Aš vasaros aušrų, šilku austų, ilgėsiuos… (Janina Gylienė)

Asta FEREVIČIENĖ

Nakties skliaute bandžiau įžvelgti lemtį.
Pavargusiom akim žvaigždes ganiau.
Sulaukiau ryškiai krintančios.
O gal ir jai kaip man norėjosi gyventi?
Gal troško šviesti žemei daug ilgiau?
Dabar aš jos mirtim grožiuos.
Negali niekas savo pabaigos išvengti.
Norėtųsi visiems gal vasaros ilgiau,
Gėlių spalvų žaliuos laukuos…
Bet rudenį tokie spalvoti lapai krenta!
O vakare prie laužo daug jaukiau…
Gyvenimo akimirkom džiaugiuos…
Dangaus skliaute bandau įžvelgti lemtį…
****
Langai vėl braukia ašaras, nelengva vasarą paleist.
Jurginai kvepia, vakaras lengvus rūkus kedena,
Ir paukščiai dangų karpo kelionės laukimu.
Jauku ir taip ramu sėdėti prie ugnelės vakarais ilgais.
Pirmokėlius su nerimu mokyklon ruošia mamos.
Rugsėjis tapo rytą negailėdamas spalvų!
****
Išeidami pažvelkime su meile į akis.
Užverkime duris ir dar kiek pastovėkim.
Pamilkim kelią ir pakeleivius.
Parneškim dovanų  šviesias mintis.
Apsikabinkime ir jaukiai patylėkim.
Gyvenimas priklauso mums!

---

Irena SIPAVIČIENĖ

Aš  – tarsi durys, į kurias nėra rakto.
Manim kažkas trenkė įpykęs
Ir  pasitikėjimo raktas sulūžo.
Aš durys, kurios neturi rakto.
Ne kartą išspirt mane norėjo,
Purvinomis kojomis spardė.
Bet taip už durų ir pasiliko.
Aš durys, kurioms nėra rakto.
Ir kam gi raktas atrakintoms durims?
Įeik – už jų dega žvakelė.
Ji kviečia tave ir tiki,
Tu duris atidaryk su meile,
Patikėk, atvert mane nesudėtinga.
Ne nuo savęs… o į save.
Atidaryk… įeik.
Tik atsargiai….
Yra prisiminimai, tarytum rasos lašas,
Švytintis saulės spindulys jame.
Net pamiršti galvoti, kaip bėga laikas.
Į jį žiūrint pamiršti  net save.
Yra prisiminimų, tarytum lašas vyno.
Apliejantis kraują karščiu.
Geriu jį pakilus mėnuliui,
Kada ir be ašarų viskas aišku.
Yra prisiminimų tarytum akmuo,
Gulintis ant upės ledinės dugno.
Aš jo neliečiu. Bet jis gyvena manyje
Slėgdamas keistai spengiančioj tyloje.
Yra prisiminimų, tarytum saldūs nuodai.
Yra prisiminimų, kaip gėlės nuvytę …
Tereikia tik užmerkt akis, save paleist į laisvę –
Yra prisiminimai, tik nėra kelio atgal….
Viską galima prisiminti … tik nesugrįžti…
Išnuomoju kambarį širdyje visai pigiai.
Vaizdas pro langą – gelstantis miškas.
Apleista pirkelė – jokio mokesčio.
Tegul tik  už žvilgsnį, pažadą svarios minties,
Ir pažadėjimą neapleisti, už nesugebėjimą apgauti.
Už ramybę ir šilumą. Aistrą ir meilę.
Nuomoju svetimai svajonei
Ir sapnams bemiegiams,
Lūkesčiams begaliniams….
….bet kaip visada pūga
Prieš laiką užsiėmus kambarėlį….
Sudie, vasarėle,
Besisupanti žieduose.
Mojuojanti spalvotais
Drugelio sparnais,
Gaudančiais ryškius
Saulės spindulėlius,
Bežaidžiančius
Vaivorykštės kasose.
Sudie, vasarėle,
Baigėsi tavo laikas.
Ruduo ant klevo lapo siunčia
Telegramas
Keliauninkams paukščiams
Apie lietų. Ir jau
Šiaurės vėjai siaučia.
Sudie, vasarėle,
Jau lyja žvaigždėmis…
Jau duona namolio pareina…
Sudie, vasarėle,
Pakvipus obuoliais.
Ruduo per arimus
Į kiemą ateina.

---

Ramutė Onutė BIDVIENĖ
***
Tą vardą ir  vėl išsibūriau,
Drėgnam smėlyje įrašiau vytele,
Tad ateiki pakrante, ar atskrieki su burėm,
Kol vardas netapo švelnia bangele…

Vai bėgsiu nubėgsiu prie jūros
Surinkt  išbarstytų skaidrių vėrinių…
Kol švinta, ir tu pasiskubink, aš būsiu
Tuo pėdsaku, vedančiu prie gintarų.

NEBIJOK
Nebijok – nusilpęs – laiko dūžių,
Nebijoki nesėkmių, per didelių sėkmių,
Širdis talpi, – negali ji palūžti,
Tik stabteli – gurkšnelio – prie versmių,
Fontanu betryškančių iš įsčių,
Motinėlės žemės mineralinių gelmių,
Prie granitinio akmens, jos gyslų
Pasisemt stiprybės  ir jėgų.
Jau esi patyręs ir bebaimis,
Pažinai, kas buvo gera, blogį pažinai,
Sužinojai, kad pati savaime
Laimė pas tave nebeateis.
Nebijok – nusilpęs – laiko dūžių,
Pažiūrėk, kaip vystosi drugys,
Nereikėtų vėjui pūstelėjus gūžtis,
Dvasios lygyj siela danguje skraidys.

---

Jurgis MONTVILA

Tu išėjai

Tu išėjai per platų linų lauką,
Žydėj gegužis savo varsomis.
Tu išėjai, kai niekas nebelaukė,
Numynei rasą kojom basomis.

Tėvų namai liko lyg apkerėti,
Šunelis mažas naktyje sustaugs.
Išėjus Tau, neliko kuo tikėti
Ir nieks daugiau Tavęs čionai nelauks.

Tu išėjai, kad niekad nesugrįžtum,
Švelniai, lėtai žaliom samanomis.
Tu tik norėjai, kad mums vėl pražystų
Gyvenimas gražiausiom spalvomis.

Seni laiškai
Tie laiškai ant pageltusių lapų
Tartum šneka jaunais dar balsais
Ir taip kvepia, taip kvepia, taip kvepia
Jaunyste ir dienų tų garsais.
Jie visai nebemoka meluoti,
Nes ir širdys meluot nemokėj.
Juos skaitai. Juos gali deklamuoti –
Tiek šviesos, tiek švelnumo turėj.
Tie laiškai… Jau senokai atšalę.
Ir galėtum prieš juos užsimerkt.
Bet kodėl tavo širdį taip gelia,
Kai vartai juos, vėl norisi verkt.
O kodėl man rankos nepadavei,
Kai mes buvom visai jau šalia?
O dabar, kada jau pusiaukely,
Tik laiškai…, tik seni jau…. Deja…

---

Alvyra SVENTICKIENĖ

RYTĄ
Per naktį lijo jausmų lietus…
Iš ryto saulei taškantis balose
Spindėjo karoliukais ant minčių šakų.
O rytas audžia naują dieną,
Vilties šaudyklėm raštą nardo.
Širdies labirintuos rąžos nubudęs džiugesys…
Tik begalinis ilgesys po minčių pievas
Basas braido ir pina dienai vainikus…
O meilės vėjas vėl kvatojas,
Džiovindamas šaltas rasas…
Ir nieko kito nebelieka,
Tik naujai dienai
Širdies vartus atvert.

VIENATVĖS VEIDRODŽIAI
Vienatvės veidrodžiai
su ašarom,
su liūdesiu,
retai linksmi…
Visi panašūs.
Visi skirtingi.
Ir apdulkėję,
Ir nublizginti.
Bet vis dėlto
tokie tikri.

NESPĖJAU
Man gražiausios buvo tavo rankos,
Kai jos glaudė, kai mylavo, kai ramino…
Kai lėtai ant stalo duoną raikė
Ir kai kėlė mūs vaikus į aukštį.
Kai pavargusios ilsėjos…
Man gražiausios buvo tavo rankos.
Tiktai šito pasakyti tau nespėjau.

NEATIDUOSIU
Nusineša žiemos šiaurys
ir netektis, ir skausmą.
Ir liūdesį skandina pūgoje
ir uždega geismu gyventi.
Ir atiduočiau aš bet ką
už saulės spindulį, už vėtrą,
už rasos lašą, vyšnios žiedą,
bežadę tylą naktyje,
už nemeluotą meilę…
Bet ką dabar aš atiduočiau.
Tik neprašyk gyvenimo –
neatiduosiu.

---

Janina GYLIENĖ
Tėviškės medžiai
Sugrįžo pas mane.
Tik ne į kiemą,
O į sielą…
Tos šimtametės
Pušys, kriaušės,
Beržas, liepa…
Saulėtekio lašai
Viršūnėse ištiško…
Jei būtų jie
Gyvi,
Gražus čia
Oštų miškas…
Rugsėjo naktų
Sunokintos avietės
Netikėtos –
Lyg kraujas
Ištryškęs iš pirštų.
Aš vasaros aušrų,
Šilku austų,
Ilgėsiuos
Ir kvepiančio
Rūko virš miško…
Išsuko išnešė,
Išjudino išpustė
Toli toli, jau taip toli,
Kad niekada tu ten nebūsi…
Ir jau tikrai ten nesurasi
To, ką išnešė išpustė,
Nes tu nebežinai nei ko
Ieškoti, nei kam skųstis…
Nebežinai kuo jau
Pavirto tas kas buvo…
Tiktai tu supranti dabar
Tikrai nėra, o gal ir nebebuvo…

---

Vilija JANULEVIČIENĖ

SAULĖS KELIAS
Saulė smalsiai pažvelgė pro langą,
Pabučiavo pirkios medines grindis,
Apkabino kryžių ir paveikslą šventą,
Bandė su žmogum išeiti pro duris.
Bet… apsigalvojo, pažvelgė į stalą,
Duoną išbučiavo – nelietė ranka,
Ir nuslinko siena lig mažos lovelės,
Tik nusišypsojo ir sustojo čia.
Ilgai neužtruko, pažvelgė į tylą,
Bet už lango debesys jau kyla…
Saulė greitai spruko pro medinį langą,
-Tik sugrįžki vėlei! …Saulė kelią  randa…

NAKTIS PRIE EŽERO
Į ežerą tyliai nukrenta saulė,
Tyliai ištįsta bangų mūšoje.
Pavargusi žemė nusimeta naštą
Ir slepias žolės rasoje.
Švelniai laužo žarijos rusena,
Vandeny atsispindi žvaigždėtas dangus,
Medžių lapeliai virpa ir šlama,
Paslaptingi garsai supa mus.
Tik kažkur tolumoj, kitam krante,
Susilieja garsai,  tyliai skamba daina.
Nesinori pabėgt, nesinori palikt,
Bet laikas jau saulę sutikt.

VAIKYSTĖS NUOTYKIAI
Nubėgam kaimyno sodybon
iš šulinio tyro vandens atsigert,
sukrimsti kriaušę ar slyvą,
paklausyt, kaip genys
seną medį kalens.
Prisėdam prie žilo senelio –
Gyvena jis čia jau seniai –
Visko klausomės,
bet nieko neatmenam…
Ach, tie padykę laikai!
Apžiūrėjom gėlyną prie namo,
kluoną, kiemą, medinius vartus,
dūzgiantį avilį, lazdyną
ir pūpsiančius medžių kerus.
Išbraidėme balą prie krūmų,
skubėdami laužėm jazminų šakas,
perlipę tvorą, užmiršom kaimyną,
o pievoj palikom vaikystės brydes.

Dabar ten uogauti einu,
Ir kartais kalbuosi su likusiais medžiais.
Ko taip sielai skaudu, širdžiai graudu?
Juk vaikystėn daugiau sugrįžt negaliu…

VAKARAS, RŪKAS, AIDAS
Kai vakare pakyla rūkas,
su aidu vėl kalbu balsu.
Meldžiu, kad baltas pienės pūkas
pasidalintų su manim grožiu.
Meldžiu, kad aidas vėl kalbėtų
Ir verktų, ir liūdėtų su manim.
Tačiau nakty ištirpsta rūkas,
o aidas kviečia eit miegot.
Mėnulis danguje vėl supas,
Neužmiegu…
Geriau svajoti, geriau svajot…

JI
Jos delnuose matau likimą,
O akyse – šimtai prabėgusių dienų.
Kodėl gyvenimas mus taip kankina?
Aš iki šiol suprasti negaliu…
Triukšminga kūdikystė.
Vaikystė, bėganti šalia.
Graži lyg pasaka jaunystė…
Žiūrėk – Mirtis  bestovinti greta.
Jos plaukuose šarma paskendo,
O jėgos senka tyliai, pamažu.
Sakyk, kodėl žmogus gyventi bando,
Kai nebėra išties jokių vilčių?

Senelei
Kažin ar besulauksiu kito ryto,
Bet tai neturi jau jokios reikšmės,
Tačiau norėtųsi matyti, kaip prašvito,
Kaip kvepia pievos žydinčiais žiedais.
Jaučiu krūtinėj skausmą begalinį,
Sunku išeit, taip, kaip sunku ateit.
Svajonės, viltys ir troškimai…
Sudie viskam turėsiu tuoj ištart.
Rankas ištiesiu ten, kur skaisčios spalvos,
Kur, sako, nėr nei skausmo, nei vargų,
Todėl laukimas tas kiekvieną kartą
Šiame gyvenime nepaprastai sunkus.
Nereikia saulės… ryto… nieko nebetrokštu…
O, Viešpatie, pašauk greičiau ateit…
Nenoriu laukt, tiktai keliaut prie Tavęs trokštu…
Nakties tamsa padės be liūdesio išeit…

Tylus atodūsis… ir viskas… ji užgeso…
Tik žvakės šviečia nerami liepsna…
Žvelgiu pro langą… baltas rūkas matos…
Tikiuosi, ji laiminga savo kelyje…