Sunkaus ir ilgo kelio į laisvą Europą pradžia

Kelionę amžių istorijos vingiais pradėsime Varšuvoje. Čia prieš 225 –erius metus buvusioje karalių pilyje (II pasaulinio karo metu nuniokotoje, bet atstatytoje) paskutinysis Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis savo parašu suteikė Prienų laisvojo miesto privilegiją. Iki tol Prienų miestas turėjo ir kitų privilegijų, bet jos akcentavo didikų Butlerių teises į Prienų ir apylinkių valdas bei viešpatavimą nuo jų priklausomiems valdiniams. Miestelėnai buvo apkrauti mokesčių ir prievolių našta, juridine priklausomybe nuo didikų, užėmusių Prienų seniūnų pareigas, teismo.

18 amžiaus paskutiniais dešimtmečiais prancūzų tauta kovojo už karaliaus absolitinės valdžios panaikinimą, laisvą ir nevaržomą miestų vystymąsi, bajorų luomo savivaliavimo apribojimus, už suvaržymų prekybai ir amatams panaikinimą. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, buvusią bendroje su Lenkija valstybėje, jau trypė carienės Jakaterinos II kariniai daliniai, varžė pirmasis patirtas bendros valstybės padalijimas 1772 m. Tada buvo netekta 13 proc. teritorijos. Paskutinysis Lietuvos ir Lenkijos karalius nebuvo vienas stipriausių ir išmintingiausių valdovų. Tačiau jis, atsidūręs labai sudėtingoje politinėje situacijoje, Europos revoliucinių pertvarkymų įtakoje, siekė susilpninti valstybėje tarpusavyje besivaidžiusių magnatų įtaką, sustiprinti miestiečių luomą, išplėsti jų ir laisvų bajorų teises, panaikinti suvaržymus prekybai ir amatams. Tai turėjo sustiprinti Valstybės finansus, taip pat stiprinti jos stabilumą ir saugumą.
Laisvojo miesto privilegijos suteikimą Prienams užtikrino visų pirma 1791 m. gegužės 3 dienos Respublikos konstitucija, įtvirtinusi tautos suverenumo principą, atskyrusi Seimą, įstatymų leidžiamąją valdžią nuo karaliaus, kaip vykdomosios valdžios, galių ir nuo teismų. Konstitucija taip pat sustiprino karaliaus galias, pabrėžė ir bajorų žemvaldžių, ir miestiečių, ir istorinėje perspektyvoje – valstiečių teises. Buvo panaikinta pražūtinga valstybei „liberum veto“ teisė. Remiantis šiais konstitucijos principais, buvo pereinama prie konkretaus savivaldos įtvirtinimo. 1791 m. lapkričio 2 d. naujai sukurtas Prienų pavietas, į kurio sudėtį įėjo šios Prienų parapijos: Lankeliškių, Virbalio, Alvito, Vilkaviškio, Udrijos, Rumbonių, Balbieriškio, Bartninkų, Darsūniškio, Ašmintos, Pilviškių, Panemunės, Vištyčio, Naumiesčio, taip pat dalis Punios ir Stakliškių parapijų (Volumina Legum, Krakow. 1889. T. 9. S. 332). Pavietas priklausė naujai sukurtai Merkinės vaivadijai. Neturime šio pavieto ploto išmatavimų. Turėdami omenyje dideles pagal plotą to laikotarpio parapijų ribas, galime teigti, kad pavieto dydis buvo ne mažiau nei 2 – 3 kartus didesnis palyginti su dabartinės Prienų savivaldybės plotu.
Vienas iš šios privilegijos egzempliorių iki 1865 m. buvo saugomas Augustavo gubernijai priklausiusiame Prienų magistrate. Vėliau jis iš Prienų dingo. Kai kurie specialistai teigia, jog jis galėjo būti išvežtas į Peterburgą ir yra viename iš miesto archyvų. Žinomas istorijos profesorius, heraldikos specialistas E.Rimša pateikė 1791 m. Prienų laisvojo miesto privilegiją, remdamasis kitu privilegijos originalu, esančiu Krokuvoje, Čartoryckių bibliotekoje. (Lietuvos Metrika, knyga 35(1792), V., 2005, p. 15 – 17):
„Privilegija buvo suteikta lenkų kalba, tad ją išvertėme į lenkų kalbą Dievo vardu. Amen. Amžinai visų atminčiai. Mes, Stanislavas Augustas, Dievo malone ir tautos valia, Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Volynės, Podolės, Palenkės, Inflantų, Smolensko, Sieversko ir Černigovo žemių valdovas, Su šia vietos privilegija supažindiname visus ir kiekvieną atskirai, kam tai priklauso žinoti, šio laikmečio ir būsimųjų amžių žmonėms. Dabartiniame konfederaciniame Seime 1791 m. balandžio 18 dienos aktu „Mūsų karališkieji miestai Respublikos valstybėse“ visi Respublikos luomai vieningai susitarėme, kad visus karališkus mūsų laisvuosius miestus Respublikos valstybėse esančius laisvais pripažįstame. Tokių miestų piliečius pripažįstame laisvais žmonėmis, jų apgyventą žemę miestuose, jų teritoriją, namus, kurie jiems teisėtai priklauso, pripažįstame jų paveldima nuosavybe ir visas suteiktas teises kreiptis į teismus ir rinkti vietinius pareigūnus patvirtiname, ar naujai suteikdami, pranešame.
Jeigu vietos privilegija yra dingusi tada, įrodžius, kad ji buvo, mūsų karališkam miestui, kuris žemių seimeliuose yra pažymėtas, bet senoji privilegija nerandama – naują vietos privilegiją suteikiame. Jeigu kurioje nors karališkų žemių vietovėje ten gyvenantys laisvieji žmonės suteikė tinkamą miestui išvaizdą, o mes, karalius, miesto steigimo dokumentą suteikiame.
Jeigu remiantis šiuo įstatymu bajorai, pareigūnai, piliečiai ir visi laisvojo Prienų miesto gyventojai naujai įkurtame Prienų paviete kreipsis į mus, Karalių, dėl šio privilegijos kaip dabartinio Seimo konstitucijos mieste, įrodinėdami, kad jau praeities žemės seimelyje tai yra suteikta, tada šią privilegiją reikėtų vykdyti su magistrato ir teismo jurisdikcijos įkūrimu, kaip ir kituose privilegijuotose miestuose, suteikiant žemes, ežerus, miškus pagal senuosius inventorius ir nužymimas ribas. Reikėtų visas lėšas ir pajamas miesto reikalams paskirti ir tinkamai jų panaudojimą užtikrinti. Nuo valdžios, tai pat ir jurisdikcijos kitos, – Tribunolo, žemės teismo, vaivadijos, senojo pilies teismo ir visos kitos įtakos, arbitražo spaudimo reikia išsilaisvinti. Visokios bendrosios teisėtvarkos, tiek dvasinės, tiek pasaulietinės reikėtų išvengti, o Prienų magistratui reikia įstatymų vykdymą perduoti. Prie kitų miestų, taip pat mokančių mokesčius Respublikai reikėtų prisitaikyti: laisvai rinkti magistratą ir vietinius pareigūnus dabartinis Seimas teises suteikė.

Tuo pačiu mes, karalius, tokį prašymą teise pagrįstą mielai priimame, o Seimo pakeistos nuostatos turi įsigalioti. Miestui Prienams ir jo piliečiams laisves ir garbę garantuojame. Jeigu laisviems žmonėms, prekyba ir amatais, besiverčiantiems pajamos padidės, tai gerbūvis ir tvarka atsiras, ir Respublikos pajamos išaugs. Prienų miestą laisvu pripažįstame, visus piliečius šiame mieste apsigyvenusius ir ateityje apsigyvensiančius, nuo niekieno nepriklausiančius, tai pat ir miestiečiais tampančius pripažįstame laisvais. Žemę,esančią aplink miestą drauge su ganyklomis, senaisiais inventoriais, žemių ribomis, o taip pat namus, laukus ir daržus paveldėjimo teise visam miestui ir miestelėnams jame apsigyvenusiems pripažįstame. Tai pripažįstame visiems mūsų minimo Prienų miesto bajorų ar miestelėnų kilmės piliečiams, besiverčiantiems prekyba ar namudiniu darbu, amatais, smuklių laikymu, žemės ūkiu užsiimantiems, ar iš kokios nors kitos veiklos gyvenantiems, posesiją (žemės valda mieste – V.K) čia turintiems ar ateityje įsigysiantiems, nepriklausomai, kokios jie bebūtų garbės kilmės, profesijos ar meninės prigimties. Norime, kad visi vietos valdžiai ir vietos magistratui būtų pavaldūs ir vienodai mokesčius mokėtų. Taip pat norime, kad mūsų suteiktoje privilegijoje, laisvėse ir garbėje, naujai įsivyravusioje krašto teisėje, suteiktoje ir laisvam miestui ir tam, kas magdeburginei teisei tarnauja visas Prienų miestas ir jo piliečiai dalyvautų… Miestas ir jo piliečiai nuo Tribunolo, Žemės teismo, Vaivadijos, senosios pilies teismo, taip pat nuo dabartinio kilmingojo kunigaikščio, Prienų seniūno ir kitų po jo būsiančių seniūnų, valdytojų ar jų vietininkų valdžios naujai įsigaliojusios teisės galia yra atskiriami. Kiekvienas šio miesto pilietis kiekviename ginče, ar tai būtų nekilnojamas turtas, ar – asmeniškas interesas prieš kiekvieną kitą teismą, nei prieš pilies teismą atsakyti neturi, o tik prieš miesto vadovą (prezidentą), ir jo patarėjus. Ar tai būtų vaitas, ar prisiekusysis tarėjas, visus čia gyvenančius piliečius giname vertybiniu pagrindu, įstatymu „Apie vidinę Respublikos miestų Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje organizaciją“.
Vietinį teismą pasiekusios kriminalinės ar apeliacinės bylos, skyriaus teismui tarpininkaujant, Aukščiausiame teisme Kaune, Seimo Prienų pavietui priskirtame yra skelbiamos ir sprendžiamos. Toliau bylos, apeliacijas galinčios turėti mums (karaliui – V.K.) ir į mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asesorių teismą sprendimams pateikiamos. Tačiau ir magistratas ir vietos teismas, taip pat vietinės įstaigos, visas Prienų miestas prieš nieką kitą, tik prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asesorių teismą teisės nurodytuose dalykuose privalo atsakyti.
Šios vietos privilegijos įgyvendinimas Prienų mieste apsigyvenusiems ir įgyjantiems miesto pilietybę vyksta, remiantis daug kartų priminta teise. Magistratą, teismą, vietiniaus ir tolimesnius pareigūnus, tai yra miesto prezidentą, patarėjus, vaitą, prisiekusiuosius tarėjus, raštininkus, teismo sindikus (patarėjus – V.K.), valstiečių bendruomenę, kasininkus yra leidžiama rinkti tik iš čia apsigyvenusių piliečių. Magistratas pagal teismo ir valdžios šioje vietoje tvarką, be mažiausios kam nors daromos žalos, amžinai valdyti galės. Savąsias miesto teritorines žemes, apylinkėse esančias senaisiais inventoriais ir žemių ribomis aprašytas ir perimtas, dabartinis Seimo paveldėtomis pripažino ir šia privilegija patvirtino. Paliekame seniūnijoms ir įvairiems piliečiams šią teisę įgyti ir atgauti vienu laisvu veiksmu, kreipiantis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asesorių teismą.

Be to miestui viešoje turgaus aikštėje rotušę susirinkimams ir vietos teismui atgaivinti, prekybos kioskus ir skerdyklą ir vietinę viešąją plytinę pastatyti leidžiame. Kad mūsų minimas miestas Prienai būtų pagerbtas atskiru herbu, kurį visuose tarnybiniuose reikaluose galėtumėm naudoti, suteikiame herbą su Švento Jurgio atvaizdu, kaip matome raiškiu užrašu aplink: „Jo karališkos malonybės ir Respublikos laisvojo miesto Prienai antspaudas“ (lenkų kalba-V.K.).
O tas visas teises, laisvę, pirmumą ir garbę šiam laisvam miestui Prienams įstatymo galia skiriame amžiams, tikėdamiesi, kad delto jokios žalos nepatirsime. Kad tuo labiau tikėtume, šį privilegijos aktą mūsų ranka pasirašytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu įtvirtinti paliepėme.
Suteikta Varšuvoje, 1791 -aisiais Viešpats metais lapkričio devintąją dieną, mūsų valdymo 27 -aisiais metais.
Karalius Augustas“
Tai nebuvo išskirtinė privilegija, taikyta tik Prienų miestui. Kai kuriems miestams jos buvo patvirtintos, keliasdešimt miestų naujai suteiktos. Mūsų dabartinėje savivaldybėje 1792 m. sausio 16 dieną privilegija buvo suteikta ir Stakliškėms.

Pirmieji laisvojo Prienų miesto ženklai

Karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio patvirtinta Prienų laisvo miesto privilegija, kaip ir daugelis kitiems miestams suteiktų privilegijų, rėmėsi 1791 m. gegužės 3 -iosios dienos Konstitucijoje išdėstytomis nuostatomis „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“.
Vienas svarbiausių Prienų, kaip laisvojo miesto, ženklų buvo pavieto seimelio rinkimai. Pavieto seimelyje, kuris sprendė savivaldos klausimus, galėjo dalyvauti ir turėjo balso teisę tik tame paviete žemės turintys ir mokesčius mokantys bajorai. Į įvairias pareigas seimelyje galėjo būti renkami tik 23 metų sulaukę bajorai (Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego, Volumina Legum, Poznan, 1999, T.10, s, 130).
Prienų pavieto seimelio rinkimai įvyko 1792 m. vasario 14 dieną. Po rinkimų visi deputatai rinkosi į Prienų parapijinę bažnyčią, kur 1778 – 1787 m. dvasiniu ganytoju yra buvęs Prienų ir Gražiškių parapijų klebonas, Prienų parapijinės mokyklos įsteigėjas, Vilniaus Universiteto teologijos profesorius, žymus Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos pamokslininkas ir visuomenės veikėjas Mykolas Pranciškus Karpavičius (1744 – 1803). Jis pasveikino pirmą kartą susirinkusius pavieto seimelio deputatus ir palinkėjo visiems laikytis įstatymų. „Garbingi piliečiai, saugokite pagrindinį įstatymą, kaip savo gyvenimą, turtą ir kraują; pagarba šiam įstatymui grįskite savo laimę, garbę ir orumą; šią meilę įstatymui įskiepykite savo palikuonims“ (Pamokslas Prienų pavieto ir pirmųjų seimelių pradėjimo proga (sakytas) Prienų parapijinėje bažnyčioje 1792 m. vasario 14 d. – „Mykolas Pranciškus Karpavičius. Rinktiniai pamokslai,V., 2003, p. 330).
Vienas iš pirmųjų darbų, kurį Prienų pavieto pareigūnai turėjo atlikti, buvo visų Prienų pavieto bajorų, turinčių ir neturinčių valdų, dvasininkų, žydų, kareivių, elgetų, kalinių detalus surašymas. Prienuose tuo metu gyveno 2470 gyventojų, jų skaičius per praėjusius 15 metų buvo išaugęs dvigubai (Lietuvos istorija, t.7, d.1, V., 2012, p.181). Tas darbas veikiausiai buvo baigtas iki 1792 m. gruodžio 21 dienos (Liudas Glemža. LDK miestų sąjūdis1789 – 1792 m., Kaunas, 2010, p. 84-85, toliau – Liudas Glemža).
Paskelbtoji Prienų laisvo miesto privilegija sukėlė konfliktą tarp miestiečių teisių ir Prienų dvaro interesų. Miestiečiai, kaip laisvi žmonės, atsisakė toliau atlikinėti prievoles. Prienų dvaro seniūnas, žymus karinis ir politinis Respublikos veikėjas Kazimieras Nestoras Sapiega, laiške magistratui teigė, kad jis prieš miestiečius nenaudosiąs jokios prievartos. Prienų vaitas (savivaldos galva) N.K.Sapiegai atsakė, kad karaliaus suteikta privilegija ir laisvę turintis miestas „nepažeidžia įstatymais nustatytų seniūnijos pajamų, bet eiti lažą ar kitaip atlikti darbus, atsisako, (LVIA, f.SA, b. 18 – 3875, l.574 – 574 a).

Laisvasis Prienų miestas ir žydai
Laisvojo miesto privilegija reikalavo įvairių tautybių miesto gyventojų darnos. Tačiau dėl tradicinio uždarumo žydų bendruomenė ne tik neprisidėjo prie miesto savivaldos, bet ir atsisakinėjo paklusti švaros ir tvarkos reikalavimams, dažnai išmesdama šiukšles į gatves. Be to, žydų bendruomenė dažnai atsisakinėjo mokėti mokesčius į magistrato iždą. Tai sukeldavo pagrįstą miestiečių nepasitenkinimą. Dažnai magistratas situaciją pernelyg užaštrindavo ir reikalaudavo žydus sumokėti kelių dešimtmečių senumo skolas. 1792 m. iš žydų bendruomenės pareikalauta sumokėti 3000 auksinų miesto skolą (Liudas Glemža, p.187). Taip pat buvo reikalaujama, kad žydai padengtų numatomos statyti Prienų rotušės statybos išlaidas. Dėl to, kad žydų namai neatitinka priešgaisrinių reikalavimų, jų savininkams buvo siūloma išsikelti iš miesto (Jerzy Gordziejew. Komisje Porządkowe Civylno – Wojskowe w Wielkim Księstwe Litewskim, Krakow, 2010, s127). Nepatenkinti šiais jiems iškeltais reikalavimais Prienų žydai kartu su Bresto, Gardino, Naugarduko žydais 1792 m. gegužės 3 dieną kreipėsi į karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį dėl „keršto žydams, persekiojimo ir neteisybės“. Karalius per Policijos komisiją paragino neskriausti žydų, nekelti jiems mokesčių, be komisijos leidimo, nerinkti iš jų pinigų (Liudas Glemža, p.190).

LDK kariuomenės buvimo Prienuose tradicija

Jeigu minimu laikotarpiu daugelis LDK miestiečių buvo nepatenkinti kariuomenės savivaliavimu, tai tas nebuvo būdinga mūsų miestui.
Po pirmojo Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos padalijimo valstybės sustiprinimui 1776 m. kaip vienas iš daugelio karinių dalinių buvo įkurta Tautinės kavalerijos brigada. Joje buvo per 400 raitelių, kurie buvo įsikūrę Kaune, Minske, Kėdainiuose, Ukmergėje, Panevėžyje, Raseiniuose, Šiauliuose, taip pat Prienuose (Leidinys lietuvių ir lenkų kalba „Abiejų Tautų Respublikos karininkai 1777 – 1794 m. Sąrašai. Štabas, kavalerija, artilerija, inžinierių korpusas ir pėstija“ Krokuva, 2009, p.47). Prienams tapus laisvuoju miestu, nuo 1791 m. iki 1792 m. Prienuose stovėjo LDK Didžiosios buožės pėstininkų regimentas (dalinys), kuriam vadovavo generolas Ignas Giedraitis. 1793 m. Lietuvos didžiojo ertmono S. Kosakovskio 1793 m. įsakyme nurodoma, kad Prienuose, Kauno paviete turi būti dislokuotas raitelių dalinys (Ten pat, p.9). Tautinės kavalerijos brigadoje karininkais tarnavo šio krašto bajorai: Liudvikas Sopocka, Tomas Vavžeckis, Tomas Iliničius, Jonas Oginskis (Kruonis), Tadeušas Žaba, Juozas Daunoravičius, Tadas Matusevičius nuo Stakliškių, Juozas ir Antanas Skarulskiai. Dauguma kitų karininkų bajorų buvo iš kitų pavieto vietų (Ten pat, p. 53 – 59).
Apie LDK kariuomenės nuolatinį buvimą Prienuose liudija, tai patikslina ir Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos dokumentai. Viename jų LDK kariuomenės generolas Tadas Puzina savo raštu 1775 m. rugpjūčio 18 dieną pažymėjo, kad LDK ulonai buvo apsistoję Prienuose, Kalvarijoje, Vilkaviškyje, Dauguose (LMAB RS, F 273 – 1939, l.1). Prienų ulonų pavardės sulenkintos, bet tarp jų galima įžvelgti lietuviškas šaknis: Povilas Sieškauskis, Kazimieras Pimeniauskas, Juozas Laniauskas, Antanas Savickas, Danielius Valentinavičiu, Pranas Barkauskas, Juozas Šimanskas, Antanas Bykauskas. Prienus saugojusiems ulonams vadovavo vachmistras Juozas Lapinskas (Ten pat, p.2). Meilė – visada kaip ugnis, todėl garsusis Prienų klebonas Mykolas Pranciškus Karpavičius 1782 m. sausio 31 dieną, gavęs vyskupo sutikimą – indultą, pagreitinta tvarka sutuokė tautinės lietuvių ulonų brigados vėliavininką Juozapą Šarbakauską su Kauno pavieto iždininko, Išlaužo dvaro savininko dukterimi Marijona Varanavičiūte (LMAB RS, F.273 – 1277, l.1)
Atsitikdavo taip, kad moterys ne tik paglobodavo karininkus, bet ir pačios likdavo skolingos. Prienų teismo vaznio raštu informuojama, kad prienietė Marijona Sipavičienė turi išmokėti iš jos priteistus pinigus LDK kariuomenės brigadininkui Fabijonui Aleksandravičiui. Moteris tai atsisakė padaryti, tad vaznys (sprendimų vykdytojas, išieškotojas) ją padavė į teismą (Ten pat, F.273 – 1502, l.1).

Prienų savivaldos išbandymas lemtingų kovų su carine Rusija metu (1793 – 1795 m.)

Demokratinės Ketverių metų Seimo (1788-1792) reformos Jungtinėje Abiejų Tautų Respublikoje sulaukė vietinių magnatų grupuočių pasipriešinimo. 1792 m. balandžio pabaigoje jie susirinko į sambūrį (konfederaciją) Targovicoje, panaikino buvusius pertvarkymus ir carinę Rusiją pakvietė į pagalbą kovoje prieš reformatorius. Šiai tik to ir reikėjo. 1793 metais ji užgrobė dar 50 proc. valstybės teritorijos. Labiausiai nukentėjo Lenkija, kurios teritoriją kartu su carine Rusija pasidalijo dar ir Prūsija. LDK neteko Minsko, Kijevo vaivadijų, taip pat dalies Vilniaus, Naugarduko, Bresto vaivadijų žemių. Carinės Rusijos liokajai – konfederatai panaikino ir Prienų pavietą, priskirdami jį Kauno pavietui. Tačiau jiems Prienų paviete pavyko surasti tik kelis išdavikus, kurie buvo Kaune ir neturėjo jokio poveikių Prienų pavieto gyvenimui. 1793 m. rugsėjį ir Targovicos konfederacijos sprendimai Gardino Seime buvo panaikinti. Tais sunkiais ir permainingais metais garbingi Prienų pavieto pareigūnai ir toliau dirbo krašto, LDK ir Respublikos labui.

Prienų pavieto pareigūnai
Juos 2009 m. Lenkijos Mokslų Akademijos Istorijos Instituto lenkų kalba išleisto leidinio „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pareigūnai“ II tome paskelbė lenkų istorikai Henryk Lulewicz, Andrzej Rachuba ir kiti. Štai tie garbūs Prienų pavieto pareigūnai, rezidavę Prienuose:
1) Vaitas ir statybų prižiūrėtojas – Juozas Rafanavičius;
2) Vėliavininkas (karinis viršininkas) – Tomas Iliničius;
3) Taurininkas (vyno rūsių prižiūrėtojas) – Stanislavas Stanilevičius;
4) Drėvininkas – Stanislavas Fogleris;
5) Gorodnyčius (miesto galva) – Jokūbas Plichovskis;
6) Prievaizdas – Juozas Fogleris;
7) Žirgininkas – Valentas Zelionka;
8) Raikytojai: Antanas Lappa 1791 – 1793 m. ir Mykolas Dylevskis – 1794 m.;
9) Virtuvininkas – Antanas Pnievskis;
10) Girininkas – Pranciškus Ksaveras Osipovskis;
11) Medžioklis – Aleksandras Koreva;
12) Maršalka (bajorų vadas) – Antanas Ignotas Chrapovickis;
13) Ginklininkai: Kristupas Lukaševičius, Dominykas Babeckis;
14) Tiltininkas (prižiūrėjo tiltą, rinko pravažiavimo mokestį);
15) Stovyklininkas – Adomas Kosakovskis;
16) Žemės teismo aktų raštininkai: Bartolomėjus Slunka, Višnevskis;
17) Žemės teismo dekretų raštininkas Vincas Višnevskis;
18) Aludaris – Jokūbas Zielionka;
19) Pataurininkis (taurininko pavaduotojas) – Tadeušas Bžozovskis;
20) Prievaizdo padėjėjas – Juozas Rodzianskis;
21) Pakamaris (žemės ribų teisėjas) – Simonas Edvardas Vyšnevskis;
22) Pastalininkis – Juozas Antanas Karpavičius (M.P Karpavičiaus sūnėnas);
23) Iždininkas – Karolis Volda Mejeris;
24) Surašinėtojas – Albrechtas Pilkovskis;
25) Stalininkas (karaliaus dvaro valgių stalo prižiūrėtojas) – Liudvikas Sopocka;
26) Sargybininkas – Juozas Pilkovskis;
27) Stalo tarnas – Antanas Zavadskis;
28) Vaiskis (rūpinosi išvykusių į karą šeimomis) – Tadeušas Vysogierdas. (Powiat Prenski – Urzędnicy Wiekiego Księstwa Litewskiego, spisy, tom II, Wojewodstwo Trockie XIV-XVIII wiek, Warszawa, 2009, s.548-553).
Tarp pareigūnų išsiskyrė patyrę pareigūnai: pakaunės dvarų savininkai Juozas Rafanavičius ir Tomas Iliničius, Rumbonių dvaro savininkas Simanas Edvardas Vyšnevskis, Kašonių dvaro savininkas Liudvikas Sopocka.

Žemės teismo teisėjai
Ginčų dėl žemių tais laikais buvo daug, kaip ir teisėjų, sprendžiančių tas bylas: 1) Vincentas Šelas, 2) Antanas Koreva, 3) Juozas Dolenga Kozierovskis, 4) Pranciškus Malachoviecas, 5) Karolis Jonas iš Voldo Mejeris, 6) Maksimiljanas Gavronskis, 7) Antanas Lappa, 8) Voicechas Iliničius (Ten pat, p.552).

1794 metų sukilime
Geriausios organizacinės ir patriotinės Prienų pavieto pareigūnų savybės atsiskleidė 1794 m. sukilime.
1794 m. balandį T. Kostiuškos sukilimą Lenkijoje, kuris buvo nukreiptas prieš Rusijos carizmą ir jo liokajus, Simono Kosakausko karinės jėgomis proteguojamus Targovicos konfederatus, parėmė Jokūbo Jasinskio vadovaujami sukilėliai Lietuvoje. Gegužės 10 dieną Lietuvos sukilimo vyriausioji Taryba išleido atsišaukimą lietuvių kalba į Lietuvos valstiečius, kviečiantį prisidėti prie sukilimo. Šiame atsišaukime pirmasis pasirašė Prienų pareigūnas, pakamorės teisėjas Simonas Vyšnevskis (lietuviškame atsišaukime – Simons Vyšniauskis). Tai – labai garbingas šio krašto bajoras, valdęs žemes Alytaus apylinkėse ir šalia Verbyliškių, Niskadvorčiuose. Tai ir didysis krašto notaras, keturiasdešimt metų Kauno pavieto teisme, fiksavęs krašto dokumentų registrą.
Prienų pavieto sukilėlių organizavimu nuo 1794 m. gegužės 12 dienos rūpinosi generolas Nikodemas Midletonas. Tai buvo nepaprastai garbingas aristokratas. Kilęs iš Airijos ir atsikėlęs į Lietuvą su savo broliais Augustinu, Aleksandru, Bogumilu, jie tapo LDK patriotais. Daug dėmesio Nikodemas Midletonas skyrė pavieto gyventojų apginklavimui. Kariniai gyventojų apmokymai vyko prie Prienų, Birštono ir Jiezno bažnyčios šventorių. Juk Prienų pavietas tada apėmė ir šiuos kaimus: Benčiakiemį, Vasiliūnus, Medeikonis, Birštoną, Škėvonis, Matiešonis, Vėžionis ir daugybę kitų aplinkinių kaimų (LMAB RS, F-90-166, P.1-3a). Aktyvi pavieto karinė organizacija susilaukė aukščiausios sukilimo vadovybės padėkų. Tadas Kostiuška už narsą ir aktyvią organizacinę veiklą Prienų pavieto kariniui vadui asmeniškai pareiškė padėką. Šaltupio, Išlaužo, Pakuonio apylinkių dvarininkai siuntė raitelius su žirgais į Trakų vaivadijos medžioklio Stanislovo Geištoro organizuojamą sukilėlių būrį. Jeigu mūsų tautos patriarchas Justinas Marcinkevičius būtų žinojęs šiuos faktus, neabejotinai „Katedroje“ būtų panaudoti ir gimtojo krašto vaizdai. Tuo metu jo gimtajame Važatkiemyje Marcinkevičiai dar negyveno. Jono, Juozo, Jokūbo Marcinkevičių šeimos telkėsi Alksniakiemyje (LMAB RS, F.136-17.l.27).
Prienuose buvo suorganizuoti 400 raitelių ir 30 pėsčiųjų milicijos būriai. Raitelių būrys įsijungė į generolo Karolio Moravskio (nieko bendro su Ustrone – V.K) vadovaujamą 2 -ąjį Lietuvos bulavos pėstininkų pulką. 1700 karių būrys su rusų kariuomene kovėsi Vilniuje, Ašmenoje ir Smorgonėje. Kai kurie pavieniai miestiečiai įsijungė į Prienų seniūno artilerijos generolo Kazimiero Nestoro Sapiegos vadovaujamą būrį, kuris kovėsi prie Smorgonės, Ašmenos, Vilniaus.
Kovoti su rusų pajėgomis buvo sudėtinga, nes šių pajėgos buvo trigubai gausesnės. 1794 m. rugpjūčio 24 dieną rusai užėmė Vilnių, rugsėjo 6 d. – Alytų.

Dvigalvio erelio gniaužtuose…

Prienų miestas negalėjo pasipriešinti artėjantiems trims tūkstančiams rusų kazokų. Labai svarbu buvo išsaugoti turtą. Už narsumą, priešinantis rusams, buvo apdovanoti du totorių ulonai, kilę iš Prienų. Remiantis 1784 m. Prienų seniūnijos rakto inventoriumi, senamiestyje, t.y. iš visų pusių prie turgaus, abipus Dvaro gatvės, gyveno judėjų tikėjimo žmonės: Leibovičiai, Icikovičiai, Maušos, Rafalovičiai, Jankelevičiai, Mejeriai, Dovidavičiai ir kiti 86 dūmai (namai). Katalikai (64 namai) gyveno Žalioje, Kauno, Birštono, Balbieriškio, Bažnyčios. Naujamiesčio gatvėse. Inventoriuje įvardijama ne viena lietuviška pavardė: Laučiūnai, Petruliai, Juozaičiai, Tamošiūnai ir kt.
Miesto ir pavieto iždas buvo saugomas Dvaro gatvėje, Iždo rūmuose.
Rusų kazokai pasižymėjo žiauriais plėšikavimais. Tačiau neturime žinių apie tai, kad 1794 m. rugpjūčio 11 dieną jiems įžengus į Prienus, būtų plėšiamas miestas. (Ten pat, F136-17, p.10-14). Judėjai išsaugojo savo sinagogą ir mokyklėlę, o katalikai – parapijinę mokyklą.
Rusai žengė Kauno link. Sukilimas pralaimėjo, Prienai 1795 – 1807 m. laikotarpiu atiteko Prūsijai, vėliau – carinei Rusijai, Prienų laisvojo miesto privilegija nustojo veikusi. Svetimųjų gniaužtuose savivalda buvo luominė, pagal turto cenzą.
Prienų bajorų ir miestiečių savivalda buvo pirmoji laisvų žmonių savivaldos, pilietiškumo saviraiška. Krašto bajorai davė pirmąjį savivaldos pavyzdį. Mūsų moderni valstietiška tauta savo teises savivaldoje pradėjo įgyvendinti 1918 m pabaigoje.
Garbingi Pirmosios bajoriškos savivaldos, dalyvavimo 1794 m. sukilime istoriniai puslapiai neturi būti užmiršti, jie galėtų būti įamžinti Laisvės aikštėje ar pačiuose Prienų r. savivaldybės rūmuose. Tai mūsų krašto garbės ženklas, jo kelio į laisvą Europą pradžia.

Istorikas Vytautas Kuzmickas