni nuo kitų buvo kiek izoliavęsi, bet nesipyko, nors kartais vieni iš kitų geranoriškai ir pasišaipydavo. Kol neatėjo baisioji praėjusio šimtmečio beprotystė – holokaustas….
Sausio 24 dieną – šventė visam Jiezno kraštui. Pažymėsime Jiezne gimusio, žymaus pasaulio dailininko Zusmano Gurvičiaus devyniasdešimtąjį gimtadienį. Į šventę atvyks dailininko sūnus, taip pat dailininkas Martynas Gurvičius. Būsimasis dailininkas su šeima Jiezne praleido labai svarbius penkerius asmenybės formavimosi metus. Tarsi nujausdami jie išvyko iš Jiezno prieš pat nacių antisemitinį siautėjimą Vokietijoje, įmynusį piktąjį lemties ženklą ir Lietuvoje.
Zusmano Gurvičiaus tėvai: iš Jiezno kilęs amatininkas Jokūbas Gurvičius, motina Chaja Galperinaitė buvo kilusi iš Rumšiškių ar iš Mūro Strėvininkų (dabar – Kaišiadorių savivaldybė).
Gurvičių pavardė kilo nuo Gorovičio miestelio Bohemijoje. Gorovičių (Gurvičių) šeimos pradininkas buvo Ješaja Ben Moše A-Levi. Jis gyveno Prahoje ir mirė 1517 m. Jo anūkas Abraomas gyveno Krokuvoje ir Lvove, kur buvo išrinktas teisėju. Iš čia giminė atsikėlė ir į LDK.(http://toldot.ru/urava/lnames/lnames_18423.html)
Tarpukariu Lietuvoje gyveno daugiau kaip 300 Gurvičių šeimų (LCVA, asmenų paieškos fondo aprašas). Daugiausia jų gyveno Kaune, Žemaitijos vietovėse, Vidurio Lietuvoje. Jie daugiausia pasižymėjo kaip geri vaistininkai, turėję daugybę vaistinių. Taip pat tarp jų buvo ne vienas Lietuvos karininkas, daug krautuvininkų, beje, ir Prienuose bei Balbieriškyje.

Pabėgti nuo skurdo
Jiezne tarpukariu gyveno 105 – 110 žydų šeimų, apie 410 – 430 gyventojų. Jie buvo labai sociališkai diferencijuoti. Turtingiausias iš jų buvo senos Jiezno žydų giminės atstovas Leizeris Markovičius (1888 – 1941 m.). Jis valdė lentpjūvę, malūną, plytinę, turėjo du namus. Šis žmogus daug prisidėjo prie plytų ir medienos tiekimo Birštono kurorto rekonstrukcijai 1933 – 1935 metais (LCVA, f.399, ap.8, b.352, p.2-21). Jiezne įvairias krautuves turėjo šie krautuvininkai: Benjaminas Kušelevičius, Gutmanas Percikovičius, Zalmanas Kacas (kai jis buvo išrenkamas į Jiezno valsčiaus tarybą parduotuvę valdė žmona Eta Kacienė, Mauša Rubinauskas, Vulfas Baronas, Malkė Kliumelis (jiezniečių atmintyje išlikęs išsireiškimas, kad Malkė duodavo ant „bargo“). Buvo ir daugiau krautuvininkų. Tai – Chaja Dubinienė, Joselis Mankovičius, Motkė Mankovičius, Izraelis

Gurvich con su esposa e hijo Martín en la primera casa del Cerro. (Testoni)

Mogilevičius, Judelis Zilberis, Izraelis Zilberis, Nurkinas Senderis, Nochamė Gordonienė ir kiti (vyko pastovi kaita – V.K.). Daugumoje šių parduotuvių buvo pardavinėjami ir svaigalai. Iš lietuvių krautuvininkų, barų savininkų pasižymėjo: Jonas Steikūnas, Anelė Švenčionaitė, Jonas Acus, A.Stankevičius, Jiezno vartotojų kooperatyvas „Spiečius“. Parduotuvių savininkai, kurie pardavinėjo svaigalus už licenziją pusmečiui, iki 1922 m. turėjo mokėti po 200 auksinų, vėliau – 100 litų. Tiems, kurie alkoholiu neprekiavo, licencija kainavo 100 auksinų, vėliau – 50 litų (LCVA, f.1567, ap.3, b.47, p.288 v-289). Šie krautuvininkai turėjo dar nuo pusės iki hektaro dydžio sklypus prie namų (Ten pat, b.61, p.58).
Buvo nedidelė kategorija žemės savininkų, kurie jos nedirbo, o tik pernuomodavo. Jie žemę nusipirko 1921 – 1924 metų laikotarpiu iš Jiezno dvaro savininko Stanislovo Kvintos arba iš jo seserų Janinos Chelstauskienes ir Jadvygos Andžekavičienės. Tarp Lingėniškių ir Nibrių buvusoje Juzefos Pacaitės žemės valdoje (Juzefavos palivarke) po 20 ha žemės valdė Benjaminas Kušelevičius (Bijominas – V.K.) ir dailininko Zusmano Gurvičiaus dėdė Šeftalis Gurvičius. Už Jiezno ežero, Ignoto Kvintos vardu pavadintame Ignatavos palivarke po 30 ha žemės turėjo broliai Noselis ir Mauša Kapulskiai. Visi šie žemės savininkai mokėjo tokius pačius mokesčius, kaip ir svaigalų nepardavinėjantys krautuvininkai, po 100 auksinų, vėliau – po 50 litų. (LCVA, f, .1567, ap.3, b.61, p 28 – 29).
Jiezne žydų šeimos buvo gausios, tad dalis turėjo daržus prie namų, taip pat versdavosi amatais: batsiuvyste, odos apdirbimu, siuvimu, net skudurų surinkimu. Šitie žmonės stengėsi visokiais būdais susiremontuoti savo kuklius namelius, kad į juos galėtų užeiti klientai. Paminėtini namudininkai: Abelis Jankelis, Icikas Mereckis, Šlioma Švarcas, Chaimas Lipmanas ir kiti.(LCVA, f.1567, ap.3, b.104, l.28-39).
Tie, kurie neturėjo darbo, eidavo dirbti padieniais darbininkais, pas krautuvininkus, vežiodavo jų prekes, ypač silkes, po kaimus arba užsiimdavo kokia nors prekyba turguose. Šis žydų bendruomenės sluoksnis buvo gausiausias, sudarė apie trečdalį žydų. Jiems valsčiaus savivaldybė suteikdavo lengvatas gaunant kurą, kai kurias gydymosi išlaidas.
Viena iš tokių neturtingiausių šeimų ir buvo būsimojo dailininko Zusmano Gurvičiaus šeima. Jo brolio, žemės nuomotojo Šeptelio šeima irgi buvo gausi, tad savo brolio finansiškai negalėjo paremti. Dailininko motiną paremdavo jos tėvas. Emigracija buvo vienintelė šeimos išeitis. Tuo metu buvo paplitusi emigracija į Palestiną, kur anglų protektorato sąlygomis buvo dedami pirmieji žydų valstybingumo pagrindai. Gurvičiai neturėjo nemažų pinigų žemės sklypo įsigijimui. Tad jie pasirinko Urugvajų – su šiltu atogrąžu klimatu, pigesniu būstu ir maitinimosi išlaidomis. 1931 metais Jokūbas ir Chaja nuplaukė laivu į Urugvajų. 1932 m. būsimojo dailininko žmona grįžo į Lietuvą, kad pasiimtų su savimi ir sūnų.

Antrojoje tėvynėje
Šeima apsigyveno Bario mieste, kuriame gyveno daugiausia Europos imigrantai. Jau mokykloje išryškėjo Zusmano gabumai menui. Jis dažnai piešdavo sesę ir draugus. Baigęs pradinę mokyklą, 1939 metais jis pradėjo dirbti gamykloje. 1942 m. Zusmanas pradėjo mokytis vaizduojamojo meno mokykloje Montevideo, kuriai vadovavo tapytojas Chose Kunjo. Kitais metais jis mokėsi skambinti fortepijonu pas žinomą profesorių Kolberą. 1944 m. profesorius savo mokinį supažindino su Urugvajaus konstruktyvizmo mokyklos pradininku Choakinu Toresu Garsija. Nuo šios akimirkos Zusmano noras būti dailininku tapo labai stiprus. Jo pasaulis tapo pilnas sodrių spalvų ir įvairiausių formų. Jis prisijungė prie dailininkų, dirbusių Toreso Garsijos meno studijoje. Pirmieji jaunojo dailininko darbai buvo spausdinami Urugvajaus meno žurnale „Removedor“. Mirus Toresui Garsijai, jis daug keliaudavo į Europą ir Izraelį. Atvykęs į Izraelį, jis apsistojo Kibuce (žemės ūkio kooperatyvas – V.K.), kur gyveno jo tėvai ir sesuo Mirijam. Kibuce jis dirbo piemeniu. Kartą jį paprašė nupiešti freską kooperatyvo valgyklai.

Pasijuto žydu esąs
Kaip tik tada ir įvyko didysis jo atsivertimas. Jis suvokė savo šaknis, savo žydišką kilmę ir nusprendė savo kūryba prisidėti prie žydų valstybės gimimo. Jo kūryboje pradėjo atsispindėti žydų piemenystės ir tikėjimo tradicijos, persipynusios su jidiš folkloru. 1956 metais jis eksponavo pirmąją savo parodą Kaco galerijoje Tel-Avive. Po metų nuvykęs į Ispaniją, sekė Goja ir Velaskesu, kitais metais būdamas Olandijoje gerai išstudijavo Piterio Breigelio jaunesniojo ir vyresniojo kūrybą. Minėtų dailininkų poveikis Zusmano Gurvičiaus kūryboje pasireiškė ryškių spalvų šokiais ir liepsnojimu.

Pasaulio menininkų mieste
1970 metais dailininkas su žmona ir sūnumi atvyko į Niujorką. Bendravimas su meno elitu Niujorke jam taip pat padarė savo įtaką, į jo kūrybą įsiliejo bendrapasauliniai motyvai. Jis mirė Niujorke 1974 metais, būdamas 47 metų. Tačiau per šį laiką atlikta daugybė tapybos kūrinių, raižinių, keramikos ir kitokio žanro darbų. Visai tai šiuo metu užpildo Urugvajaus Montevideo Gurvičiaus Nacionalinės galerijos, galerijos Niujorke, kitų galerijų sales. Atvykęs dailininko sūnus Martynas vaizdų pagalba atskleis tėvo meninės kūrybos procesą, priartins ją arčiau gimtinės. Renginyje taip pat sužinosite daugiau įdomybių apie turiningą Jiezno žydų istoriją.

Vytautas Kuzmickas
Istorikas

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *