Žibalinės lempos vaikai

Žiūriu į 1950 metų buvusio Jiezno rajono Vaitkūnų pradžios mokyklos klumpėtų pirmokėlių išblukusią nuotrauką ir matau pirmame suole palinkusį prie sąsiuvinio mažą, strazdanotą, avinėm žirklėm apkirptą berniuką. Vaikas pluša, stengiasi. Nuo tokių pastangų net kakta aprasoja. Suraitęs pirmą savo gyvenime „A“ raidę, berniukas atsitiesia, perbraukia ranka veidą, pažvelgia į lentą ir nurausta. Mat jo raidė tokia šleiva, kreiva, negraži, net nepanaši į mokytojo parašytą. Vaikas atsidūsta, ilgai žiūri į lentą, mintyse kelis kartus parašo tą raidę ir vėl užgula sąsiuvinį, bet ir vėl nepasiseka. Bando dar kartą ir dar… Po daugelio metų, prisiminęs šį epizodą, sueiliuosiu posmelį:

O namie prie lempos žibalinės
parašiau pirmas kreivas raides –
aš dar nežinau, ir nieks nežino,
kur mane tos raidės nuves.

Tas mažas, strazdanotas berniukas – tai mano artimiausias kaimynas Algirdas, jo troba netoli mūsų sodybos, tik už Papartyno revo, ant kalno. Pernai per krikštynose kilusias muštynes žuvo Algirdo tėvas. Moteris, likusi su penkiais vaikais, nesuspėja suktis. Vakar vakare pastebėjo, kad jauniausiojo plaukai raitosi ant ausų, išsitraukė po balkiu pakištas avines žirkles ir apkirpo. Šiandien mokykloje dideli, išdykę vaikai rodo pirštais į Algirdą ir žvengia. Per pertrauką būrelis neklaužadų apspinta berniuką, glosto jo „slenksčiais“ apkirptą galvą ir tyčiojasi:
– Geras kucukas, geras… tik nesiožiuok.
Vaikas, pravardžiuojamas baroniuku, lenda į nuošaliausią kampą už krosnies, sulopyta švarkelio rankove šluostosi ašaras ir išsimurzina veidą, bet patys įžūliausi vis dar neatlyžta:
– Na, ko gi kucukas vis be-e ir be-e…
Pertraukos šurmulys mokinius išgena kieman. Išdykėliai čiumpa medinius šautuvus, tampa „skrebais“ ir vaikosi pakrūmėmis „partizanus“. Tik tas avinėm žirklėm apkirptas berniukas stovi nuošaliai po dideliu klevu, žiūri į aikštelėje sviedinį gaudančius vaikus, nori ir pats išbėgti, bet nedrįsta.
Vasarą su Algirdu Alėcos reve ganėm karves. Piemenaudami sumanėm prisijaukinti kamanes. Mat buvom girdėję apie vaikų „bitininkavimą“ kaimyniniuose Ringailių ir Varkalių kaimuose. Pirmiausia skiedryne prisirinkom lentų atraižų, susikalėm po kelis aviliukus ir pradėjom. Mūsų vaikystėje laukinių bičių lizdų ganyklų pakrantėse ir pievose tiesiog knibždėte knibždėjo. Į padarytą namelį atsargiai sukraudavom korius, samanas, perkeldavome motinėlę ir pastatydavome lizdo vietoje. O vakare, kai parskridusios bitės darbininkės įsirausdavo į samanas, uždengdavome. Dalindavomės draugiškai, vieną aviliuką namo nešdavosi Algirdas, kitą – aš. Baigiantis vasarai, savo „bitynuose“ turėjom po šešias kamanių šeimas.
Bitės buvo didžiausia mano skurdžios vaikystės atgaiva. Po gyvulių ganymo, šieno vartymo, žoliavimo atsiguldavau pakluonės pievutėje prie savo aviliukų ir stebėdavau, kaip ratuotos kamanės grįžta iš darbo ir, koriuose palikusios savo triūsą, vėl skrenda rinkti nektaro. Kartais pasmaguriaudavau ir medumi, nukėlęs stogelį, praskleisdavau samanas, išimdavau korį ir per šiaudelį iščiulpdavau kelias akutes. Laukinių bičių medus buvo pats didžiausias skanėstas, gardesnis net už burnoje tirpstantį mėtinį atlaidų saldainį.
Mano vaikystės laikais Nemaitonyse buvo ir tikrų bitininkų, laikiusių po keletą avilių. Bitynų niekas neplėtė. Mat valstiečiai duoną valgė iš gyvulininkystės ir žemdirbystės, o bitės – tik pomėgis, tik prasmingas laisvalaikio praleidimas, nes televizorių nebuvo, o beraščiai žmonės knygų neskaitė.
Kiekviena rūpestinga šeimininkė kamaroje turėdavo molinę puodynę medaus ligonio arbatai pagardinti, vaikams pamaloninti, viešniai nebuvėlei pavaišinti, o daugiau ir neprireikdavo.
Kaimo pakraštyje, netoli Ringailių alksnyno, seno žmogaus Stepono Blado sodyboje pūpsojo keturi iš storo medžio kamieno išskobti aviliai. Eidamas uogauti, dažnai sustodavau prie tvoros ir ilgai spoksodavau į tuos kelmus. Jie, lyg apgriuvę kokie paminklai, alsavo žila senove. Vyresni žmonės šnekėjo, kad šitie kelminiai aviliai dar Blado senelio, gyvenusio baudžiavos laikais, palikimas. Toks žmogaus įsiamžinimas – labai gražus ir prasmingas. Atsimenu, tėvas irgi dažnai mums primindavo, kad, va, šitas uosinis stalas dar senelio Martyno. Ir ne vien stalas, bet ir skietas, ir šaudyklė, ir krijelis, atsinešti iš gatvinio kaimo dūminės gryčios, yra senelių ir prosenelių palikimas. Tėvai tuos senus, protėvių rankomis nuzulintus įrankius liesdavo su pagarba vis minėdami Anapilin išėjusių prosenelių vardus. Ir mama, prisiminusi savo mergautinius metus Marginių kaime, netoli Jiezno, po dešimties vedybinio gyvenimo metų į Nemaitonis parsivežė seną ratelį ir ilgais žiemos vakarais, verpdama siūlus, minėdavo anksti mirusią motiną ir braukdavo ašaras. Praėjusio amžiaus viduryje dar kiekvienoje kaimo sodyboje buvo senelių ir prosenelių rakandų. Protėvių dvasia alsuojantys seni lankčiai, mestuvai, mintuvai, šepečiai, nytys atrodė tokie mieli ir šilti. Bet juos išgujom iš savo buities ir užmiršom. Dabar jau tik vaizduotėje matome stovuose pakojas minančią motiną ar seserį.
Nusižiūrėjęs į savo krikšto tėvą Barnasių, tupinėjantį apie avilius, stengdavausi būti kantrus, neerzinti darbščių bitelių. Šis užsiėmimas buvo malonus, nes pats to įsigeidžiau. O karves ganyti liepdavo tėvas, kiaulėms žolės prirauti siųsdavo mama, vaistažolių rinkti vesdavosi senelė, tik paskui laukines bites lakstyti niekas nevertė, todėl ir noro nestigo. Tiesa, tėvai į šį mano pomėgį žiūrėjo kaip į vaikišką užgaidą.
Ganydami ne vien bitininkaudavome, bet ir žvejodavome. Alėcos upelio duobėse pasigaudavome mekšrų, pakišę rankas po alksnių šaknimis, kartais ištraukdavome ir vėgėlę. Bet dažniausiai uždumblėjusioje upelio vagoje gaudydavome vijūnus. Mūsų žvejybos įrankiai buvo labai primityvūs: pintinė, kaime vadinama kašiku, ir lazda su prikalta nedidele lentele vandeniui drumsti bei žuvims baidyti. Tą įrankį mes vadindavome buldoku. Mama vijūnų bijodavo, tai aš juos išskrosdavau. Iškepti vijūnai buvo tikras skanėstas, net pirštus apčiulpdavau.
Kitą vasarą bitininkavau vienas, nes Algirdas pradėjo ganyti pūdymuose prie Lankos pievų, o aš – Švenčiaus ežero pakrantėse. Bičių lizdų tose vietose buvo tiek daug, kad vos spėdavau suktis. Kiekvieną vasarą pakluonėje išrikiuodavau po keliolika aviliukų ir medaus paragaudavau vos ne kasdien. Šešias moksleivių vasaros atostogas skyriau šiam maloniam užsiėmimui. Tik po Užuguosčio septynmetės, pradėjęs mokytis už dvylikos kilometrų esančiose Stakliškėse, bitininkavimo atsisakiau. Mat vargino ilgas kelias, teko apsigyventi mokyklos bendrabutyje. Namo pareidavau tik šeštadieniais. Bet iš vaikystės pasaulio „bitininkavimas“ išnyra kaip vienas gražiausių epizodų. Vis prisimenu pievose dūzgiančias įvairių rūšių, veislių ir spalvų laukines bites. Dažnai kokioje nors nuošalioje pakrantėje sustoju ir lydžiu akimis nuo žiedo ant žiedo skraidančias kamanes.
Susiradęs vaikystės albume pageltusią pirmokėlių nuotrauką, ilgai žiūriu ir prisimenu save, dar visiškai mažą berniuką, su mamos pasiūtu krepšeliu, nuo šūvių apkurtusių alksnynų takeliais einantį į pradžios mokyklą. Tame krepšelyje tilpdavo knygos, sąsiuviniai, iš cheminio pieštuko padaryto rašalo buteliukas, trintukas, plunksnakotis, pieštukas ir riekelė naminės duonos. Prisimenu tuos seniai prabėgusius partizaninio karo laikus ir iš „Trečio brolio“ ateina Jono Strielkūno eilėraštis:
Naktį juodą, naktį klaikią,
Kai šviesos nėra,
Žibalinės lempos vaike,
Kam tau elektra?
Juk vis tiek ne tau jis šviečia
Šiąnakt įkypiai.
Tarp aviečių ir erškėčių
Augai ir klupai.
Žiūriu į tą pirmokėlių nuotrauką ir jau kelintą kartą deklamuoju savo mėgstamiausio poeto eiles apie žibalinės lempos vaikus. Prisiliečiu prie užmarštin nugrimzdusio laiko, ir atminimai nuneša į tėvų pirkią, pakištą po šiaudiniu stogu, ir ketvirtiniais langais žiūrinčią į Švenčiaus ežerą.
…Žiemą greitai temsta. Tamsa ir šaltis visus sugena trobon. Gryčioje šilta ir jauku. Krosnyje traškėdamos dega malkos. Iš giedro dangaus žiūri geltonas mėnulis. Jo šviesoje lyg kalėdinėje atvirutėje snaudžia į šarmų marškas susisupę sodybos medžiai. Aukštai palubėje dega mamos karpiniais apvedžiota žibalinė lempa, o aš su tėvo išdrožtu plunksnakočiu rašau dailyraštį. Dažau plunksną į rašalo buteliuką ir į specialiai suliniuotus langelius kruopščiai rikiuoju raides. Jos sugula į du žodžius „Didysis Stalinas“. Kiekvienoje eilutėje po du kartus parašau „didžiojo vado“ vardą. Nei pats Stalinas, nei jo didybė man nė kiek nerūpi. Aš tik mokausi gražiai rašyti. Kai įskausta ranką, atsitiesiu, pakeliu į viršų akis ir net krūpteliu. Mat nuo laikraščiais išklijuotos sienos su pypke dantyse tiesiai į mane žiūri pats Stalinas. „Didžiausio vaikų draugo“ žvilgsnio aš privengdavau, nes prieš kelis mėnesius nuteisė ir išvežė į lagerį du mūsų kaimo vaikinus, kurie per vakarėlį Lenino ir Stalino portretams išbadė akis. Parodomasis teismas vyko mūsų mokyklos patalpose. Eidami namo, žmonės kalbėjo, kad vaikinai jau niekada negrįš.
Senelė, stovėdama prie krosnies, suka lanktį. Kai balanėlė terkšteli, ji stabteli, perriša siūlu išvyniotą sruogą ir vėl suka. Tėvas kertėje, pasistatęs mažą žibalinę lemputę, skaptuoja klumpę. Aslon byra alksninės skiedros, o mama verpia ir dainuoja:
Aš žinau ne kartą sakė man mamaitė,
Kad čia mūsų žemė, o aš – lietuvaitė.
Tą dainą aš jau daug kartų girdėjau ir moku atmintinai. Visas mamos ir tėvo dainas žinau ir kartais padainuoju. O prieš keletą mėnesių, per giminės susibūrimą, atmintin įstrigo vyrų užstalės daina:
Urugvajaus pagarsintas, kad daug darbo yra,
Kai pažiūri į tą darbą, ašarėlės byra.
Sūnus tėvui laišką rašė, kad pinigų siųstų,
O jei jo vargus žinotų, sunkiai atsidustų.
Vyrai, matyt, prisiminę savo tėvus ir brolius, išplaukusius už jūrų, marių, traukia tokias liūdnais, drebančiais balsais. O dainai atrodo ankšta troboje. Ji skrenda, lekia į tą tolimą žemę, kur kadaise ieškoti laimės nusidangino mūsų protėviai. Mane sudomino pirmą kartą išgirstas žodis „Urugvajus“, ir mokykloje per pertraukas dažnai šniukštinėdavau po žemėlapį, pakabintą ant sienos. Susiradau ne tik Urugvajų, bet ir kitas Pietų Amerikos valstybes. Stengiausi įsiminti egzotiškus jų sostinių ir miestų vardus: Rio de Žaneiras, Montėvidijus, Buenos Airės, Santjagos…
Mama nukaičia bulves, suverčia į didelį dubenį ir stato ant stalo, į mažus dubenėlius tėvo išdrožtu mediniu samčiu pilsto cviklienį. Persižegnojame, sukalbame maldelę ir valgome. Per Adventą ir Gavėnią visi valgydavo prastą maistą. Mat pasninkas. O nuolatiniai pasninko valgiai mūsų krašte būdavo cviklienis, saldė ir bulvės.
Vakar, pirmą Advento sekmadienį, tėvas, anksti atsikėlęs, pėsčias išskubėjo bažnyčion į rarotus. Pavalgęs pasakoja mums, kad prieš keliolika metų dar Smetonos laikais, iš gatvinio Nemaitonių kaimo žmonės į rarotus važiuodavo su važeliais. Likusieji namuose rinkdavosi kurioje nors erdvesnėje troboje ir giedodavo „karunkas“, kalbėdavo rožančių. Dieną, čiuožinėdamas ant kūdros, prisiminiau posmelį dainos, kurią vasarą prie upės, sugrėbusios šieną, dainavo merginos:
Kelkis, brolau, skubėk rarotų,
Kelias puikus, balti laukai,
Būdavo prakartėlėj Jėzų
Tu pirmutinis aplankai.
Po vakarienės vėl dūzgia mamos ratelis, spragsi senelės lanktis, tėvas kala odą ant ką tik išskaptuotos klumpės ir kviečia mane pasimatuoti. Apsiaunu naujom klumpėm, pavaikščioju po aslą ir išsitraukiu aritmetikos uždavinyną, skaitau uždavinio sąlygą. Uždavinys sunkus ir dažnai klausinėju tėvo. Nors jam taip ir neteko lankyti mokyklos, bet uždavinius kremta kaip riešutus. O aš, trečio skyriaus mokinukas, net raustu iš gėdos, kai beraštis tėvas geriau už mane sprendžia uždavinius.
Ant sienos kabo laikrodis, toks su svarsčiu. Dabar svarstis jau beveik liečia aslą. Priėjusi mama patraukia už geležinės grandinėlės, ir svarstis pakyla aukštyn, kad per naktį suktų laikrodžio rodykles.
Keletą metų mano alkaną pokario vaikystę prusino ant aukšto suverstų popierių krūvoje surasta Smetonos laikų ketvirto skyriaus skaitymų knyga. Potraukį knygom pajutau anksti, dar nemokėdamas skaityti. Mat turėjau gerą atmintį ir žodis žodin pakartodavau dėdės perskaitytą pasaką. Taip kurį laiką ir „skaičiau“ savo tetoms ir pagyvenusioms kaimo moterims „Siuvėją ir vilkus“. O kad niekas nesuabejotų mano „išsimokslinimu“, pirštu vedžiodavau kiekvieną eilutę. Moterys tik šypsodavosi ir girdavo mane. O aš, penkerių metų berniukas, tirpdavau iš laimės ir vis stengiausi įtikti moterims, sulaukti jų dėmesio.
Kaip ta knyga atsirado ant mūsų aukšto, nežinau. Tokių mokslų ragauti neteko nei tėvui, nei motinai. Tėvo mokykliniai metai prabėgo Didžiojo karo ir Nepriklausomybės kovų metais. O mūsų kaimas, kaip pasakodavo tėvas, dažnai ėjo iš rankų į rankas: tai lenkai užgrobia, tai lietuviai atsikovoja. Pasibaigus karams ir suirutėms, tėvui, kaip vyriausiam šeimos nariui, teko dirbti žemę. Taip jam ir neteko lankyti mokyklos. O mama, pasėdėjusi porą žiemų antrame skyriuje, išėjo piemenauti. Šeimoje be jos augo dar devyni vaikai. Savo mokyklines dienas mama ir dabar prisimena su ašarom akyse. Mat močeka, taip mama vadindavo pamotę, ją ir seserį Antosę per gruodą į mokyklą išleisdavo tik su vienomis klumpėmis.
„Iš kur aš paimsiu visom po klumpes, eikit viena kitos pėdom ir bus nešalta, o jei užgels kojas, atsitūpusios apšlapinkit ir atlėgs“, – pamokydavo pamotė. Toks pamotės žiaurumas ir man išspausdavo ašarą.
Skaičiau ir skaičiau tą knygą. Daugiau ir nebuvo ką skaityti. Mūsų pradžios mokyklos, įkurtos ištremtųjų namuose, bibliotekoje pasirinkimo nebuvo. Mat Smetonos laikais išleistos knygos jau buvo išmestos ir sudegintos bolševikų inkvizicijos laužuose, o komunistinių dar nedaug atvežta, be to, neįdomios. Taip nuo mažų dienų atmintin įsirėžė ir visą laiką jaudino senųjų pilių griuvėsiai, Gedimino kalnas, Margirio piliakalnis, Žalgirio mūšis ir kiti mūsų šlovės ir valstybingumo simboliai. Pasididžiavimą kėlė kunigaikščių sukurta didelė, galinga Lietuva nuo Baltijos iki Juodųjų marių. Žiūrėjau į kunigaikščių portretus ir man vis rodėsi, kad tie barzdoti vyrai tik ir laukia, kada bus atstatytos jų pilys. Tada iš dausų nusileis į Žemę, ir Lietuva kaip kadaise vėl bus didelė ir galinga valstybė. Bet labiausiai patiko ir daugiausia jaudino Maironio poezija. Dažnai garsiai skaitydamas atmintinai išmokau visus ten išspausdintus poeto eilėraščius ir kartais padeklamuodavau mūsų svečiams. Skaitydamas eilutes: „Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę bailiai, kaip kūdikis apleis, kuris pamins, ką bočiai gynė per amžius milžinų keliais“, – taip įsijausdavau, kad per nugarą šiurpuliukai pradėdavo bėgioti. O Raišele pravardžiuojama davatka, kuri kaimo vaikus ruošdavo Pirmajai komunijai, net kunigo ateitį man pranašavo. Mat ir pamokslus taip garsiai, gražiai ir aiškiai sakysiu.
Skaičiau ir pavydėjau kitiems Lietuvos kraštams didelių ežerų, plačių upių, gerų kelių, miestų su fabrikų ir gamyklų kaminais. Mat tarp alksnynų išsimėtęs mano kaimas buvo toks nuošalus, kad net iki nedidelių Aukštadvario, Stakliškių ir Kalvių miestelių tekdavo sukarti po keliolika kilometrų.
Mes, per karą gimę, žibalinės lempos vaikai, į miestus, į universitetų auditorijas iš tų pažaliavusiais šiaudiniais stogais kaimo gryčių atsinešėme melioracijos nesubjauroto kraštovaizdžio grožį ir tėvų dainas. Atmintis vis dar saugo mano paauglystės metais Švenčiaus ežero pakrantėje susprogdintą didžiulį apsamanojusį akmenį, buvusį mūsų, piemenukų, užuovėja. Atsimenu, ganydamas gyvulius, ant šito akmens skaitydavau pasakas anksti numirusiai vaikystės dienų draugei Damutei. O ji sėdėjo, klausėsi ir pynė man vainiką. Ir amžiną atilsį tėvas, įsmeigęs pievoje dalgį, jo pavėsyje sutraukdavo suktinę, ir seneliai, ir proseneliai, skiltuvu įžiebę pypkę, pūsdavo dūmą. Ir rodėsi, kad to akmens iš mūsų žemės jau niekas neišraus, bet… Parvažiavęs į tėvų sodybą, Nemaitonių kraštovaizdyje pasigendu gražaus Alėcos upelio vingio, karklų prižėlusio Kamšos raisto, į kurį tėvas siųsdavo pripjauti vytelių šiaudiniams stogams dengti.
Vasaros vakarais, stovėdamas sodybos kieme po šimtamete liepa, klausausi lapų šnarėjimo ir atmintin pasibeldžia mėgstamiausios tėvo dainos žodžiai:
Kartą senas tėvas užsirūkė pypkę,
Liepė vesti žmoną su daug pinigų.
Atsirėmęs į storą medžio kamieną, niūniuoju tuos žodžius ir prisimenu su dalgiu ant peties iš Lankos pievų pareinantį tėvą. Prie kiemo vartų tėvas stabteli ir, laikydamasis ranka už tvoros, baigia posmelį:
Kas gi tau, mergaite, iš stiklinių gonkų,
Garbanų šilkinių, akių mėlynų.
Dainos žodžiai atsimuša širdin, šildo krūtinę ir žadina prisiminimus.
…Laikas bėga. Užmarštin grimzta alkanas ir kruvinas pokaris, bet vis dar sapnuoju ant daržinės balkio sukabintus spragilus, moliu aplipusias klumpes, atšlaime avį kerpančią mamą ir … ir iš atminties dugno išnyrančią Vaitkūnų pradžios mokykla, įkeltą Sibiran ištremtos šeimos trobon. Tiesa, pastato jau nėra, jis sudegė sovietinės okupacijos laikais, bet mano atmintyje vis dar stovi. Prisimenu ir į dvi eiles surikiuotus suolus.
Prisimenu ir suprantu, kad be šitos mažos, seniai nunykusios mokyklos, be mokytojų Asakavičių būčiau visai kitoks. Ir dabar, išėjęs paklajoti vaikystės takeliais, kartais užsuku į mokyklos kiemą, pastoviu po didžiuliu klevu, paskui, nusileidęs nuo kalniuko, pasiklausau Vadrės upelio čiurlenimo ir jau žinau, ką parašysiu grįžęs į tėvų sodybą.
Jonas Staliulionis

Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *