Neringos Krikštolaitytės – Martišienės eilėraščių rinkiniui „Siunčiu Tau lietų“ pasirodžius

Tik tik pasaulį išvydo mūsų kraštietės veiveriškės Neringos Krikštolaitytės – Martišienės antroji eilėraščių knygelė „Siunčiu Tau lietų“.
Knygelės leidybą parėmė Prienų rajono savivaldybės tarybos nariai Martynas Butkevičius ir Jonas Vilionis.
Šiandien pateikiame autorės, jos buvusios mokytojos Akvilės Puišienės bei redaktorės Kazimieros Navakauskienės mintis.

Redaktorė KAZIMIERA NAVAKAUSKIENĖ:
Prieš kelioliką metų teko šiek tiek (kaip stilistei) prisidėti rengiant pirmąjį Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos gimnazistės Neringos Krikštolaitytės poezijos rinkinuką. Buvo akivaizdu, kad Neringa savitai ir ne vaikiškai suvokia pasaulį, kad valdo plunksną. Bet, turiu prisipažinti, tada labai rimtai jos kūrybinės paraiškos nevertinau. Veikiausiai tai – tik ankstyvos jaunystės ambicija, liga, kuria šiuo gyvenimo tarpsniu persergame daugelis, – pamaniau sau…
Dabar, laikydama rankose meniniu ir psichologiniu požiūriu brandų Neringos eilėraščių rinkinį, jaučiuosi šiek tiek sutrikusi – kaip smarkiai aš tąkart klydau! Bet tai juk visai nesvarbu… Svarbiausia, kad kūrybingos anų dienų mergaitės nepasiglemžė pilka kasdienybė, kad rutina nenuslopino noro dalytis su pasauliu turtingos savo sielos šviesa,  šiluma ir stiprybe. O pasauliui, kuriame sparčiai daugėja vienišumo, užsisklendimo, abejingumo, šiandien šito taip reikia…

Neringa KRIKŠTOLAITYTĖ – MARTIŠIENĖ:
Labai smagu ir džiugu, kai mano eilės randa atgarsį skaitytojų širdyse… Pirmoji mano knyga, išleista 1998 m., vadinosi „Arti žmogaus“. Man visuomet labai rūpėjo, kaip jaučiasi šalia manęs esantys žmonės. Ir rodėsi, kad buvimu arčiau galėsiu kažkuo praturtinti jų gyvenimą. Na, o knygoje vyraujanti tematika, kaip ir tikėtina tokiame amžiuje, buvo apie meilę. „Siunčiu Tau lietų“ eilėraščiai sukaupti per pastaruosius dešimt metų.
Ir dauguma jų skirti mano artimiems žmonėms ir brangiems draugams – ačiū Jiems, kad buvo mano mūzos. Ačiū ir už tai, kad turėjau galimybę patirti, ką reiškia nuoširdi, nesumeluota draugystė ir tvirtas patikimas ryšys. Ką bandžiau pasakyti?… Bandžiau pasakyti, kad sustokime kasdienybėje ir pamatykime, ką turime joje tikro: vaiko šypseną, draugo ranką delne ar nuostabią tylą, kuriai žodžiai nereikalingi. Norėjau pasakyti – nepasimeskime kasdieninėje rutinoje, bėgime ir skubėjime. Nes tikslas ne TEN. Tikslas ir prasmė visada yra TARP mūsų.
Kodėl rašau? Pirmiausia todėl, kad RAŠOSI. Savaime. O galbūt, kad noriu, jog girdėtume ne tik reklamuojamas akcijas prekybos centruose ir like’intume ne tik selfius facebook’e… Kad gyvenime baisiausia… prarasti laiką. Jei kam jo reikia – kreipkitės, turiu (9 psl.) Man jo netgi atlieka – aš keliuosi ryte su vieninteliu tikslu – kažkam padovanoti šypseną. O visa kita susidėlioja savaime.
Dukrytės džiaugiasi, kad knyga skirta Joms, didžiuojasi tuo. Viršelį sukūrė mano vyresnioji dukra Danielė (14 m. ). Fotografavo vyšnią, sudėjo lašelius su mano vaikystės nuotraukomis. Ačiū Jai už tai. Ir ačiū jai už tai, kad, būdama labai gabi ir talentinga, pirmiausia yra Žmogus. Jau šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad pavyko užauginti atsakingą, atjautų ir neabejingą kitiems Žmogų (čia jau kaip mama prisigyriau). Vaikai – ne mūsų nuopelnas, mes tik jų pagalbininkai rasti savo kelią šioje žemėje.
Visiems skaitantiems palinkėčiau gauti mano siųstą Lietų. Kodėl siunčiau Lietų? Nes lietui nereikia žinoti mūsų adreso, kad mus aplankytų. Jis pasieks visus, kurie jo lauks. Ir tikiu, viliuosi, kad bent akimirkai sujauks mūsų preciziškai sudėliotus planus. O gal kaip tik – įneš tvarką: juk kada tinkamiausias laikas išgerti arbatos kartu su mums brangiais žmonėmis, jeigu ne dabar?…

Akvilė Puišienė, Veiveriai
Lyja… Neišskleiskime skėčio!..
Tada ji dar buvo šviesiaplaukė mergaitė – paauglė. Mudvi abi varstėme Veiverių vidurinės mokyklos duris. Mokinukė – kaip ir kitos, gal kiek labiau susimąsčiusi, uždaresnė…
Kai buvę mokytojai jau ilsisi po darbo ir tyliai sensta, jų buvę mokiniai auga, bręsta, pražysta…Tie žiedai įvairiaspalviai, neretai netikėtai gražūs, įdomūs. Ir kai apie juos išgirsti, sužinai ar juos pamatai, dažniausiai labai maloniai nustembi.
„Auklėtoja, kada galėčiau jus aplankyti?“, – girdžiu telefono ragelyje Neringos balsą. Tą vakarą tai buvo taip netikėta, tarsi tie „lietaus lašai nuo žvaigždėto dangaus“ pasibeldė į langą…
„Siunčiu Tau lietų“ – tai jau antras jaunos poetės Neringos Krikštolaitytės – Martišienės eilėraščių rinkinys. (Pirmasis – „Arti žmogaus“ pasirodė 1998 m.) Sveikinam! Džiaugiamės, linkime… Eilėraščio žodžiai – „Baigti laikas… O man atrodo, kad aš dar tik pradedu“ – teikia vilties, kad tai tikrai ne paskutinė „daina sudėta“, ne paskutinis „iš lietaus nuaustas himnas meilei“, gyvenimui.
Kaip žemei reikia lietaus, taip žmogui reikia žodžio, vaivorykštės spalvomis prašviesinančio kasdienybę.
Siunčiu Tau lietų – švęskime gyvenimą.
Vaivorykštę dangaus skliautuos paišau…
Siunčiu lietaus Tau krištolinį debesį… siunčiu Tau lietų. Parašyk: „Gavau“.
(„Siunčiu Tau lietų“, p. 6).
Gaivus lietus žodžių lašais pabyra iš knygelės puslapių…
Jaunos autorės eilėraščiai nepretenduoja į labai gilius ir sudėtingai išreikštus filosofinius apmąstymus, rinkinyje nerandame ir gan įprastų gamtos reiškinių poetizavimo. Tai jausmo poezija, asmeninių išgyvenimų atsargus atskleidimas poetinio žodžio pagalba. Tai ieškojimas atsako kito žmogaus širdyje, žodyje, žvilgsnyje, ištiestoje ir sekundei sulaikytoje draugo rankoje… Žmogaus ryšys su žmogumi, to ryšio ilgesys ir ieškojimas – pagrindinis eilėraščių motyvas. Ilgėjimasis kažko neapčiuopiamo,taip norimo ir laukiamo, bet nesugrąžinamo… Šie bendražmogiški jausmai daro eilėraščius artimus skaitytojui. Autorė linkusi tai įvardinti draugystės ilgesiu.
Eilėraščiai rinkinyje suskirstyti į blokelius, iš kurių keturi skirti draugystei poetizuoti.
Tebus graži Tau bus diena,
Savaitė ši tebus graži,
Kokia tik būti gali…
Jei tik galėčiau, visada
Nurinkčiau akmenis
Nuo Tavo kelio.
(„Draugystei II“, p. 11)
Kituose aukštinami meilės, ištikimybės jausmai, analizuojamos prasmės, būties ir nebūties, vilties ir nevilties temos.
Tematikos požiūriu antrasis eilėraščių rinkinys nedaug kuo skiriasi nuo pirmojo, tačiau poetinės išraiškos priemonės subtilesnės, atsargesnės, išradingesnės. Skaitant neringos eilėraščius neatrodo, kad autorė ilgai ir skausmingai kankintųsi, ieškodama reikiamo žodžio, frazės, palyginimo ar antitezės. Konkreti buitinė detalė – du puodeliai arbatos, nebaigtas vakarykštis pokalbis, puodelis ataušusios kavos, paliktas ant senamiesčio grindinio, akies kraštelio mirksnis, pakvietimas išgerti arbatos… – tampa poetiniu simboliu, slepiančiu trapius jausmus, išgyvenimus. Skambus žodingumas, konkreti detalė, netikėta išvada eilėraščio pabaigoje daro eilėraštį įdomų, rodo autorės poetinį talentą.
Du žmonės… Du puodeliai arbatos… Ko reikia dar, kad žmonės suartėtų? Kaip pažadinti tai, kas tarp jų yra bendra, kad užsimegztų vidinis ryšys?
Du puodeliai arbatos… gal įpilkim jaunystės?
Truputėlį naivumo basakojės vaikystės?
Mažumėlę brandos, lašelį rimtumo…
O vėliau – sklidinai – nuoširdaus atvirumo…
Atsiremkim į petį. Ištieskime ranką,
Nors… palaikančio žvilgsnio aromatui pakanka…
Dviem puodeliais… draugystės pavaišinti noriu vėlei –
Nesakyk „neskanu“, sumeluok – „ką tik gėriau…“
(„Du puodeliai arbatos“, p. 8 )
Pirmajame rinkinyje dažnai gana atvirai analizuojamas meilės jausmas dabar virsta atsargiai reiškiamu draugystės jausmu, tragiškos mirties nuojautą keičia gyvenimiškas patyrimas ir supratimas, kad kasdienybė nuausta iš prieštaravimų: džiaugsmo ir liūdesio, draugų artumo ir vienatvės, nusivylimo ir tikėjimo… Ir visoje šitoje gyvenimo sumaištyje lyrinis aš išlieka optimistas:
Vis tiek dar bus kitaip. Dar bus
Šviesių rytų be nevilties šešėlio…
Kai saulė švies… kai žydras bus dangus…
Kai širdyje nors ir trumpam neliks kartėlio…
X X X
Dar bus ilgų prasmingų vakarų
Su puodeliu kavos ir atvirumo skoniu
Šalia draugų, kaip niekad atvirų…
Dar bus… Be perstojo lyg maldą sau kartoju.
Gyvenimas bando žmogų siūlydamas jam netiesą, išdavystę, apgaulę, bet „mes… abu šiandieną po šituo dangum
Turim tikslą vieną – būt ir likt žmogum!
(„Mes abu tiek metų…“, p. 30)
Miela Neringa, ar gali būti kas dar svarbiau?
Nuoširdžiai džiaugiuosi Tavo pasiekimais. Tegu driekiasi prieš Tave ilgas ir platus kūrybinis kelias. „Tik ne akligatvis!“.
Lyja… Žodžių lašai pasiekia mintį ir širdį. Tegu lyja… Tik neišskleiskime skėčio!
Parengė Angelė Bajorienė