„Pasakyk, ar tu dar dirbi…“

Gal kai kam tai skambės kaip anekdotas, bet sako, kad dabar Prienų savivaldybės pastato koridoriuose susitikę administracijos darbuotojai pirmiausia vienas kito klausia: „Ar tu dar dirbi?“ Mat nuo pavasario darbą šiame pastate paliko gal šeši darbuotojai, ir tik vienas – Investicijų skyriaus vedėjas – savo noru. Kiti buvo paprašyti išeiti. O paprašyti dėl to, kad, kaip praėjusią savaitę vykusios spaudos konferencijos metu teigė savivaldybės vadovai, jie prastai atliko savo darbą, nesugebėjo tvarkytis skyriuje, dažnai sirgo.
Panašūs kaltinimai „ant lėkštutės buvo padėti“ ir buvusiam Statybos ir ekonominės plėtros skyriaus vedėjui Henrikui VEPŠTUI. Tiesa, jam skirtingai nei kitiems, buvo pasiūlyta, jeigu nori, pasilikti dirbti specialistu. Buvęs skyriaus vedėjas pasiūlymo atsisakė. Kodėl? Tai ir buvo vienas pirmųjų klausimų, į kurį paprašiau atsakyti Henriką Vepštą, jam sutikus pasikalbėti darbo kokybės tema Prienų rajono savivaldybės administracijoje.
– Taigi, kodėl nesusigundėte lengvesne, nei vedėjo, specialisto duona ir nelikote tęsti paties įsuktų darbų?
-Todėl, kad nesilaikiau įsikibęs savo vietos, kurios kažkam prireikė ar pagal asmeninius pažadus, ar pagal partinę liniją. Turiu patirties dirbant su europiniais projektais užsienio kompanijoje bei visus reikiamus atestatus techninei priežiūrai vykdyti, tad nemanau, jog bus sudėtinga rasti kitą darbo vietą. Žinau tik viena, kad daugiau nenorėčiau dirbti savivaldybės administracijoje, kur po kiekvienų rinkimų pradeda pūsti nauji skersvėjai, o kai kurie postai tampa partijų dalybų objektais. Jų atgarsiai atsirita ir iki eilinių specialistų.
Beje, kai prieš septynerius metus pradėjau dirbti Prienų rajono savivaldybėje, čia nebuvo specialistų, turinčių supratimą apie darbą su europiniais pinigais. Manau, kad vėliau Investicijų skyriui pradėjus vadovauti Vytautui Griausliui, jau tapome gera komanda. Apie tai liudija ir darbai.
Jų padaryta tikrai nemažai. Rekonstruotos Kauno, Brundzos, Kęstučio gatvės, Laisvės aikštė, Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centras, Šilavoto bendruomenės namai, Ašmintos mokykla ir tame pačiame pastate įrengtas daugiafunkcis centras bei kiti objektai. Vienas iš svarbiausių, žinoma, buvo Sporto arenos statyba. Statant šį objektą, dar ir sutaupiau savivaldybei pinigų, nes, kaip minėjau, turėdamas atestatus, kai kuriuos darbus prižiūrėjau pats.
Taigi galvoju, kad buvau, ko gero, didesnis Prienų krašto patriotas, nei kai kurie tik partinio mandato dėka užimantys postus valdininkai. Į darbą visada atvažiuodavau septintą valandą, kartą per savaitę visuomet susitikdavau su Prienų seniūnijos seniūnu, bent kartą per mėnesį – ir su kaimiškųjų seniūnijų seniūnais. Manau, kad tai buvo teisinga praktika. Aptardavome ne tik būsimus darbus, bet ir iškilusias kasdienes problemas, kurias reikėdavo nedelsiant spręsti.
Viskas lyg ir buvo gerai, kol, matyt, neprireikė vedėjo vietos saviems. O gal tiesiog buvau neparankus, nes neturėjau savų?
– Tikriausiai ne staiga pajutote virš skyriaus „besitvenkiančius juodus debesis“?
– Dar pavasarį, kai buvo atleisti du skyriaus darbuotojai, nors darbų apimtys ir padidėjo. Vien dėl socialinių būstų priimami įstatymai ir nutarimai taisomi vos ne kas mėnesį, be to, užtrunka ir pirkimų bei kitos procedūros, o savivaldybės vadovams kažkodėl pasirodė, kad už šį darbą atsakingo specialisto nereikia. Neliko ir specialisto, besirūpinančio turto reikalais.
Negana to, išėjus iš darbo Investicijų skyriaus vedėjui Vytautui Griausliui, nemažai šio skyriaus darbo buvo permesta ir taip susitraukusiam Statybos ir ekonominės plėtros skyriui. Kai tuo tarpu kai kurių Investicijų skyriaus darbuotojų kompiuterių ekranuose dažniau galėjai, o gal dar ir šiandien gali pamatyti ką tik nori, o ne kokį nors dokumentą, susijusį su investicinių projektų paieška ar dokumentų rengimu.
Tai, kad pasakiau, jog mūsų skyrius nedirbs už Investicijų skyrių, manau, irgi prisidėjo prie mano „nuodėmių“.
Tikriausiai kai kam nepatiko ir tai, kad apie savo darbą informuodavau tiesioginį savo viršininką – administracijos direktorių, o ne jo pavaduotoją. Nemaniau, kad turėjau nuolat bėgioti ir į antrą savivaldybės administracijos pastato aukštą…
Buvo ir kitų įvairių situacijų. Atsisakiau vykdyti ir kai kuriuos, mano manymu, neteisingus reikalavimus. Gyvenimas parodė, kad buvau teisus nevažiuodamas rauti iš privataus sklypo eglių, ar pagal naujai išrinktų politikų prašymus planuot darbų jiems rūpimuose skersgatviukuose. Matyt, dėl to šiandien taip ramiai jaučiuosi. Ir dar, man visada norėjosi, kad darbo turėtų mūsų rajono įmonės ir jose dirbantys žmonės.
– Bet ar negaila įdėtų pastangų ir pradėtų naujų darbų?
– Ne, nes dirbta ir stengtasi buvo dėl Prienų miesto ir rajono gyventojų gerovės. Rūpi tik tai, kad darbai būtų tęsiami, kad išliktų reiklumas rangovams, kad būtų ieškoma geriausių sprendimų, o ne dirbama formaliai. Juo labiau, kad pradėti vykdyti sudėtingi projektai. Tai – buvusio karinio miestelio Keturakio, Vytenio, Birutės gatvių rekonstrukcija su parko sutvarkymu, stadiono ir baseino statybos, tolimesni Kultūros ir laisvalaikio centro renovacijos ir kiti darbai.
– Sakoma, kad tuščia vieta ilgai nebūna. Bet toks svarbus, kaip Investicijų skyrius, jau kuris laikas be vedėjo…
– Ir blogai, bet Statybos ir ekonominės plėtros skyrius, manau, taip ilgai be vedėjo nebus. Beveik numanau, kam šita vieta ir ruošiama. Savam dirbti bus paprasčiau, nes bus taikomi kiti standartai, kaip jau tapo įprasta savivaldybės administracijoje. Taip pat galvoju, kad aš tikrai ne paskutinis, kurio paprašyta išeiti. Manau, kad šiuo metu valdžios taikiklyje dar bent du vedėjai…
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė
(Beje, kai kalbėjomės su H.Vepštu, pirmąja, kuri buvo paprašyta pakeisti savo darbo vietą, jis paminėjo Socialinės paramos skyriaus vedėją. Po kelių dienų taip ir įvyko – aut. p.)

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

1 komentaras

Komentuoti: Marija Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *