Nesusikalbėjimas dėl PVM dydžio šilumos energijai

Pačioje Seimo kadencijos pabaigoje politikai ėmė ir susipliekė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) už šilumos energiją tarifo klausimu. Žinia, šiuo metu centralizuotai perkantys šilumos energiją ir karštą vandenį moka lengvatinį 9 proc. dydžio PVM. O kadenciją baigianti vyriausybė ar, pasak kai kurių šaltinių, tik finansų ministrė Rasa Budbergytė, planuodama kitų metų biudžetą, šią lengvatą ištirpdė ir biudžeto pajamas suplanavo taip, tarsi nuo Naujųjų metų vartotojai šilumos energiją ir karštą vandenį pirktų nuo sumokėtos sumos pridėdami 21 proc. PVM.
Kilus šurmuliui valdančiosiose partijose, esą sprendimas „nelaiku ir ne vietoje“ (suprask – prieš lemiamus rinkimus), „ministrei Budbergytei nepasitarus su partija“, „premjerui nežinant“, kiti bendrapartiečiai skuodė registruoti įstatymo pataisą, kuri lengvatą pratęstų dar vienam laikotarpiui: pusmečiui ar metams…
Ponia Budbergytė, aiškindama sprendimo motyvus, ėmėsi ideologinių argumentų: esą iš tokios lengvatos naudą teoriškai gauna visi – tie, kam jos reikia, ir tie, kuriems ji visiškai nebūtina, nes gyvena mažiau suknistai už savo neturtingesnius kaimynus. Todėl esą lengvatą reikia naikinti, pripažinti, kad iš centralizuotų tinklų tiekiama šiluma ir karštas vanduo pabrangs apie 10 proc., ir tada skurdžiausiems namų ūkiams pridurti tikslines socialinės paramos dotacijas.
Įgyvendinus tokią formulę, viskas būsią tobulai teisinga. Ponios Budbergytės poziciją parėmė bankų analitikai, dešiniosios partijos. Balsų, kurie tokiai pozicijai prieštaravo, buvo daug mažiau. Ir prieštaravimai, lengva buvo įtarti, labiau grįsti politinės dienotvarkės išskaičiavimu – rinkėjams padaryti įspūdį savo beribiu rūpesčiu beigi padėti savo partijai rinkimų tiesiojoje.
Ideologija (šiuo atveju – teoriškai padėti ne visiems, o tik skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms) – ne visada pats geriausias būdas išspręsti socialinio teisingumo klausimą.
Viena vertus, jeigu kalbėtume apie PVM kokiam nors maisto produktui, tai galima būtų žongliruoti PVM tarifais daug paprasčiau, nes bent jau didmiesčiuose turgų, parduotuvių, parduotuvėlių ir prekybos centrų – vos ne kiekviename kampe. Galima ir pasirinkti.
Tačiau ideologinis žongliravimas tokioje sistemoje, koks yra centralizuotas šilumos tiekimas, turi daugiau svarbių niuansų, kuriuos, labai norėtųsi, lengvatų didinimo ir mažinimo iliuzionistai įvertintų ir sudėliotų į skaidrią bei tvarią sistemą.
Pamėginsiu išvardinti keletą problemų, kurios niekaip neaprėpia ideologinė schema, kai kada net paneigia iš esmės: „mokesčius už šilumą mokame visi vienodai, tik kai kuriems yra mokamos kompensacijos“.
– Apie šilumos tiekimo alternatyvos daugiabučiuose trūkumą jau užsiminiau. Kol kas de facto visi vartotojai pririšti prie to pačio vamzdžio. Valdžia jau gerą dešimtmetį ieško galimybių surasti formulę, kaip pasiekti, kad šilumos kaina vartotojams būtų optimali: reguliuoja kainas, kitur skatina alternatyvių, nepriklausomų šilumos tiekėjų radimąsi, tačiau iš nesibaigiančių skandalų, teismų procesų, ypač Vilniuje, galima spręsti, kad patrauklaus ir aiškaus vartotojui sprendimo dar nėra.
– Jeigu panaikinus PVM lengvatą, konkretaus daugiabučio gyventojai ar jų didelė dalis supras, kad karštą vandenį jiems pigiau gamint patiems, nusipirkus atitinkamus įrenginius, o centralizuotai tiekiamo karšto vandens vamzdžius užvirinti – ant kieno pečių grius tiekimo, šildymo sąnaudos? Galimas dalykas, kad kokie nors valdininkai nuspręs: vamzdį užvirinti gali, tačiau tiekimo sąnaudas privalai mokėti lygiai su visais. Tačiau ką tokiu atveju pasakytų teismas, nagrinėdamas problemą – ar privalu mokėti už paslaugą ir prekę, kurios tau nereikia? Viešasis interesas? Na, na…
– Jeigu kokio nors daugiabučio bendrija nutars įsirengti optimalų pastatui šildymo katilą ar užkurti iki šių laikų išlikusias anglines krosnis, vėl – iš kieno kišenės bus mokama centralizuotos šilumos tiekėjams už jų negautas pajamas arba patiriamus nuostolius?
– Pastatų renovacijos procesas, regis, įsivažiavo. Tačiau kaip keisis padėtis ir daugiabučių gyventojų norai investuoti į pastato atnaujinimą, kada dalis namo gyventojų mokės už šilumą visą kainą ir 21 proc. PVM, o kitiems visų sąskaita bus kompensuojama (ar tos problemos nebuvo prieš kokius penkerius metus)? Ar daugiabučių bendrijos ir administratoriai sugebės suvaldyti tuos ginčus?
– Ar bus pokyčių skaičiuojant šilumos kainą daugiabučio viduje? Dabar ji visiems – ir butams, esantiems namo viduryje, ir tiems su sienomis į lauką (o ten natūraliai mažiau šilta už tą pačią kainą) – skaičiuojama vienodai.
– Kaip bus vertinama pašalpų bei kompensacijų reikalinga socialinė padėtis. Nedideles pensijas gaunančių pensininkų šeima, gyvenanti miesto centre, nerenovuotame, pokario statybos bute, aukštomis lubomis ir beveik 100 kv. m ploto – ji laikytina socialiai remtina, ar tokia bus laikoma tik tada, jeigu parduos savo būstą ir įsikels į kokį vieno ar dviejų kambarių butelį Vilniaus Naujininkuose arba išvažiuos į provinciją?
Ir jau visai buitinė istorija, kuri, prisipažinsiu, mane jaudina veik labiausiai. Aš irgi daugiabučio gyventojas. Turiu tokį socialiai remtiną kaimyną, kuris socialiai remtinas dėl to, kad negauna oficialių pajamų ir nemoka mokesčių. Prieš dešimtmetį jis ir keliolika panašių į jį ant trijų rusiškų raidžių pasiuntė tuos, kurie mėgino name įkurti bendriją. Juos palaikė nežinia kur gyvenantys mūsų name butus turintys jų nuomotojai (kažkodėl jie tokiomis iniciatyvomis nėra suinteresuoti). Vieną žiemą tą kaimyną pamačiau lange vienmarškinį, prasivėrusį orlaidę su cigarete rankoje. Nesusiturėjęs burbtelėjau: esą jei yra per karšta, gal verčiau prisukti reguliatorių šilumos mazge…
Jis mane pasiuntė, atseit, nepatinka, kraustykis kitur. Na, aš suprantu, jis – žmogus socialiai remtinas, o aš – lyg ir ne. Gal todėl ir nesusikalbame…
Rytas Staselis

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *