Kas rems Sauliaus Skvernelio komandą?

Jei ne vienadienio teisingumo ministro Juliaus Pagojaus „griekai“, išlindę viešumon tada, kada jau visiems atrodė, kad yra „sutvarkyti“ ir pamiršti, Lietuva turėtų naują vyriausybę. Tačiau, kaip aiškėja, vieno įtakingiausių socialdemokratų – Juozo Bernatonio – jaunasis protėžė, nepaisant, kad jo pavardė radosi Prezidentės pasirašytame dekrete dėl Vyriausybės sudarymo, ministru netapo.
Ponas Pagojus, tikėkime, susiprato, kad demokratinėje šalyje negali būti teisingumo ministru. Ko gero, gal ir galėtų būti Baltarusijoje ar Rusijoje. Dabar tiesiog teks pasvarstyti apie kitas karjeros galimybes ne politikoje. Ačiūdiev, gyvename laisvoje šalyje, galimybių nemažai. Tačiau labai brangia kaina šio nenusisekusio politiko patirta pamoka bus aktuali ateityje, kad ir ką jis veikti sumanytų.
Tai atsakomybė už savo veiksmus. Universali prielaida. Nes negali gyventi jausdamasis laisvas, tačiau už nieką neatsakingas. Gali suklupti (kas iš mūsų vienaip ar kitaip nėra suklupęs?), tačiau išsilaižyti ir atsistoti ant kojų turi pats, o nemėginti prisidengti valdžios sistema ir dėl savo veiksmų kaltinti nepalankių aplinkybių.
Už vairo su audringo vakarėlio kvapų likučiais (mes tai vadinome – „iš burnos, kaip iš šiukšlių dėžės“), alkotesterio parodymai, ir greituoju traukiniu į melo liūną. Tai salone buvo išgėrusių – prikvėpavo, tai ligoninėje nebuvo galimybės pasitikrinti kraują, tada važiavo į tolimiausią…
Ponas Pagojus, pasirodo, tvirtai tikėjo, kad neformaliais santykiais susijusių giminių, pažįstamų, pareigūnų sistema, rusiškai vadinama „poniatkėmis“, gali jį „pridengti“. Ir jis sau ramiai gali žengti į antrąjį prezidentūros aukštą, kad gautų indulgenciją tarnauti Lietuvos žmonėms.
Bus nebloga pamoka ir proga perkratyti vertybių koordinačių sistemą.
Tačiau išties keista (čia antrinčiau kolegei Indrei Makaraitytei), kad jaunos kartos žmonės, paragavę valdžios, tiesiog nesvietiškai greitai joje adaptuojasi, tarsi ji – korumpuota, papuvusi – visiškai atitinka jų svajonių aplinką. Suprantu Juozą Bernatonį, kurį gerbiu kaip politiką: jis – senas krienas iš anos sistemos, mokantis paskambinti net laikraščių leidėjams, jeigu reikalas sukasi apie jo sutuoktinės problemas bankrutuojančiame banke.
Bet p. Pagojus – tik 1987 m. gimimo! Jis patyrė laimę nepažinoti keisčiausių anų laikų personažų – kagėbistų, cenzorių, kultūros, mokslo prižiūrėtojų, ideologines dogmas saugančių bepročių, kaimynus skundžiančių šmikių. Tačiau jo elgesys su kvapeliu už vairo – visiškai atitinka įprastą ano meto įvairių komunistinių bonzų sūnelių ir dukrelių elgseną viešojoje erdvėje.
Parašiau ir pagavau eretišką mintį – o gal anie, komunistiniai Lietuvos laikai, kada daug stotingų vyrų „dirbo Lietuvai“, yra tik išgalvota priežastis, teisinant mūsų dabartinių laikų valdžios personažų elgseną? Ypač jeigu tokia gaji – gal net nuo tarpukario Lietuvos laikų.
Na, tiek to. Dabar apie premjero Sauliaus Skvernelio suburtą ministrų kabinetą. Įdomus. Velniškai įdomūs žmonės, dar labiau skirtingi, kai kuriuos jau šiandien galima įtarti esant giliomis asmenybėmis, puikiai nutuokiančiomis savo būsimą kuravimo sritį. Kiekvieno iš jų, ypač tų, kurie realiai niekada nebuvo vykdomojoje valdžioje, viešojoje erdvėje paskelbtos sentencijos beveik nepalieka abejingų: vieni tomis kalbomis piktinasi, kiti iš nuostabos nuščiūva, treti ima ploti. Matyti – šie politikai dar nespėjo patekti po viešųjų ryšių profesionalų obliais, kad pavirstų politiškai korektiška leksika kalbančiais klonais.
Prognozuoju du iššūkius. Pirmas: kaip ši vyriausybė sugebės susitarti tarpusavyje ir tapti komanda, kuriančia ir kartu su Seimu priimančia lemiančius sprendimus. Ir antrasis – dar labiau sudėtingas – politinė atrama Seime.
Viena vertus, šiame ministrų kabinete nematau daug žmonių, kurie valdančiosios koalicijos seimūnus galėtų pasiųsti po velnių, jeigu būtų įsitikinę, kad Seime vietoje ministrų siūlomų pertvarkų siūlomas liūnas. Pridengti ministrų iniciatyvas, jeigu jos tokios atsiras, valdančiojoje koalicijoje Seime gali remti (tai reiškia, parlamento viduje atlikti kruopštų aiškinamąjį darbą) tik Saulius Skvernelis arba Ramūnas Karbauskis. Kaip nebūtų keista – dar Tėvynės Sąjungos frakcija, šiandien įbridusi į aiškią politinę suirutę) bei liberalai, kurie dabar užsiėmę ideologinio grynumo paieškomis, o de facto – noru atsiriboti nuo konservatorių.
Ir problema yra ta, kad visai simpatiškai bendresne prasme atrodantis kabinetas, tos paramos gali ir nesulaukti. Nepaisant gausių interviu, mes nežinome, ką apie Vyriausybę galvoja p. Karbauskis, kartodamas, esą tai – „premjero pasirinkimas“. Mes nežinome, kiek kariauti dėl savo ministrų kabineto yra pasiryžęs p. Skvernelis (pagiriamasis žodis pasieniečiams, pernai rugpjūtį nužudžiusiems bėgusį kontrabandininką, deja, neįrodo jo galimybių užtikrinti politinę paramą savo ministrams, jeigu jie sieks veikti).
Užpernai miręs Gruzijos reformų tėvu tituluojamas Kacha Bendukidzė kažkada man pasakojo, kad jokios reformos Gruzijoje nė nebūtų įvykusios, jeigu ne aiškus prezidento Michaelo Saakašvilio palaikymas ir bendradarbiavimas. Esą prezidentas reformatorių komandai uždegė žalią šviesą ir keletą metų gesino rusenančias nepasitenkinimo žarijas parlamente: kalbėdamas, įtikindamas, mainydamas interesus, keisdamas tuos pačius reformatorius.
Lenkijos atveju reformų architektą Leszeką Balcerowiczių rėmė vyriausybės premjeras Tadeuszas Mazowieckis. Kai kada ir prezidentas Lechas Walęsa. Tačiau ši parama nebuvo tvari.
Aš nežinau, ar tai yra vienintelė ir būtina sąlyga, kad pokyčiai vyktų sklandžiai. Ko gero, nei būtina, nei pakankama. Tačiau dabartinė Lietuvos valdžios konfigūracija man neleidžia atpažinti tų dalykų, tų personažų, kurie buvo akivaizdūs sėkmingus pokyčius įgyvendinusiose šalyse.

Rytas Staselis

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *