Židiny ugnelė šildys amžina…

Į rytą žvarbų šiaurinį vėją pakeitė kiek švelnesnis rytys. Nuo spustelėjusio šalčio, rodės, kad sustingo pušys už Jūratės ir Kaributo trobelės lango. Jos stovėjo tokios ramios, baltai pasipuošusios, išlakios ir išdidžios. Tarsi moterys… „Aš ant balto smėlio parašiau tau laišką… nieks nesuskaitys“, – Jūratė, žvelgdama į tekančią saulę, kuri suteikė begalinio grožio sniegui, niūniavo romanso žodžius. „Mama, lauke žiema, o tu vis tiek apie savo jūrą ir smėlį. Rimtai tu rašei laišką ant smėlio? Su pieštuku ar kaip?“ – iškišęs mažą nosytę iš po antklodės smalsavo Kaributas mažasis. „Rašiau. Tą rugpjūtį jūra buvo labai rami. Išėjau anksti. Vos keli žmonės maudėsi kažkur netoli gelbėjimo stoties, bet aš labiau mėgau eiti į kairę tilto pusę, Birutės kalno link. Turėjau net savo vietas kopose ties tryliktu ir dvidešimt pirmu numeriais pažymėtais stulpeliais, – pasakojo Jūratė. – Nežinau kodėl, bet visą gyvenimą mane sėkmingai lydi šie skaičiai. Pamenu, kaip nusileidau iš kopų iki pat jūros. Apsižvalgiau ir pradėjau rašyti. Švelnios jūros mūšos į krantą tąkart jau klauseisi ir tu drauge su manimi. Gal žinojai ir ką aš rašau?.. Nes mūsų didysis Kaributas buvo už kelių jūrų… Todėl ir nutariau jam parašyti žinutę ant smėlio. Žinojau, kad jūra žmonių paslaptis saugoti moka, ir mano laišką paskaitys tik jis vienas“. „Mama, o ką rašei tame laiške tėčiui? Kaip? Pirštu ant smėlio?“ – nekantravo mažasis. „Rašiau nuo mūsų abiejų. Taip. Pirštu tikrai. Labai trumpus du sakinius. Bet aš jų jau nepamenu, – šypsojos paslaptingai Jūratė. – Menu tik kaip išsiunčiau laišką… Buvau jau tikra, kad niekas neperskaitys, ir ėjau ėjau pajūriu toli. Netikėjau, kad didysis Kaributas gaus šį laišką, kad mus vėliau suras, kad pastatys štai šią gražią trobą miško viduryje. Kitą rytą nubudusi ir vėl išėjau labai anksti. Nutariau nueiti į Palangos bažnyčią. Buvo pats rugpiūčio vidurys. Žolinės atlaidų rytas. Kaip šiandien menu, ilgai rinkausi žolynėlių puokštelę šalimai tvoros iš prekiaujančių moterėlių. „Imk šitą, joje sudėjau tokių žolelių, kokių jums abiems reikia“, – net suvirpėjau nuo raukšlėtosios senolės žodžių, bet kažkiek paaukojusi jai, būtent jos puokštelę ir paėmiau. Kai Mišių metu žmonės ėjo imti Švenčiausiojo, man pasidarė labai bloga, svaigo galva. Nežinau, kiek klūpojau. Kai akis pramerkiau tiesiai į Altorių, šalia Marijos palinkusį išvydau Kaributą. Viskas truko akimirką. Apsidairiau – žmonių belikę vos keli. Prie manęs artinosi klebonas. Jutau, kaip uždėjo ranką ant mano kairiojo peties ir trumpai pasakė: „Jis sugrįš, jei mokėsi mylėti ir laukti“. Nuo šio Žolinių ryto aš pradėjau tikėti, kad tavo tėtis laišką skaitė. Man atrodė, kad aš gavau jo atsakymą bažnyčioje. Na, o kaip jis pas mus sugrįžo, tau aš jau pasakojau“, – pažvelgė Jūra į sūnaus akis, kurios buvo tokios panašios į ilgai laukto Kaributo. „Kelkis, eik į lauką ir parašyk laišką ant balto sniego“, – paragino ji mažąjį. „Kaip parašyti? Pirštu? Taip kaip tu ant smėlio? Gerai, aš parašysiu savo svajonę? O jos niekas tikrai nepaskaitys?“ „Ne. Sniege išmintos tik elnių pėdos naktį. Pamažu kyla vėjas. Tavo laiško nieks nesuskaitys“, – nuramino sūnų ir išgirdo, kaip jiems atliepė didysis Kaributas, su gitara rankose, įsitaisęs ant avikailio priešais židinį: „Tau rašiau aš laišką mylimam rugpjūtį/ iš mažos valtelės ant ežero bangų/ tikėjau, kad žodžius regi tu, būdama už jūrų kelerių/… O šįryt rašau jums abiems aš laišką/ te gitaros stygos paskaitys žodžius…/ kai žiema šalta už trobelės lango, -/ židiny ugnelė šildys amžina“…
Palma Pugačiauskaitė