Kelionės yra nuostabus dalykas pabėgti nuo kasdienybės monotonijos, pamiršti negalią ir įvairias problemas. Naujos vietovės, besikeičiantis peizažas įkvepia ir praturtina naujais įspūdžiais, smalsu pamatyti, kaip gyvena ir tvarkosi žmonės svetur, kaip jie saugo istorinį ir kultūrinį palikimą, puoselėja tradicijas. Todėl džiaugiamės, kad nenuilstančios Birštono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Julijos Senavaitienės iniciatyva ir šiemet Birštono, Jiezno, Alytaus neįgalieji bei jų artimieji turėjo galimybę pakeliauti po Europą – kelionės metu pažinome klasikinę Italiją, gavome peno sielai, praplėtėme savo akiratį. Esame dėkingi Julijai už prisiimtus organizacinius rūpesčius, rūpestį kelionės metu ir plačiau pravertą langą į pasaulį.
Šiuo metu Italijai gedint žemės drebėjimo aukų, ko gero, ne vienas iš bendrakeleivių pamąsto, kad mūsų kelionė Klaipėdos kelionių agentūros “Aisčiai” autobusu buvo ir saugi, ir patogi, jos nepertraukė nei gamtos kataklizmai, nei teroristiniai išpuoliai. Prie turistinių objektų Romoje, Vatikane, Asyžiuje, Venecijoje, Florencijoje jautėmės pakankamai laisvai – prie jų budėjo ginkluoti karo ir civilinės policijos patruliai, mandagiai, bet privalomai buvo tikrinami į šventoves norinčių patekti turistų daiktai.
Visos kelionės metu neišsiskyrėme iš stereotipinių turistų, kurie per trumpą laiką skuba kuo daugiau pamatyti, sugerti įspūdžių, nusifotografuoti prie lankytinų objektų ir įsigyti juos priminsiančių suvenyrų. Vilnietė gidė Daiva Milišauskienė, nemažai laiko praleidžianti Italijoje, mums buvo tikras istorinių, kultūrinių, politinių, visuomeninių, gastronominių žinių lobynas.
Jau pirmas stabtelėjimas preciziškai tvarkingoje Austrijoje nenuvylė, Štirijos žemės sostinėje Grace vadovė mums aprodė UNESCO pasaulinio kultūros paveldui priklausantį senamiestį, galėjome apžvelgti miesto panoramą nuo Pilies kalno. Dėl raudonų stogų, žalumos ji labai priminė Vilniaus paveikslą iš viršaus. Sekmadienio popietę senamiesčio kavinėse buvo gausu žmonių, tarp jų išsiskyrė austrų merginos ir vaikinai, šventadienį be jokios ypatingos progos mielai vilkintys tautiniais kostiumais. Graco mieste yra gimęs žymus Holivudo aktorius, gubernatorius A.Švarcnegeris, todėl buvo įdomu sužinoti, kurioje kavinėje jis mielai leidžia laiką, kai retsykiais atvyksta aplankyti gimtinės.
Kalnų kelias nepaprasto grožio Alpėmis neprailgo, per 1140 km iš šiaurės į pietus nutįsusi Italija mus pasitiko lygumomis, dirbamais laukais, kiparisų giraitėmis ir, aišku, vynuogynais, juos keitė kalnuotos vietovės. Nors oras buvo puikus nuimti likusiam derliui, stebėjomės kukurūzų, pasėlių, daržovių laukuose neišvydę jokios technikos ar žmogaus. Gamyklų, įmonių automobilių stovėjimo aikštelės vidury darbo dienos taip pat atrodė ištuštėjusios. Gidė suskubo paaiškinti, kad italai ruošiasi Ferragosto – Žolinių šventei, kuri jiems labiau asocijuojasi su poilsiu, linksmais vakarėliais ir fejerverkais, nei su derliaus pabaigtuvėmis.
Kita vertus, rugpjūtį daugelis ofisų, bankų, gydytojų kabinetų, advokatų kontorų užsidaro oficialioms atostogoms, miestiečiai masiškai išvažiuoja atostogauti prie jūros. Tokia tradicija susiklosčiusi nuo seno, nors šiuo metu gauti nakvynę pajūrio kurortuose ar prie ežerų tampa neįmanoma, kainos pakyla beveik trigubai.
Tačiau kai vietiniai sutartinai palieka miestus, turistams tai pats palankiausias metas be transporto kamščių aplankyti sąlyginai ištuštėjusią Romą, jeigu neskaičiuotum daugiau nei milijono turistų, kurie čia suplūsta per savaitę. Ypač gausiai Italijos sostinę lanko, mielai prie lankomiausių objektų fotografuojasi kinų turistai.
Daugelis bendrakeleivių neslėpė, kad svarbiausias jų kelionės tikslas – pamatyti Romą, pajausti Vatikaną, nepaisant to, kad Amžinasis miestas, statytas ant septynių kalvų, mūsų kojoms iškėlė nemenką iššūkį. Visgi nuo alinančios kaitros gelbėdamiesi geriamuoju vandeniu iš gatvėse įrengtų čiaupų, per dieną įvykdėme trijų dienų apžvalginę programą.
Pirmoji stotelė – didinga, puošni, tobulai išbaigta Šv. Petro bazilika Vatikane, norint patekti į jos vidų ir apžiūrėti puošybą, teko kantriai laukti ilgoje eilėje. Bazilikos pirmtakė buvo pastatyta 326 m. ant apaštalo Petro kapo, kuris kankinio mirtimi mirė Romos imperatoriaus Nerono cirko soduose. Dabartinė Šv. Petro bazilika iškilo XVI amžiaus pradžioje, prie jos statybos ir puošybos prisidėjo garsiausi to meto menininkai – Mikelandželas, Bremantė, Rafaelis, Peručis, Sangalas, Berninis. Sakoma, kad jos viduje galima sutalpinti iki 60 000 tikinčiųjų, prie įėjimo kiaurą parą ištisus metus budi dryžuotomis uniformomis pasipuošę šveicarų gvardiečiai. Jie ištikimai eina popiežiaus apsaugos tarnybą jau penkis šimtus metų… Tą dieną, kai lankėmės, popiežius Pranciškus dirbo savo kabinete.
Kitas mūsų sustojimas – 80 m. prieš Kristų pastatytas, tūkstantmečių išbandymus atlaikęs Koliziejus. Ne kartą barbarų niokotas, žemės drebėjimų griautas (jo akmenys naudoti miesto statyboms, o metalas – ginklams kalti) Koliziejus vis dar atrodo didingai. Vienam verslininkui skyrus per 20 mln. eurų, neseniai jis buvo atnaujintas, sienos nušveistos ir sutvirtintos. Nepaisant italų pagarbos senovei, visai šalia šio istorinio pastato, siekiant pagerinti susisiekimą Italijos sostinėje, pradėta tiesti nauja metro linija. Jos statytojai pažadėjo, kad atverti amžių klodai bus ištyrinėti, rastos archeologinės vertybės užkonservuotos ir demonstruojamos lankytojams.
Šis penkiasdešimt tūkstančių žiūrovų vienu metu talpinęs amfiteatras 500 metų (iki šešto amžiaus) naudotas gladiatorių dvikovoms, medžioklei, manoma, kad per šį laikotarpį jame žuvo daugiau nei 500 tūkst. karių, nužudyta per milijoną gyvūnų. Menant tai, kad čia Romos imperijos laikais buvo žudomi krikščionys, kiekvieną Didįjį penktadienį popiežius veda Kryžiaus kelio procesiją į amfiteatrą.
Kitas nuostabą keliantis antikinės Romos monumentas – to meto dievams skirtas Panteonas. Prieš tokią didybę pasijunti esąs tik menkas žmogus. Dviejų tūkstančių metų senumo pastatas stulbina ne tik dėl autentiškumo, bet ir dėl tuomečių architektų žinotų statybinių technologijų. Panteonas buvo pastatytas dar 27 – 25 m. pr. m. e., vėliau rekonstruotas, o išliko todėl, kad 608 m. tuometis imperatoriaus Fokasas jį padovanojo popiežiui Bonifacui VIII. Pastarasis šventyklą pavertė Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių bažnyčia. Panteono sienos – 6 metrų storio monolitas, jas užbaigia vientisas, tolydžio plonėjantis pusrutulio formos kupolas su apvalia anga viršuje. Nors pro ją vidun patenka krituliai, dėl tiksliai apskaičiuoto grindų nuolydžio jie kaip mat išgaruoja.
Turint daugiau laiko, Romoje galima neskubant pasižvalgyti nuo Palatino kalvos, kur, pasak legendos, pradėta statyti Roma; apžiūrėti romėnų Forumo griuvėsius su išlikusiomis triumfo arkomis ir šventyklų liekanomis; suvalgyti ledų Navonos aikštėje su Berninio sukurtu „Keturių upių“ fontanu ar įmesti monetą į turistų apgultą Trevi fontaną; galbūt pasėdėti ant lėkštų, į Kapitolijaus kalvą vedančių laiptų, paties Mikelandželo pritaikytų imperatoriškojo žirgo žingsniui, bei pasiklausyti milijonų cikadų nenutrūkstamo ciksėjimo medžiuose…
Kelionės po Italijos miestus metu ne kartą girdėjome tariamą didžio italų dailininko, skulptoriaus, architekto, inžinieriaus Mikelandželo (1475 -1564) vardą. Lankydamiesi Vatikane, grožėjomės jo suprojektuotu Šv. Petro bazilikos kupolu, jis ištapė ir Siksto koplyčią, kurioje renkamas popiežius. Vienoje iš šios šventovės navų saugomas ir vienas iš labiausiai vertinamų Mikelandželo ankstyvųjų darbų – „Pieta“ – Švč. Mergelės Marijos su Jėzumi ant rankų skulptūros – originalas.
Bedirbdamas Šv. Petro bazilikoje, menininkas mirė, čia jį ketinta ir palaidoti, nors, būdamas sunkaus charakterio, ir nesutarė su pačiu popiežiumi. Mikelandželo giminės, galima sakyti, išvogė jo kūną tam, kad sugrąžintų į Florenciją, netoli kurios buvo gimęs ir į kurią dėl įvairių politinių intrigų negalėjo sugrįžti būdamas gyvas. Florencijoje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje, matėme Mikelandželo kapo monumentą, puoštą menus globojančių deivių skulptūromis, o šalia Palazzo Vecchio esančioje lauko galerijoje apžiūrėjome jo garsiosios „Dovydo“ statulos kopiją.
Šioje garbingoje Florencijos šventovėje šalia tokių asmenybių, kaip Mikelandželas, G.Rosinis, G. Galilėjus, N.Makiavelis, ilsisi ir Lietuvos didžiojo iždininko, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio palaikai. Italijoje jis apsigyveno vedęs venecijietę dainininkę ir buvo gerbiamas žmogus. Tačiau, kaip apgailestavo mūsų vadovė, Kastelanių koplyčia, kur palaidotas Ogiskis, turistams nėra atverta. Besidomintiems Italijos sąsajomis su Lietuva, galima pridurti, kad Šv. Lauryno bazilikoje yra saugomos Lietuvos šventojo Kazimiero relikvijos, dar 17 amžiuje iš Vilniaus atsiųstos Toskanos kunigaikščiui Cosimo III de’ Mediči.
Florencijos mieste apžiūrėjome žinomų jos didikų Pazzi rūmus, su kuriais giminiavosi Lietuvos didikai Pacai, garsųjį Ponte Vecchio tiltą su mažais namukais, kuriuose įsikūrusios prabangios juvelyrikos parduotuvėlės virš Arno upės. Galvas užvertę aikčiojome stebėdamiesi baltu, žaliu ir rožiniu marmuru išpuoštos Šv. Gėlių Marijos katedros įspūdingu kupolu ir fasadu.
Patarimas tiems, kuriems kelionės pirmiausia susijusios su piligrimyste – Umbrijos regione verta aplankyti šventąjį Asyžiaus miestą, kuriame gimė šv. Pranciškus, savo gyvenimą pašventęs vargstantiems ir įkūręs iki šiol veikiantį pranciškonų vienuolių ordiną. Pranciškus gyveno beveik prieš aštuonis šimtus metus, bet Asyžiuje galima išvysti išlikusius jo gimtuosius namus, San Damiano bažnyčios koplyčią, kurioje po pokalbio su Jėzumi įvyko stebuklingas turtingo lėbautojo atsivertimas, paties Pranciškaus remontuotą koplyčią Porziuncolą bei nusilenkti Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikos požemių kriptoje saugomoms šventojo relikvijoms. Ši bazilika – vienas iš nedaugelio religinių objektų, kurių viduje griežtai draudžiama fotografuoti, kita vertus, ir mintis nekyla fotoaparato spragsėjimu trikdyti į pamaldžią šių Dievo namų aurą giliai pasinėrusių tikinčiųjų…
Šios kelionės metu daug sužinojome apie Italijos praeitį, kultūrą, geografinius regionus, jų gyventojų užimtumą, gyvenimo būdą ir charakterių skirtumus. Mūsų vadovė paliko laiko ir patiems savarankiškai paklaidžioti aplankytų miestų jaukiomis, siauromis gatvelėmis, užsukti į specializuotas suvenyrų krautuvėles, ledaines ir užkandines, kad galėtume artimai pajusti jų dvasią. Šiomis akimirkomis labai pravertė gidės dėka įsimintos kelios frazės italų kalba, jos patarimai, kur Florencijoje įsigyti pigesnių kokybiškų odos dirbinių, o Vatikane rasti rožių aliejumi kvepiančių rožančių, kaip Venecijos Šv. Morkaus aikštės kavinukėje teisingai paprašyti puodelio kavos (užsisakiusieji Caffè latte, gali gauti stiklinę šilto pieno) ir nepermokėti trigubai, ar kaip nesusigundyti apsukrių prekeivių siūlomomis nuolaidomis ir vietoj kokybiško Venecijos stiklo neįsigyti padirbinių.
Vis dėlto, kad pažintum Italiją, perprastum italų gyvenimo būdą, vieno itališko kino filmo, nakvynės prie vulkaninės kilmės ežero, paplaukiojimo gondola Venecijos kanaluose ar mažo ekspreso kavos gurkšnelio Titano kalno smailėje, kur nuo 301 mūsų eros metų veikia nepriklausoma San Marino valstybė, neužteks. Juolab ir vienos kelionės… Kad patyrinėtum šią šalį iš arti, į Italiją reikia nuvykti ne kartą, pakeliauti pačių susidarytu maršrutu, pamažu susipažįstant su italų kultūra, tradicijomis, žmonėmis, gamtos įvairove, skanaujant maistą, vyną, dalyvaujant tradicinėse šventėse, apsistojant pas turizmo paslaugas teikiančius vietos gyventojus…
Gondola nuo XI a. yra neatsiejamas Venecijos simbolis, pagal tradiciją licenciją vairuoti gondolą tėvas perduoda sūnui. Užsisakius pasiplaukiojimą miesto kanalais, gondolininkai papasakos apie žymiausius pastatus, netgi parodys, kur gyveno širdžių ėdikas Kazanova.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“