Pasidžiaugti žmogaus stebuklu

„Ką išlaikė Dievas Nemunas apglėbęs!“ (p. 42)
„Sužvarbęs, vienišas, padūkęs bakuriukas“ (p. 24), lekiantis per rūdijančias kiemo balas paskui karvelius, toks Marko Zingerio (g. 1947 m.) – poeto, romanisto, vaikystės autoportretas knygoje „Vakaras vaikystėje“ (1989 m.). Tai antroji autoriaus eilėraščių knyga. (Pirmoji „Namas už kedro“, 1984 m.). Anotacijoje teigiama, kad poetas „tarsi dailininkas konkrečiai, plastiškai tapo Lietuvos žydų buitį bei daugybę jų portretų ir lyg filosofas pripildo visa tai istorinės, mitologinės bei būtiškosios prasmės. Jis dažnai kuria vaikiško žvilgsnio supaprastintą, slengu prižemintą eilėraščio tekstą, bet išsaugo jo erdvią potekstinę prasmę“.
Eilėraščiai suskirstyti į tris dalis: 1. – „Amatininkų maldos“, 2. – „Žydra tiršta šviesa iš mano sapno“, 3. – „Žąsino kraštai“. Skaitytojas iš karto „pagaunamas“ pirmuoju eilėraščiu „Dieve, suteik man išminties…“ (p. 7). Meldžiamasi tarsi žmonos ir vaikų artumoje, pirmiausia kreipiamasi į „moteriškę“: „sėsk prie ugnies, / supk savo vaiką <…>, padaugink mano vaikus, / paleisk juos į pasaulį, aprengtus ir sušildytus tavo meilės, / paakintus mano žvilgsnių. / Mudu susikalėme tvirtą gūžtą, / kuri girgžda nuo vėjų, bet niekada nesugrius”. Taigi, iš karto esame panardinami į žydų būties centrą – jiems svarbiausia šeima, vaikai, jų ištvermė, pasklidus po pasaulį. Išeitų – kad žydų istorinis būtinis tikslas – „apsėti“ pasaulį tvirtybe ir išmintim. O Dievo prašome suteikti išminties „sutikti mirtį kaip siuvėjas užsakovą, išmatuoti ją <…>, atsisveikinti, tris kartus lenkiantis, ir išlydėti iki slenksčio.“ Tai lyg žydų kultūros – pagarbos gyvenimui ir žmogui – paveikslėlis. Ir pagaliau siurrealistinis vaizdelis su žydiško humoro juostele: „Dieve, suteik man išminties / pragyventi savęs netekimą. / Pakūkčioti virš grabo, / paberti maldos žirnius virš duobės / ir atsidusus vėl sėst prie stalo“. Tai tikrai gražiausias, žydiškiausias viso rinkinio eilėraštis, dar sustiprintas dailininko Adomo Jacovskio grafinio piešinio – žydo, sudėjusio rankas ant krūtinės. (Antrajame skyriuje randame dailininkui skirtą puikų eilėraštį).
Žydų gyvenimo fonas – „žvarbi Lietuva, kur kapuose kaupiasi vanduo <…> kur pelenai visagaliai, o žolė šneka garsiausiai“ („Peizažas“, p. 10). Portretiniuose eilėraščiuose matome prosenelį, laikrodininką, vežėją. Bet ypač išraiškingas su gilia istorine potekste „Frau Levinson“ paveikslas – tai tarsi visos žydų tautos senatvės ir begalinės stebuklingos ištvermės apmąstymas: „Aš vis labiau suprantu senus žmones. / Jų išblėsusios akys / (tartum regėtų ataušusius paplotėlius, / prie kurių nebesusirenka anūkai), / jų vos bepavelkamos kojos / (tartum tebeminėtų Dachau grindinius), / jų – reumato išsukinėti riešai, / visų žemės vėjų taršytas požilis / kuokštas <…> Bet kaipgi – senos sidabro žvakidės, / vartytos visų karų, / blaškytos visų valstybių, / užsidega kiekvieną šeštadienį…“ (p. 13).
Įdomus eilėraštis „Tautų ratelis“, kuriame tarsi nusakomas įvairių kalbų savitumas: „Drėgna lenkų kalba, sūri baltarusių, / liūdna lietuvių ir linksma rusų, / ir šiugžda išbalusiom lūpom pelenų kalba, / įsiklausius – žydų.“ (p. 15).
Dar tapybiškesni antrojo skyriaus eilėraščiai. Tikra buitinė jauki „akvarelė“ eilėraštyje „Apsilankymas Niekieno gatvėje“ (p. 27). Kur toji Nemuno gatvė? Prienuose, kur gimė Markas Zingeris, ar Kaune, kur praleido savo vaikystę? Tikrovė, pavirtusi piešiniu ar piešinys, virtęs tikrove? „Per minkštą, tyrą, blyškią akvarelę / žmogelis bėga Nemuno gatve <…> / Čia žaidžia šaškėm pranašas apšepęs, / arbatinukas šnekina svečius – / ar blizga puošnios sidabrinės lapės, / apgaubusios ponių pečius…“ (p. 27). Čia daug autoportretų: „Kuodukas, proza“, (p. 28), „Vaikystė. Žemė po lietaus“ (p. 31), „Už durų“ (p. 33), „Vaikystė po paveikslu“ (p. 36). Vaikystės puošmena – garbanotas vaiko kuodukas, į kurį jis vis pasižiūri veidrodyje, o motina, jį glostydama, jam pranašauja ateitį – „suspėsi kuoduku kliudyti žvaigždes“. Ilga „kuoduko“ istorija gražiai baigiama: „Dabar neturiu kuoduko, jo vietoje išretėję plaukai. Bet užtat rašau eilėraščius, jie man – kartais kuodukas, o kartais veidrodis“ (p. 28). Iš šio skyriaus eilėraščių sužinome, kad svarbiausias vaikystės „nuotykis“ lyriniam subjektui buvo knygų atradimas, klasikos skaitymas. Tapybiškai – ir apie įkvėpimą: „įkvėptas tyros šviesos žodis pakyla nuo lūpų ir virsta mėlyna plaštake“. Eilėraštis – „Malda peteliškei“ (p. 37). Labai žydiška, pilna siurrealistinių vaizdų malda „Kalbėjo siela“ su Dovydo psalmės epigrafu: „Aš verkiau, aš prašiau ir ilgėjaus“: „Aš pramiegojau gyvenimą / ir pabudau numirus, / ir spurdėjau plasnojau / aplinkui paliktą kūną <…> Tuomet maldavau ir kartojau: / Dieve, ar leisi kūnui sugrįžti, <…>, duok kvėpavimą – krūtinėj kalnai, / duok augimą – / viršugalvy sniegas. / duok tylų juoką – / kurį padėčiau kaip balandžių kiaušinius / prie Tavo kojų“ (P. 40).
Gražiom metaforom išreikštas tikėjimas pasaulį gelbstinčia meno galia: „O, kaip tikėjau, / kad menininką visuomet išgelbės / šauni dainelė ir nerūpestingas / teptukas, vaikštantis po šiurkščią drobę / nelyg po karo lauką vieversėlis“ (p. 43).
Įspūdingiausias, siurrealistiškas poeto autoportretas ir credo – eilėraštis „Ant kabliuko“, kuriame poeto būtis – kraujuojanti kaip žuvis, pagauta ant kabliuko: „Ilgai mane kamavo mano žodis / kaip žuvį jos kabliukas, pagaliau / aš savo dūšią su krauju išspjovęs / prisėdau, pabalau ir nurimau. / Mane sudegino aštrus jo skausmas, / išraižė vidurius tikra būtis. / Koks keistas – atidavus vėjui – jausmas, / kaip teka pelekais man pilnatis.“ (p. 45).
Trečiasis skyrius „Žąsino kraštai“ turi dedikaciją: „Tiems, kurie man pasakojo ir dainavo“. Bene gražiausias šio skyriaus eilėraštis „Namų elegija“, skirtas motinai, kurios „jaunystės perlas“ – kasos. Namų „rojus“ piešiamas irgi siurrealistinėm detalėm: „siūbuoja kertys, ir langai lekioja <…>, o kulkų išvarpytos sienos seka / man sakmę <…> šiame danguj vien pereinamos spalvos – / vien pereinamos spalvos jūsų sieloj!“ (p. 50) Kur motinos siela – ten dangus! Eilėraštyje „Nusilenkimas vaikystei“ nusilenkiama seneliui, kuris vaiką įvedė į klasikinių knygų pasaulį: „O taip, seneli mano mielas, / tu, iš dūlėsių prisikėlęs, <…>, žadėjai į mano kampą įviliot / aikštingą Gogolį…“ (p. 51).
Mįslingas eilėraštis „Ulonų baladė“, atrodo, skirtas vargšui, ulonų sučiuptam „kontrabandininkui“ – knygnešiui: „Ir vėl dardėjo vežimas į žarą <…> lijo kulkomis <…> O rudis griaudėjo per laukus, / veždamas valnus laikraštukus“ (p. 54). Mįslingas pasakojimas apie tragišką žydų šeimos likimą eilėraštyje „Užpustyto langelio pasaka“: „Užsiliepsnoja karalių kalnas – / per Lietuvą šliaužia Leviatanas! / Geto gatvelėj klajoja dūmai, / ir šiugžda šabo maldelę plėnys.“ (p. 57). Šalia artimiausiųjų – eilėraštis, personifikuojamas kaip paukštis kolibris: „eilėraštis – ak, dieviškas paukštelis, / kurį delne“ (p. 61).
Gal Biblijos išminčiai nusilenkiama eilėraštyje „Žiemos vaidinimai“: „O Viešpatie, aš nieko nežinau, / tik savo sapną šnibždame prieš vėją, / kai byra šerkšnas, skeldėjančiom lūpom, / kraujuojančiom nuo Biblijos sakmių“ (p. 62).
Dedikacija Lietuvai – „Dvi elegijos“. Kaip gražiai jai nusilenkiama: „O Lietuva, šešėlių ir drėgmės / eglišakiai man miškuose paklojo!.. / Ir, čia skrajodamas nuo mažumės, / aš galvą – jaunas žąsinas – sukioju.“ (p. 63).
Kaip knyga prasidėjo mirties motyvais, taip ir baigiasi eilėraščiuose „Įskilusi plokštelė“ (p. 64) ir „Kepėjo atilsis, arba Malonės prašymas“ (p. 65). Visos žydų ir paties poeto kūrybos tikslas – „pakerėti ir stiprinti širdį, kad galėtum kaip pranašas mirti.“ (p. 64).
Papasakojęs apie kepėjo gyvenimą ir mirtį, išreiškia pageidavimą: „kad aš taip atsisveikinčiau su siela – / kuri kaip miltai iš tamsių kampų / į ugnį kyla“ (p. 66). O paskutinis eilėraštis „Užeiga“ – tarsi visos simfonijos finalas, kur susibėga visi motyvai, šmėkščioja visų portretų atšešėliai ir fragmentai, susilieja praeitis ir dabartis, istorija ir buitis – ir „akvarelė veda tirštą kraują į žalią saulę“ (p. 69). Taip turbūt išreiškiamas tikėjimas tautos išlikimu, jos amžina būtimi.
Įdomus rašytojas Markas Zingeris, universiteto dėstytojas, žydų muziejaus direktorius, parašęs daug įdomių knygų. Turėtume panagrinėti jo romanus „Grojimas dviem rankom“ (2002 m.), „Sezonas su šokėja“ (2009 m.), knygas: „Aplink fontaną, arba mažasis Paryžius (1998 m.)“, „Rudens ir pavasario pasikalbėjimai“ (2009 m.), „Šitiek saulėleidžių“ (1993 m.)…
2017 m. sausio 2 d. šis iš Prienų kilęs rašytojas švęs savo 70 metų jubiliejų. Ar neturėtume mes, prieniškiai, jį pasveikinti ir deramai pagerbti, aptardami jo knygas? Ir pasidžiaugti žmogaus stebuklu?
Anarsija Adamonienė