Toks paprastas kelias…

Artėjant šventoms Kalėdoms, katalikų Bažnyčia užvėrė Gailestingumo metų duris.
Ar tai žinia, jog kitąmet jau galėsime būti negailestingi vieni kitiems, neatlaidūs, tik savimi besirūpinantys egoistai, abejingi svetimam skausmui? Ar neturėsime padėti skriaudžiamam, pagelbėti į bėdą pakliuvusiam ar gyvenimo suluošintam žmogui?
Anaiptol.
Nors gailestingumas nėra prievolė, bet jis viena iš tvirčiausių atramų, labai reikalingų ir mažam vaikui, ir suaugusiam, ir seneliui. Todėl kiekvienam, sveikai mąstančiam ir trokštančiam, kad kasdienis gyvenimas būtų apsaugotas nuo žiaurumo, prievartos, smurto, pirmiausia ir reikėtų pradėti nuo savęs – auginti meilę ir gailestingumą savo širdyje.
Kviesdami žmones paaukoti bent porą eurų alkstantiesiems, per Lietuvą keliaujančios akcijos „Maltiečių sriuba“ organizatoriai turėjo omenyje ne vien valgį kūnui, bet ir peną sielai, teikiamą būtent per gerumą, per artimo meilę, kurių gyvenime labiausiai trūksta. Popiežiaus Pranciškaus žodžiais, šiandien nerimą kelia pasaulyje nuolat didėjanti turto galia ir pinigų garbinimas. Todėl gailestingumas matuojamas nebūtinai (arba ne vien) pinigais, nes jų, nenuskriausdami savęs, dosniai gali paaukoti turtingiausieji, tik, deja, ne visada iš meilės.
Bet galima neabejoti, jog nuoširdžiai gailestingas yra tas, kuris paskutiniais savo centais pasidalina su dar didesniu vargdieniu už jį patį, tai darydamas ne apsimestinai, ne dėl garbės ar prievolės, o iš visos širdies – ir todėl ši auka pati brangiausia.
Be meilės, be gailestingumo nebūna ir šviesių Kalėdų.
Tokių, kuriose svarbiausia ne valgių gausa, ne brangios dovanos, o žmonių artumas, namų šiluma, santarvė ir dvasinė ramybė.
Tokių, kokių šviesą, laukdami Kristaus gimimo, regėjo mūsų tėvai ir protėviai, prieš Kalėdas stengęsi švarinti ne tik savo kūną, bet ir sielą – malda, atgaila, gerais darbais ir poelgiais.
Kodėl dabar, smarkiai pažengusios civilizacijos amžiuje, vėl raginama sugrįžti prie tų ištakų – prie pradžios, kai Kalėdos buvo suvokiamos pirmiausia kaip meilės Dievui ir žmonėms šventė? Galbūt todėl, kad pačius vertingiausius dalykus išsaugojome jau tik savo prisiminimuose, nes tradicinių, dvasingumo pripildytų Kalėdų prasmę baigia užgožti išorinis blizgesys, kuriam sukurti dedamos didžiulės pastangos ir lėšos. Po tokios karštligiškos „kūrybos“ puikuojamės: lyg ir gražu, lyg ir linksma. Tik kažkodėl dažniausiai sielą užplūsta ne didis džiaugsmas, o nykuma, tarsi vietoje tikro brangakmenio būtum gavę prastos kokybės blizgutį. Pasijuntame nusivylę, pavargę, nepatyrę to kalėdinio džiaugsmo, kokio tikėjomės, ir to, kas praturtintų sielą…
Prieš Kalėdas paprastai padaugėja ir nuo depresijos kenčiančių žmonių. Sakoma, jog priežastis aiški: kai aplink tiek daug džiugaus šurmulio, vienišas žmogus pasijunta nelaimingas, nemylimas, niekam nereikalingas. Bet gal veikiau tai tik pasekmė? Gal dažnai tiesiog nesugebame ar nenorime atverti širdies meilei, kuri patiems teiktų nusiraminimą ir paguodą? Kuri gelbėtų kaip malda tikintįjį, kaip pagalbos ranka skęstantįjį, kaip gurkšnis vandens dykumoje pasiklydusį keleivį.
Beje, niekas turbūt mums ir nėra žadėjęs, jog gyvenimas bus rožėmis klotas, tad su saldumu turime priimti ir kartėlį. Ištverti negandas. Džiaugtis kiekviena diena. Pasikliauti savo jėgomis ir Viešpaties valia. Argi ne toks požiūris į žmogaus gyvenimo esmę būdavo perduodamas iš kartos į kartą? Kaip priesakas, kad neniekintum kitų, kuriems sekasi mažiau. Kad siektum dvasinio, o ne vien turtinio gyvenimo idealo.
Būtent iš tikėjimo, iš meilės ir vilties gimsta daug gražių dalykų. Gimsta Dievas ir gimsta žmogus. Gimsta Kalėdos. Kas gali būti prasmingesnio už gimimą, už tą vienintelį, nepakartojamą mums duotą gyvenimą, kurį, deja, ne kiekvienas sugebame priimti kaip dovaną ir ją branginti.
Taigi nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suprastum, kokią didelę galią žmogaus gyvenime turi gailestingumas ir artimo meilė. Tik ar visada pavyksta įveikti savo pyktį, pavydą, pamiršti nesantaiką ir iš širdies džiaugtis su besidžiaugiančiu, liūdėti su liūdinčiu, paguosti kenčiantį? O juk tai toks paprastas kelias į stebuklingesnį ir tobulesnį pasaulį.
Nijolė Ulozaitė