Metai nuskriejo, kaip vėjo pučiami lapai

Prieš porą savaičių pakuoniškė Bronė Ribinskienė atšventė gražų devyniasdešimties metų jubiliejų. Gražios šventės proga ją sveikino ne tik patys artimiausi: dukros, anūkai, seserys, brolis, kiti giminaičiai, buvę kolegos, kaimynai, bet ir Prienų rajono savivaldybės meras A.Vaicekauskas, Seimo narys A.Palionis, Pakuonio pagrindinės mokyklos direktorė A.Vaicekauskienė, Pakuonio klebonas R.Pilypaitis bei daugelis kitų. Nurimus šventiniam šurmuliui ir durų nebevarstant gausiems sveikintojų būriams, su jaunatviška, žvalia, energinga bei puikią atmintį išsaugojusia moterimi kalbėjomės ne apie sunkumus ar ligas, bet apie gerumą, grožį, meilę ir kasdienio gyvenimo džiaugsmus.

Su pirmaisiais savo mokiniais.

Ilgaamžiškumo paslaptis – gerumas
– Reikia su niekuo nesibarti ir nesiginčyti, ant nieko nepykti, priimti viską taip, kaip yra, – paklausta, kur slypi ilgaamžiškumo paslaptis, sakė jubiliatė. – Gal ir genai čia „kalti“, mat tėtis mirė sulaukęs devyniasdešimt ketverių.
Jai pritarė ir dukra Rima, kurios teigimu, mama visada visus guodžia, sakydama, kad viskas bus gerai.
– Apie jokias dietas net girdėti nenoriu, svarbiausia, reikia žiūrėti, ką valgai, kada valgai ir kiek valgai, – kalbėjo ilgaamžė.
Ir laiko jai viskam užtenka – tereikia viską susiplanuoti. Tik, kaip pati juokavo, dabar jau kartais kai ką užmiršta ir dėl to ne visus darbus nudirba.

Ribinskų šeima apie 1968-1969 metus.

Aštuonių vaikų šeimoje
Bronė Čeplinskaitė – Ievos ir Andriaus Čeplinskų, gyvenusių Bagrėno kaime, pirmagimė, augusi su trimis seserimis ir keturiais broliais.
Vaikystė ir paauglystė, kaip ir visų to laikmečio vaikų, nebuvo labai lengva ir nerūpestinga: teko padėti tėvams ūkio darbuose, auginti jaunesnius broliukus ir sesutes. Ir karo baisumus teko patirti.
Pradinę mokyklą Bronelė lankė Ašmintoje, nes buvo arčiau nei iki Bagrėno pradinės. 1947 m. baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją.
Bronės mama, nors mokykloje tesimokė tik vieną žiemą, mokėjo ir skaityti, ir rašyti. Ir tėtį, visai nelankiusį mokyklos, išmokė. Mama, pasak Bronės, labai gražiai rašė ir išraiškingai skaitė. Mokslus (nors aštuonias ar septynias klases) baigė visi Čeplinskų vaikai.

Šiltų sveikinimų Bronė Ribinskienė sulaukė ir Pakuonio seniūnijos Žolinės šventės metu.

Du kartus mirtis prašvilpė pro šalį
Nors ir nenorėdama kalbėti apie gyvenime patirtas negandas, ji prasitarė, kad likimas ją du kartus apsaugojo nuo mirties. Pirmą kartą per karą sprogmens skeveldros prašvilpė pro Bronelės ir ant jos rankų buvusio šešiolika metų jaunesnio broliuko Poviliuko galvas ir įstrigo tvoroje bei medžiuose.
Antrą kartą mirties ji išvengė jau po karo, atstatinėjant vokiečių sudegintą sodybą. Tąkart jos su seserimi ir tėtis miške ruošė lotas daržinės stogui.
– Tėtis nupjaudavo aukštas ir tiesias eglutes, o mes nuskabydavome šakas ir nešdavome prie vežimo. Kartą tėčiui einant vežimo link ta vieta, kuria aš ne kartą praėjau, po kojomis sprogo mina ir smarkiai sužalojo pėdą. Skubiai nuvežėme į Prienus, o ten kariškiai suteikė pirmąją pagalbą ir nuvežė į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur tėtę operavo iš Pakuonio kilęs būsimasis sveikatos apsaugos ministras Vytautas Antanas Kleiza, – apie lemtį kalbėjo ilgaamžė.
Su vyru susipažino dar mokydamasi „Žiburio“ gimnazijoje. Jos būsimasis sutuoktinis – iš Vėžionių kaimo kilęs Vytautas – ateidavo pašokdinti gimnazisčių. Jau tuomet klasiokai jį žentu vadindavo. Nors susituokė dar negreit, 1954 metais.
Po vestuvių apsigyveno Šiauliškiuose. Ten gimė dvi dukros Salomėja ir Rima. Turi tris anūkus: Igną, Vytį ir Astą. Ir laukia proanūkių.
Bronė mokytojavo, Vytautas dirbo telefono ryšių specialistu, vėliau, pabaigęs mokslus Šiauliuose, kolūkyje elektriku.
Sunku buvo Bronei kasdien po tris kilometrus iki mokyklos ir atgal vaikščioti, todėl po kurio laiko pasiprašė perkeliama kitur. Švietimo skyriuje jai pasiūlė darbą ir butą Pašventupy.
– Net nežinojau, kur tas kaimas yra, bet kadangi darbas ir gyvenamoji vieta buvo kartu, sutikau, – prisimena Bronė.
Ten ji dirbo beveik iki mokyklos uždarymo.

Šventės dieną – su buvusiomis kolegėmis.

Su klasiokais susitinka kasmet
1947 metais „Žiburio“ gimnaziją baigė 52 abiturientai. Iki šiol kasmet vasarą vyksta klasiokų susitikimai.
Bronė pasakojo, kad pernai susirinko trylika „tikrų“ ir dar būrelis klasės marčių, žentų, vaikų ar anūkų. Susitikimas tradiciškai prasideda buvusios gimnazijos vietoje ant „Žiburio“ kalnelio, o paskui visi važiuoja ar pas kurį nors iš klasiokų, ar į kokią kitą vietą Prienų rajone, Birštone, Marijampolėje ar dar kur nors.
Dukra Rima sakė, kad šio klasės draugų būrio išskirtinumas – dainingumas. Jie ir prie stalo susėda ne bet kaip, bet pagal balsus, kad daina gerai skambėtų.
Bronė dažnai susiskambina su draugėmis, nes dauguma gyvena nearti – Klaipėdoje, Kaune, Šakiuose, Marijampolėje, Kaišiadoryse…

Mokykla – antrieji namai
Bronės Ribinskienės pedagoginis stažas – 48 metai. Jį sukaupė mokydama vaikus Prienuose, Šiauliškiuose, Pašventupy (ilgiausiai), Pakuonyje. Mokykloje ji pradėjo dirbti iš karto pabaigusi gimnaziją, nes labai trūko mokytojų. Vėliau įstojo ir baigė pedagogikos studijas Kaune.
Todėl nenuostabu, kad kiekviena Rugsėjo 1-oji suvirpina širdį. Nors, kaip pati sako, dabar jau lengviau, o labai sunku buvo pirmais metais išėjus į pensiją.
Neatsitiktinai kasmet Rugsėjo 1-ąją  ir per Mokytojo dieną draugėn susibėga Pakuonio mokytojų pensininkių ratelis. Jos renkasi ir per kitas šventes, nepamiršta viena kitos pasveikinti su gimtadieniais ar paguosti sunkią valandą. Tačiau šios dvi dienos mokytojoms ypatingos.
Bronė džiaugėsi, kad aplanko ir buvę mokiniai, kai kurių, seniau matytų, ji net nebeatpažįsta iš veido, tačiau puikiai atskiria iš balso.

Su artimaisiais ir bičiulėmis.

Laisvalaikis – su knyga ar mezginiu
Bronei išėjus į pensiją (apie 1980 metus) reikėjo palikti Pašventupį, kur šeima gyveno bute mokykloje. Jie persikėlė į Pakuonį – čia pasistatė namą, kuriame Bronė gyvena iki šiol. Prieš dvylika metų mirus vyrui – viena. Ko ne kasdien (kai nėra pargrįžusios dukros Rimos) iš Kauno atvažiuoja brolis Povilas arba dukra Salomėja. Tačiau kitu metu trylika vištų, brolio auginamas pulkas triušių, daržas ir šiltnamis – Bronės rūpestis. Ir dar daugybė gėlių!
Artimieji vis ragina daržus paversti pieva, tačiau moteris nesutinka, nes, anot jos, pievą taip pat reikia šienauti, žoliapjovei reikia benzino, o iš žolės jokios naudos – ją reikia išmesti. O bulvės ir daržovės visiems praverčia.
Jau vaikystėje išmokusi megzti, nerti vąšeliu, šių instrumentų moteris nepaleidžia iki šiol.
– Mama mezgė labai gražiai ir viską, ir mus to išmokė. Kai augom, visuomet buvome rengiamos mamos nertomis pakulinėmis ar lininėmis suknelėmis.
Bronė daug skaito – knygas, laikraščius, žurnalus. Seniau ir kryžiažodžius spręsdavo – ne vieną „Gyvenimo“ prizą yra laimėjusi. Per televizorių žiūri žinias, kultūrines laidas, viktorinas, laidas apie keliones. Tik „muilinų“ serialų nemėgsta.
Be jos neapsieina ir nė vienas Pakuonio bibliotekos renginys.

Visi žmonės labai geri!
Bronė sako, kad gyvenime ji sutiko beveik vien gerus žmones. Ypač džiaugiasi draugais ir kaimynais Pašventupy, kur prabėgo gražiausi gyvenimo metai.
– Ir Pakuonyje gyvena labai geri žmonės, – įsitikinusi ilgaamžė. – Tik gyvenimas labai greitai prabėgo, metus, kaip rudeninis vėjas lapus nupūtė.
Laima Duoblienė