Prisilietėme prie poetų gyvenimo versmių…

„Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą išgirsti,‘‘ – moko patarlė. Šią tiesą patikrinome, kai mes, IV G ir keli III G klasių mokiniai, lydimi lietuvių kalbos mokytojos O.Andrulevičienės, įsitikinome nuvykę į Palemoną ir Rumšiškes. Aplankėme tas vietas, kuriose gyveno ir kūrė žymūs mūsų poetai – S.Nėris ir J.Aistis. Dalyvavome edukacinėse pamokose, sužinojome daug naujų dalykų, patobulėjome dvasiškai, grožėjomės rudenėjančia gamta prie Kauno marių…
Žavėjomės poetės Salomėjos Nėries „baltuoju nameliu“, kuriame įrengtas memorialinis muziejus. Susipažinome su kūrėjos biografija, asmenybe, tragiško gyvenimo momentais. Sužinojome daug faktų, kurie nebuvo parašyti knygose. Mūsų žinias edukatorė „patikrino‘‘ – dalyvavome viktorinoje, buvome pagirti, kad daug žinome.
Salomėja Nėris – ilgesio ir nerimo sesuo, amžinos jaunystės ir tobulo skausmo dainė, lengvais kaip vyšnios žiedlapiai posmais dainuojanti apie filosofinėmis gelmėmis matuojamą gyvenimo trapumą, lakštingala, kurios nemari giesmė peni kiekvienos kartos sielas poezijos burtais. Džiaugiamės, kad galėjome aplankyti namą, kuriame gyveno ir rašė poetė. Žavėjomės daugybe laiptelių, mažomis ir siauromis erdvėmis, pastelinėmis spalvomis, kurios suteikė jaukumo namams. Namo sienas puošia paveikslai, vienas įstabiausių – dailininko A.Žmuidzinavičiaus nutapytas S.Nėries portretas. Taip pat didelį įspūdį paliko mažyčiai langeliai ir poetės, ir jos vyro darbo kambariuose, per kuriuos įsimylėjėliai stebėjo vienas kitą. Matydami, jog „dirbtuvėse sklando kūrybinės mūzos“, suprasdavo, kad jiems tuomet šalia vienas kito vietos nėra. Sklinda legendos, kad rašytojos siela vis dar tebegyvena „ baltajame namelyje“: karts nuo karto atidaro duris, praveria langines ir „paglosto“ taip mylėtas rožes… S. Nėris sugrįžta kiekvieną kartą, kai pasiilgstame tyro, skambaus žodžio, kai prisiliečiame prie gyvenimo versmių, kai ima slėgti nepakeliamas būties sunkumas…
Kitas mėgiamas poetas – Jonas Aistis. Jo kūrybą taip pat nagrinėjame per pamokas. Pasitaikė puiki proga plačiau susipažinti ir su šiuo poetu.
Jonas Aistis grožio mokėsi iš gamtos, todėl mes nusprendėme aplankyti jo tėviškę, kurioje poetas pažino gyvenimo grožį. Deja, nepavyko pamatyti sodybos, ūkinių pastatų ar jo motinos sodintų gėlynų, tačiau šioje sodybvietėje 1988 metais lapkričio 6 -ąją buvo pašventintas kryžius, o prie kelio Rumšiškės – Dovainonys – stogastulpis, kurio statybos darbais rūpinosi mūsų edukacinės programos vedėjos tėvas. Prie stogastulpio palikome puokštę gėlių, taip pagerbdami Aisčio šeimos atminimą. Ekskursiją tęsėme 1997 metais liepos 12 d. įkurtame J. Aisčio muziejuje. Prie įėjimo didingai stovi paminklas poetui, o šalia – K. Bradūno ir B. Brazdžiono rankomis sodintas žaliasis ąžuolas. Muziejuje eksponuojami poeto asmeniniai daiktai, fotografijos, kuriose jis šypsosi gyvenimui, visos J.Aisčio parašytos knygos, kurių mūsų bibliotekoje, deja, nėra… Mums teko garbė pamatyti filmo ištrauką, kurioje pats rašytojas analizavo savo kūrybą, skaitė eiles ir pasakojo apie gyvenimą…
Tik tokiose vietose būdamas pajunti poezijos grožį ir galią, supranti kūrėjo gyvenimo sudėtingumą, suvoki literatūros prasmę.
Džiaugiamės galėję dalyvauti edukacinėse pamokose: daug sužinojome, grožėjomis ne tik Palemono peizažu, „baltuoju nameliu“ – Kauno mariose akmenėlius „skaitėme“, prie aukuro, kuris uždegamas Poezijos pavasario metu, skambėjo eilės, skaitomos ne tik mergaičių, bet ir Edvino, Manto… Poetų eilėse pajutome jų pačių dvasią, o ir patys pasidarėme geresni, tauresni…
Nuo marių pučiantis šaltokas vėjas taršė plaukus, bet širdyse buvo šilta ir gera…
Oi kaip norisi daugiau tokių kelionių…
Abiturientės

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *