Didžiausias džiaugsmas – dalintis

„Žiburio“ gimnazijos mokytojai Stasei Bieliūnienei rugpjūčio 29 d. sukako devyniasdešimt. Guvi, besišypsanti jubiliatė vos spėjo priiminėti sveikinimus. Sveikino artimieji, buvę mokiniai, caritietės, draugai, pažįstami, Prienų r. savivaldybės meras, buvę kolegos… Sveikino žodžiu, posmais, gėlėmis, dovanomis, šypsenomis, atvykę į namus, bažnyčioje, parapijos namuose, paskambinę telefonu. Netikėta, šilta buvo ir Seimo nario A. Palionio sveikinimo telegrama.

Mokytojos Janina Zabulionytė, Anarsija Adamonienė, Stasė Bieliūnienė ir Bajerkevičienė 2005 m.  per 1965 m. laidos susitikimą.

Mokytojos Janina Zabulionytė, Anarsija Adamonienė, Stasė Bieliūnienė ir Bajerkevičienė 2005 m. per 1965 m. laidos susitikimą.

Visi dėkojo už triūsą, skleidžiamą šilumą, meilę, linkėjo sveikatos, Dievo palaimos, artimųjų meilės ir dar ilgai džiuginti savo buvimu. Gėlių apsuptyje jubiliatė, žvilgsniu glostydama vienas už kitą gražesnius žiedus, planavo dalį nunešti į bažnyčią – lai ir kiti pasigroži…
Tokia jau mokytoja, nes jai didžiausias džiaugsmas – ne imti, bet duoti, dalintis gėriu.

Bieliūnų giminės susitikimas 2014 m.

Bieliūnų giminės susitikimas 2014 m.

„Buvau jauniausia, mylimiausia“
– Mano mergautinė pavardė Pranaitytė. Gimiau netoli Pasvalio Rudžionių kaime, apie kurį brolis Julius yra išleidęs knygelę. Tėvai turėjo 29 ha žemės. Buvome darbštūs, visa šeima daug ir sunkiai dirbo, samdinių niekada neturėjome. Namai gražūs, mama vynuoges augino. Augome šeši vaikai, aš – jauniausia, mylimiausia. Tėvelio giminė mažai rašto matė, mamytės buvo talentinga, išsilavinusi, vienas giminaitis tais laikais net mokytojas buvo. Jo paskatintas vyriausias brolis Jonas įstojo į kunigų seminariją ir tapo kunigu. Išsilavinimą gavome visi. 1941 m. Kūčių vakarą mirė tėvelis. Prieš išeidamas atsisveikino ir prašė nepalikti silpnos sveikatos sesers Aliutės. Baigusi kulinarijos mokslus ji buvo brolio Jono šeimininkė, vėliau gyveno pas mus Prienuose, – taip dukros Dalios Baranauskienės padedama, pasakojimą apie savo šeimą ir save pradėjo dar žvali jubiliatė.

Tremties išvengė

1955 m. su moksleivėmis.

1955 m. su moksleivėmis.

Baigusi pradžios mokyklą, Stasė 1938 m. įstojo į garsiąją Linkuvos gimnaziją, kurią baigė 1946 m. Gimnazijos XX a. pirmos pusės istorija sudėta į Teodoros Katilienės knygą „Linkuva ir linkuviai“.
-Tokios storos knygos apie savo gimnaziją niekas neturi, tik mes, linkuviai, – džiaugiasi mokytoja.
Mokytis patiko, aktyviai dalyvavo saviveiklinėje veikloje, šoko, dainavo, vaidino. Brolis Aleksas karo metais buvo „šaukiamojo“ amžiaus, tarnauti armijoje nenorėjo, tad penkeriais metais buvo pajaunintas“ ir buvo priverstas slapstytis. Šeimai, kaip buožėms, grėsė Sibiras. Motina, gero stribo perspėta, tremties išvengė, bet turėjo bėgti iš namų. Išvežta buvo tik brolienė su puspenktų metų sūneliu. Dabar jis Šilutėje chirurgu dirba. Tėviškė tuščia liko… Stasė gyveno Vilniuje. Prabėgus kuriam laikui įsidrąsino grįžti namo.
-Važiavau mažais traukinukais. Namų langus radau užkaltus, bet vienas atplėštas. Įlindau. Užlipau ant mamos brolienės audimo staklių. Vaizdas klaikus, viskas išmėtyta… Kolūkiams kuriantis į mūsų namus buvo įkelta komunistų Trimakų šeima. Saugumas mane net Prienuose pasivijo. Turėjome klėtį, kur vaikystėje žaisdavome, ten ir savo dienoraštį rašydavau. Jame jokios politikos. Kažkas rado ir perdavė Prienų saugumiečiams. Atgavus Nepriklausomybę, žemes atsiėmėme ir perleidome broliui Aleksui. Iš mūsų gražios sodybos liko tik metalinis slenkstis ir drėbto molio tvarto kampas,- su nuoskauda kalbėjo Bieliūnienė.

Pranaitytė? Į Prienus!

1977 m. laidos susitikimas po 25 metų.

1977 m. laidos susitikimas po 25 metų.

Baigusi gimnaziją, Stasė norėjo studijuoti farmaciją Vilniaus valstybiniame universitete. Vokiečių kalba nekaip sekėsi, tai gelbėjo draugė iš Pasvalio, kitus egzaminus laikė pati. Gerai išlaikė, bet „nepraėjo“ mandatinės komisijos, buvo „politiškai nepatikima“. Tuo metu brolis Julius studijavo chemiją Pedagoginiame institute. Ten nuėjo ir Stasė. Dokumentus priėmė, egzaminus užskaitė. Studijos įdomios, studentiškas gyvenimas buvo smagus. Po trejų metų Julius mokslus baigė, bet jam neleido laikyti valstybinių egzaminų. Paskyrė dirbti į Alytų. Jei neturės nusiskundimų, egzaminus galės laikyti kitąmet. Stasė nutarė, kad mokytis neverta, nes ir jai bus kaip broliui. Gavo pasiūlymą dėstyti chemiją Želvos mokykloje netoli Ukmergės. Ten liepė mokyti ir Konstitucijos… Nepatiko. Po metų Juliui leidus laikyti egzaminus, į institutą grįžo ir ji. Baigė 1951 metais.
– Kaip šiandien girdžiu paskyrimo komisijos pirmininko dekano žodžius – „Pranaitytė? Į Prienus!“ Kurie neturėjo buržuazinio šleifo, iškeliavo dirbti į kaimus. Prienai buvo rajono centras. Chemijos mokytojos darbą gavau „Žiburio“ gimnazijoje. Alytaus antroje vidurinėje mokytojavo brolis Julius. Buvau labai patenkinta, – prisimena mokytoja.

„Ačiū, mokytoja…“

Jubiliejaus dieną mokytoja St. Bieliūnienė. Šalia – dukra Dalia Baranauskienė ir 1957 m. laidos abiturientė Elvyra Kalinkevičienė. Antroje eilėje – „Žiburio“ gimnazijos direktorės pavaduotoja Daiva Sabanskienė ir direktorė Irma Šneiderienė, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Janina Blekaitytė – Gražulevičienė, Alicija Dakinevičiūtė – Burbienė, Albinas Šuliauskas, Angelė Kazlauskaitė – Švegždienė ir Aldona Genovaitė Mažeikaitė – Mažuolienė.

Jubiliejaus dieną mokytoja St. Bieliūnienė. Šalia – dukra Dalia Baranauskienė ir 1957 m. laidos abiturientė Elvyra Kalinkevičienė. Antroje eilėje – „Žiburio“ gimnazijos direktorės pavaduotoja Daiva Sabanskienė ir direktorė Irma Šneiderienė, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Janina Blekaitytė – Gražulevičienė, Alicija Dakinevičiūtė – Burbienė, Albinas Šuliauskas, Angelė Kazlauskaitė – Švegždienė ir Aldona Genovaitė Mažeikaitė – Mažuolienė.

Mokytojai trisdešimt šešeri metai gimnazijoje prabėgo kaip viena diena. Dėstė ne tik chemiją, išleido ir aštuonias auklėtinių laidas. Mokinius vadino pavardėmis. Buvo reikli, subūrė stiprų chemikų būrelį. St. Bieliūnienės moksleiviai buvo nuolatiniai respublikinių chemijos olimpiadų dalyviai ir prizininkai, stodami į aukštąsias mokyklas gaudavo gerus pažymius. Nuoširdi, gerbiama, mylima auklėtoja. Gausus auklėtinių būrys tapo chemijos mokytojais, garsiais mokslininkais, farmacininkais, medikais. Jos triūsas įvertintas Padėkos raštais, įvairiais apdovanojimais. Bet didžiausią džiaugsmą teikia patys auklėtiniai, jų pasiekimai. Žvelgdama į nuotrauką su dviem 1979 m. laidos auklėtiniais K. Maščinsku ir K. Klimavičium, mena juos buvus neklaužadomis ir išdykėliais. Išleistuvių dieną jie pribėgo prie mokytojos ir paprašė kartu nusifotografuoti.
– Gal nebloga buvau, kad panoro su manimi įsiamžinti, nors gaudavo ir pylos. Menu ir kaip 1969 metų laidos abiturientė Nijolė Veršutytė – Katilienė, įstojusi į Medicinos institutą, prilėkė, apsikabino, pabučiavo ir sako: „Ačiū, mokytoja!“ Dabar pas ją ir dantis taisau, – šypsodamasi pasakoja jubiliatė.

„Tokių mamų reta…“

Su provaikaičiu Matuku  ( 2015 m.)

Su provaikaičiu Matuku ( 2015 m.)

Sėkmingai susiklostė šeimyninis gyvenimas. Ištekėjusi už Albino Bieliūno, vėliau tapusio Prienų duonos kombinato direktoriumi, susilaukė sūnaus Gintauto (g.1957 m.) ir dukros Dalios (1960 m.). Vyras mirė prieš 35 -erius metus. Sūnus inžinierius, gyvena ir dirba Alytuje. Dukra pasekė mamos pėdomis.
Jubiliatė rūpestinga, mylima ir mylinti penkių vaikaičių ir trijų provaikaičių močiutė.
-Labai dėkinga savo mamai. Tokių mamų reta. Ji atsisakė savęs ir visiškai atsidavė mūsų šeimai. Turime neįgalų sūnų Albertą. Jei ne mama, niekur negalėčiau nei dirbti, nei išbėgti. Ji man dar ir spyris. Jei kur „supasuoju“, sako, – „reikia“. Ir einu. Sūnelis geroje priežiūroje. Jam 32 metai, – su dėkingumo ašaromis akyse kalba Dalia Baranauskienė.
Mokytoja savo namuose iki mirties slaugė savo mamą, neįgalią seserį, vėliau kartu su Dalia neapleido sveikatos netekusios mokytojos Albinos Blekaitienės.
St. Bieliūnienė, kaip ir visa šeima, giminės labai džiaugėsi Lietuvos Atgimimu, į Baltijos kelią vežėsi ir Albertuką. Dukros dovanotas išaustas „Lietuvos himnas“ pakabintas garbingiausioje vietoje. Negalėdama dalyvauti 1991 m. Sausio įvykiuose, važiuojantiems budėti Vilniuje įduodavo naktį iškeptų, dar karštų bandelių… Ji – ir viena iš Prienų Carito, Gyvojo rožančiaus kalbėjimo sambūrio pradininkų. Altruizmas seniai tapo jos gyvenimo būdu. Kuklaus Baranauskų buto durys atviros visiems. Dažniausiai čia ateinama su rūpesčiais.
Sulaukusi garbaus amžiaus mokytoja labiausiai skundžiasi trumpa diena, per greitai bėgančiu laiku. Bet šį savaitgalį laiką trumpam „sustabdys“ – rugsėjo 10 dieną mokytoja organizuoja giminių suėjimą. Progų susikaupė daug, bet svarbiausia – pabūti, pabendrauti, artimiau susipažinti. Suplauks per šimtą giminaičių. Šventę pradės Tautiška giesme…

Onutė Valkauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *