Kai vasaros pabaigoje lankėmės Šilavote ir susitikome su šios seniūnijos seniūnaičiais ir bendruomenių pirmininkais, jie su rūpesčiu kalbėjo apie itin sudėtingoje situacijoje atsidūrusią šeimą – mamą ir tris jos vaikus.
Sunku patikėti, kad ši troba tinkama gyventi.
Pokalbio dalyviai nerimavo dėl to, kad mama su vaikučiais, kurių vyriausiajam trylika, o mažiausiai – penkeri, bet kuriuo metu gali likti be namų. Mat ši, ją pažįstančiųjų teigimu, darbšti, tik didžiausia atrama turėjusių būti žmonių gniuždyta moteris gyvena buvusio vyro giminei priklausančiame name. Name, kurį, beje, labai sunku pavadinti gyvenimui tinkama troba. Moteris su vaikais glaudžiasi viename, kiek palopytame namo kamputyje, o didesnė dalis namo bet kada gali įgriūti arba būti nuversta stipresnio vėjo.
Negana to, dabar užsienyje gyvenančio vyro ir vaikų tėvo giminaičiai grasina, ir ne tik žodžiais, moterį su vaikais išvaryti. Klebiškio bendruomenės žmonėms jau teko moterį ir ginti. Šilavoto seniūnės Neringos Pikčilingienės teigimu, kol kas gelbsti tik tai, kad buvusio vyro giminaičiai nėra visiškai susitvarkę žemės ir trobesių paveldėjimo dokumentų. Bet tai, pasak seniūnės, tik laiko klausimas. Ir ne tik tas laikinumas verčia nerimauti seniūnę ir socialinę darbuotoją Juditą Lučkienę. Rūpestį kelia artėjanti žiema, baimė, kad nesugriūtų namas, nebūtų nuplėštas stogas ar neatsitiktų kita kokia nelaimė.
– Po kiekvienos vėjuotos nakties pirmiausia pagalvoju apie tai, – sako N. Pikčilingienė.
Jai antrina ir socialinė darbuotoja Judita. Abi seniūnijos moterys, kaip ir Klebiškio seniūnaitė Vida Radvilavičienė, sako rastų žmonių, kurie padėtų suremontuoti namelį, betgi dabartiniai jo gyventojai gali būti bet kada iškraustyti iš jo.
Pati moteris labai nedrąsiai kalba apie savo rūpestį. Ilgai tylėjo ir apie tai, kad, išėjus vaikų tėvui, ji viena turėjo rūpintis vaikais, negaudama jokios materialinės paramos. Šiandien ji dėkinga seniūnijos moterims, padėjusioms pasirūpinti skyrybų dokumentais ir dabar šeimos biudžetą papildo bent jau iš šioms reikmėms įkurto valstybės fondo gaunami alimentai. Būsto problemos, deja, kad ir labai norėdamos, seniūnijos darbuotojos nepajėgios išspręsti. Buvo jos pasikvietusios į šiuos namus ir atsakingą Prienų rajono savivaldybės darbuotoją, bet jai, matyt, situacija nepasirodė tokia rimta.
Kodėl taip manau? Pirmiausia dėl to, kad kai griūvančio namo nuotraukas parodžiau rajono savivaldybės merui Alvydui Vaicekauskui, jis sakė pirmą kartą girdintis apie tokią problemą. Tuomet meras pažadėjo per keletą savaičių pats pasidomėti situacija ir išsiaiškinti galimus sprendimo variantus. Liūdna, bet prabėgus daugiau kaip mėnesiui, vilties teikiančio atsakymo neišgirdau. Mero teigimu, savivaldybė nieko negali padėti, nes minėta šeima socialinio būsto laukiančiųjų eilėje įrašyta gal šimtas trisdešimta. Kad jai būtų skirtas būstas, esantieji prieš ją eilėje turi jo atsisakyti. Kiek tokių atsirastų? Juo labiau, kad pagal galiojančius įstatymus du kartus atsisakęs būsto jo laukiantis žmogus išbraukiamas iš sąrašo.
Vieno namo galo lubos ir stogas bet kuriuo metu gali įgriūti.
Be to, šiai šeimai reikia ne kambarėlio mieste. Moteris nori gyventi kaime, laikyti gyvulių, dirbti ir užsidirbti.
Kai rugpjūčio pabaigoje lankiausi toje sodyboje, netoli namų ganėsi dvi karvės, tvartelyje kriuksėjo keturi paršeliai, kieme pasitiko būrys paukščių. Kartu su mama pagal savo jėgas gyvuliais rūpinasi ir vaikai, beje, mokantys net ir lauktuvėmis gražiai, taupiai pasidalinti. Taigi į šiuos namus socialiniams darbuotojams nereikia važiuoti žiūrėti, ar turi ką pavalgyti, ar rūpinamasi vaikais. Tai šeima, kuriai reikia tik padėti pajusti pagrindą po kojomis – padėti įsigyti namus, savus namus.
Ir labai apmaudu, jeigu, kaip tvirtina meras, savivaldybė šito padaryti negali. Mat įstatymai nenumato išimčių. Sunku patikėti, kad gyvename valstybėje, kurioje jai atstovaujančiai vietos valdžiai suteikiama teisė tik šventes ir festivalius organizuoti ar dar kokį keliuką pažvyruoti. Negi nėra jokios išeities? O gal tiesiog daug patogiau „užsikloti“ įstatymu ir nieko nedaryti. Tiesa, meras neatmetė galimybės, kad jeigu kas nors pasiūlytų kokį nors variantą, pavyzdžiui, ilgesniam laikui išsinuomotų tuščią sodybą arba ją parduotų, gal savivaldybė ir galėtų prisidėti. Gal? Bet pagalbos ir sprendimo, kaip žmonės sako, reikia čia ir dabar.
Tad nieko kito nelieka, kaip tik kreiptis į žmones, paprašyti susitelkti ir bendromis pastangomis padėti šiai, į gyvenimą besikabinančiai šeimai įsigyti namus.
Ketvirtadienį iš Prezidentūros buvo plačiai paskleista žinia apie jau pusę metų vykstančios kampanijos „Už saugią Lietuvą“ spėtus padaryti darbus ir įvairias iniciatyvas kovojant prieš smurtą, alkoholizmą, patyčias, padedant sunkumus patiriantiems žmonėms. Gražu, bet manau, ne mažiau svarbu padėti ir tiems, kurie patys stengiasi kurti savo gyvenimą ir nori jaustis saugesni.
Labai viliuosi, kad tarp mūsų atsiras žmonių, savo žiniomis, patarimais, idėjomis ir materialine parama padėsiančių išspręsti šią problemą. Juk daug lengviau ištiesti pagalbos ranką, kol neatsitiko nelaimė, nei jai supurčius.
Turinčius idėjų ir galinčius bei norinčius prisidėti prašome skambinti tel., rašyti el. paštu Šilavoto seniūnijos seniūnei: seniūnijos mob. tel. 8 616 92 309, seniūnės nuosavas mob. telefonas 8 605 67 287 arba el.pašto adresu: neringa.pikcilingiene@prienai.lt
Ramutė Šimukauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“