Turto deklaravimas: figos lapelis ar šventraštis?

Rytas Staselis

Politinėje erdvėje pokši smūgiai kovoje dėl LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovo Jono Miliaus galvos. Žemės ūkio ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Vyriausybės kanceliarija ir net Prezidentūra.
Nuo pirmųjų STT signalų ir p. Miliaus apklausų, po teisybei, jau sunku ir suprasti, kodėl jis privalo tapti eiline politine auka ir atsisako atsistatydinti. Ar tai dėl to, kad su Seimo nariu Petru Gražuliu ne kartą gėrė arbatą? Ar dėl to, kad su p. Gražulio „itin plačios šeimos bei giminės“ verslu siejama įmonė „Judex“ bendradarbiavo su apžvalgininku Andriumi Užkalniu, gamindami šaldytus koldūnus su p. Užkalnio atvaizdu.
Ponai Gražulis ir Užkalnis jau gerokai daugeliui yra įsiėdę viešojoje – politinėje erdvėje, todėl prielaida, kad p. Miliaus galvą nusukti norima jau vien dėl to, kad seimūnas su apžvalgininku varė bendrą biznį ir dar esą nuodijo patiklius vartotojus, o VMVT taip ir neišdrįso patikrinti produkcijos kokybės. O kai šaldyti koldūnai buvo patikrinti kitos institucijos, ilgai nereagavo, kol kažkuri teisėsaugos struktūra vos ne per socialinius tinklus kreipėsi į p. Milių, ragindama pakelti tarnybinėje kėdėje prikepusį užpakalį ir veikti dėl piliečių sveikatos.
Kitaip tariant, visuotina sąmonė, negalėdama skaudžiau įspirti nei p. Užkalniui, nei p. Gražuliui, savo pykčio strėles nukreipė į Milių.
Tiesą sakant, tokie argumentai (Milius turi kentėti už tai, kad ponai Gražulis ir Užkalnis Lietuvoje daug kam kelia alergiją) yra silpni. Juo labiau formaliai vertinant, net jei VMVT revizoriai dirbtų išvis neišeidami iš „Judex“ cechų – nebūtinai rastų kokių negerovių. Juo labiau tokių, kurias galima būtų laikyti mirtinu užkratu, žalojančiu piliečių sveikatą. Tačiau kuo čia dėtas p. Milius?
Juo labiau trečiadienį VMVT pareigūnai, p. Miliui pasislėpus atostogose, pranešė, esą salmonelių užkrato „Judex“ produkcijoje pavyko rasti ir jiems. Tačiau ši jų pergalė kovoje už Lietuvos piliečių sveikatą vargu ar turės lemiamos įtakos įsivyravusiam aukštų politikų požiūriui į p. Milių.
VMVT – politikų valia yra specifinė institucija: kaip sako tarnybos darbuotojai – mes ne tik tikrintojai, bet ir konsultantai. Tame galima įžvelgti tam tikrą kompetencijos difuziją: kas vis dėlto yra tos institucijos prioritetas – priežiūra, kontrolė ar labiau klientų konsultavimas? Ir kada revizoriai, tikrinantys įmones, kontroliuoja ir ieško pažeidimų, o kada konsultuoja. O konsultuoja – už dyką ar už užmokestį? Oficialų ar neoficialų? Ar konsultantai turi iš to naudos? Ar konsultantų vaidmuo naudos duoda daugiau nei tikrintojo?
Klausimų daug, tačiau tą difuziją vargu ar sukūrė p. Milius, dėl ko jį turėtume šiandien pat nukryžiuoti.
Tačiau grįžtant į pradžių pradžią, p. Milius vis dėlto turi trauktis iš savo pareigų. Dėl to, kad vadovaudamas savo konsultuojančiai ir tikrinančiai įstaigai, nesugebėjo aiškiai užpildyti savo turto deklaracijos. Nes kada vadovaujama įstaiga ir tikrina, ir konsultuoja, o įstaigos vadovo deklaracijos yra netvarkingos, randasi prielaidos mažiausiai pilkai veiklos skaidrumą užgožiančiai erdvei arba, blogiausiu atveju, – korupciniam kriminalui.
Valdininkams ir politikams turto deklaracijos, nepaisant Valstybinės mokesčių inspekcijos pastangų, Lietuvoje vis dar netapo kultiniu reikalu. Tokiu, kuris sąmonėje skatintų baimę bei nerimą, taip pat žinojimą, kad šie dokumentai turi būti preciziškai tvarkingi, jei siekiama užimti reikšmingas pozicijas valstybės tarnyboje arba politikoje. Kas šį reikalą vertina nerimtai – „žmona pildo“, „sekretorė priduoda“, „pamiršau įrašyti tą ir aną“ – tas neturi būti nei politikoje, nei valstybės tarnyboje.
Pagrindinis antikorupcinis iššūkis dar prieš šiuos rinkimus Lietuvos visuomenei privalo tapti atsakymas: kas yra politikų ir valstybės valdininkų turto ir interesų deklaravimas? Jeigu tai figos lapas – gal metas jį nuskabyti, nes tai, kas yra dabar, demokratinei visuomenei įprastais standartais vertinant, pasityčiojimas. Jeigu sutarsime, kad deklaravimas privalo būti politiko ir valdininko šventraštis, nes tai vienas antikorupcinės politikos stuburų – tada vėl kitas variantas.
Pirmu atveju, p. Milius turi būti ramus ir nėra jokios esminės priežasties jį vyti iš pareigų. Priešingu: šis valdininkas turi būti išspirtas iš kėdės (nes galimybės pasitraukti savo noru jis atsisakė).
Šioje vietoje norėčiau pranešti kruopelytę savos patirties: dar niekada Lietuvos įstatymai taip neribojo žiniasklaidos galimybės pasiknaisioti po pretendentų į kitos kadencijos Seimą turtą, sandorius, skolinimosi istorijas, kaip dabar. Formaliai galiojantys įstatymai didina ne žiniasklaidos galimybes tarnauti skaidrumui, o uždengia nuo pašalinių akių bet kokią legalią prieigą prie asmeninių kandidatų į Seimą duomenų. Jie provokuoja žurnalistus imtis ne visai legalių būdų gauti visuomenei reikšmingus duomenis ir verčia spjauti į žurnalistų  etikos normas.
Didumoje valstybės institucijų kalbama, kad politikų ir valdininkų pateiktose deklaracijose yra sąmoningų klaidų, tačiau tie kalbėjimai yra tik kalbėjimai. Nei viena partija, nei viena valstybės institucija prieš šiuos rinkimus nepaskelbė iniciatyvos, kad tokia padėtis turėtų būti keičiama.
Todėl galima sakyti, kad šiuo konkrečiu kampu žiūrint, korupcijos prevencija yra rinkimų ir valstybės įgyvendinamų programų sąrašo užpakalyje.