Tarsi ąžuolas, gyvenimo vingių išvagotomis rievėmis

IMG_5723Garbingą 90 -mečio jubiliejų pasitinkantis Mykolas Kazlauskas, gyvenantis savo tėvelio gimtuosiuose namuose, Liciškėnų kaime, Jiezno seniūnijoje, mielai sutiko pasidalinti mintimis apie gyvenimą, apie kelią, kuriuo jis daug ėjo – sunkiai, įdomiai. Tikriausiai tas ėjimas Mykolą ir užgrūdino, išmokė priimti ir sunkumus, ir džiaugsmus. Priimti taip, kad ir šiandien tvirtybės ir daugelio dalykų iš jo galėtų pasimokyti ne vienas jaunesnis, o gal ir būsimos kartos žmogus.
– Kiekvieną dieną pagalvoju, ar sulauksiu rytdienos. Jau būna ir nelabai jaukių minčių. O gyvenime mačiau visko. Su dideliu džiaugsmu sutikau Nepriklausomybės atkūrimą. Aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloj. Budėjau ir Sausio 13 -ąją. Deja, nusivyliau. Ne to tikėjausi.., – sako gerbiamas Mykolas ir priduria. – Buvo ir bus jėga to, kuris stipresnis. Nors ir sako, kad dabar teisybės daugiau, bet aš abejoju…

Pati brangiausia Mykolo nuotrauka. Dar Vokietijoje 1946 m.

Pati brangiausia Mykolo nuotrauka. Dar Vokietijoje 1946 m.

– Gyvenime mačiau daug. Basčiausi visur. Po karo atsidūriau Vokietijoje, išvietintų asmenų stovyklose. Buvo sudėtingas laikmetis, priklausė nuo to, kaip kas sugebėjo prisitaikyt. Miuncheno lagerio stovyklavietėje gyvenau trejus metus. Kad susidaryčiau vaizdą, kurioje stovykoje apsilikt, basčiausi iš vienos į kitą – prancūzų, amerikiečių, anglų, rusų. Lietuvių išeivių komitetas Amerikoje rinko aukas ir siuntė į Vokietiją. Čia davė apsirengt, skyrė apgyvendinimui patalpas. Miuncheno kareivinėse gyveno apie 10000 žmonių. Didžiulės virtuvės, jose – katilai maisto. Apie 1944 metus gavau cukraus priedų. Buvau lyg dar nepilnametis, todėl cigaretės nepriklausė, tik cukraus plytukė papildomai. Man tuo metu buvo apie septyniolika, o gal dvidešimt metų. Lietuviai gyveno A bloke, kuris buvo keturių aukštų. Trečias aukštas, devintas kambarys – kaip dabar atsimenu, mano. Buvo kaimynų, kurie į Vokietiją išvažiavo 1940 metais, nenoriu nutraukti ryšių, bendrauju laiškais su jų anūkais.
Šiandien jau nespėju visko perskaityt. Labiausiai domiuosi istorija, geografija, teologijai jau laiko nelieka, nors ir labai domina. Su įdomumu skaitau apie II Pasaulinį karą. Štai kad ir šitą knygą – G. Goldmann OFM Pranciškonas Vermechte „Tavo sparnų paunksmėje“. Metus laiko gyvenau Gegenbacho vienuolyne, o šios knygos autorius kilęs kaip tik iš to miestelio, todėl man labai įdomu. Žinoma, skaitau kiekvieną žurnalo „Iliustruotas mokslas“ numerį“, – taip įdomiai apie patirtus įšgyvenimus ir šiandieninius pomėgius pasakoja Mykolas.

Sukaktuvininko tėvai - Marija ir Antanas Kazlauskai.

Sukaktuvininko tėvai – Marija ir Antanas Kazlauskai.

Užklaustas, ar teko būti akistatoje su mirtimi, sako, kad labai daug kartų. Galėtų ir papasakoti, „tik ar kas manim patikės?“
– Mirtis į akis žiūrėjo ir per karą, ir po. Anglininkų Adomyčio (Judickų) sodely miegant išgirdau mamos šauksmą, kad reikia eit namo. Buvo toks atstumas, kad to šauksmo realiai girdėt tai negalėjau. Matyt, yra antgamtinės jėgos. Einu ir sutinku kaimyną ties kryžkele, rusai visur apkasus buvo išsikasę. Mane kažkokia jėga trenkė, kad neisiu nė žingsnio į priekį, puoliau į brūzgynus, o ėjęs toliau kaimynas daugiau nebegrįžo.
Kitąkart šaudė aplink Popšų kalną ir ant kalno. Buvau netoliese, girdėjau, kaip rusų pėstininkas, liepęs mums eiti per pievas, davė įsakymą šaudyti. Girdėjau, kaip užsitaisė šautuvus. Ir tuokart prasiskyrė rugių laukas, išėjo kitas aukštas rusų kariškis. Mūsiškis Mockevičius apsikabino jo kojas, prašė nešaudyt. Karininkas jį išklausęs davė komandą atsitraukti. Geras buvo tas karininkas.

Išvietintų asmenų stovykla. Šio pastato III aukšte buvo apgyvendinti lietuviai.

Išvietintų asmenų stovykla. Šio pastato III aukšte buvo apgyvendinti lietuviai.

Tik stebuklas, kad likau gyvas ir per bombardavimus Vokietijoje. Buvau „Nibeliung šule“ rūsy pasislėpęs. Bet kas man šovė į galvą, kad kitas korpusas „drūtesnis“. Išbėgau. Ties pačiu kampu kažkas trenkė, pliaukšt. Įlėkiau į rūsį stačia galva. Kas sulaikė? Kas atgal trenkė, kokia jėga? Trūko sekundės – ir negyvas. Labai daug panašių atsitiktinumų ar kaip juos pavadint, buvo. Salsvas lavonų ir parako kvapas ne vienąkart lydėjo mane, tik gal aukštesnės jėgos išsaugojo, – svarsto Mykolas.
– Nebuvau ramus, vis norėjau daugiau pamatyt, – prisipažįsta jis ir primena, kad aplankė Prancūziją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Bulgariją, Čekoslovakiją, Rumuniją, Vengriją, Kanadą, Belgijos anglių kasyklas. O kai dirbo kolūkyje, išmaišė visą Tarybų Sąjungą: Šiaurė, Tolimieji Rytai.
– Kartais įsidarbindavau, kartais žiopliu pabūdavau, – apie keliones pasakoja Mykolas.
Užklaustas, kodėl neliko pas sesę Kanadoje, sako:

Staliningrado hidroelektrinės statyba. 1956 m. gruodis.

Staliningrado hidroelektrinės statyba. 1956 m. gruodis.

– Ką aš ten velnią veikčiau, padirbėjau, rusiškai, vokiškai šiek tiek šnekėjau, bet nuo širdies pasakysiu, žmonės – ne tie.
Mykolas negaili gerų žodžių kitų tautybių žmonėms, ypač vokiečiams. Prisimena, kaip jie negailėjo ruginės buzos, nors kas rytą jos priklausė tik 0,5 litro indelis, bet košę dalinusieji jos neskaičiuodavę, kiek įdėjo. Tik apie lietuvius Mykolas šypteli ir nutyli… Geru žodžiu mini Lukšį Vytautą iš Aliasiškių, Trakų rajono. Kviečia atsiliepti, jei rasis, jo artimųjų, anūkų ar provaikaičių, kurie žino šio žmogaus likimą. Kai Lukšys Aukštadvario progimnazijoje išmetė Stalino portretą, jie abu gyveno pas Mickevičių „ant kambario“. Paskui – greitai karas… Ir vėl juodu likimas suvedė Vokietijoje, kur papuolė į tą patį kambarį. Ir tik tada Lukšys Mykolui prisipažino: „tai aš tą Staliną su Leninu inkišau“… Vėliau keliai vėl išsiskyrė. Mykolas išvyko į prancūzų svetimšalių legioną.
– Tai vėlgi dar vienas labai nelengvas laikas, – bėgdamas nugyvento gyvenimo keliu, sako Mykolas ir lyg tarp kitko priduria. – Pasipriešint valdžiai – ne taip paprasta, kaip kiti įsivaizduoja.

Mykolas Kazlauskas Sundakuose prie naujos modifikacijos traktoriaus, dirbant MTS (Mykolas - antras iš dešinės)

Mykolas Kazlauskas Sundakuose prie naujos modifikacijos traktoriaus, dirbant MTS (Mykolas – antras iš dešinės)

Paskui vėl žvilgsnį nukreipia į tolį, Popšų piliakalnio link. Ten buvo ganyklos, ten ganė gyvulius… „Ten buvo bėgiota. Vaikščiota. Tėvas labai brangino namus. Tik laikas viską keičia…
Grįžęs iš belaisvių stovyklos Mykolas dirbo traktorininku mašinistu, kombaino mechaniku Mašinų traktorių stotyje (MTS). Tai buvo rajoninė organizacija. Dar „priverstinai“ statė ir Stalingrado hidroelektrinę. Paskui vėl grįžo į gimtus namus. Kolūkyje, pirmininkaujant Stanislovui Kaminskui, 20 metų dirbo meistru reguliuotoju. Kartu su juo dirbusieji M.Kazlauską prisimena, kaip labai reiklų sau ir kitiems žmogų, auksinių rankų meistrą, greitai perprasdavusį ir sudėtingiausius agregatus, pasigamindavusį reikiamas detales.
– Nebuvo nei šventos dienos, nei švenčių, – prisimena jubiliatas, versdamas savo paties darytas nuotraukas.
Sako, kad su fotoaparatu niekada nesiskyrė. Išsaugojo daugybę juostų. Kaip ir daugybę knygų, žurnalų, tarp kurių – „Mokslas ir gyvenimas“, „Švyturys“. Tik apgailestauja, kad vargu, ar bus kam visa tai reikalinga.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, po kelių dešimčių metų gyvenimo svetur, ir sesuo Onutė aplankė savo tėviškę, susitiko su gimtuosiuose namuose gyvenančia seserimi Adele ir broliu Mykolu.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, po kelių dešimčių metų gyvenimo svetur, ir sesuo Onutė aplankė savo tėviškę, susitiko su gimtuosiuose namuose gyvenančia seserimi Adele ir broliu Mykolu.

– Man tai jų gaila, – pripažįsta Mykolas.
Jo tėvelis buvo šviesus žmogus. Sueidavo į Kazlauskų namus kaimo žmonės, kad Mykolo tėvukas, o vėliau ir jis, paskaitytų „Mūsų rytojų“, „XX amžių“, „Ūkininko patarėją“, „Lietuvos ūkininką“. Mykolas sako, kad turi išsaugojęs ir Bagdoniškių pradžios mokyklos dovanotą knygą. Labai gaili kažkieno pasisavinto 50 metų toje pačioje jų sodybos vietoje stovėjusio akmenuko, vadinto aukuru:
– Škada akmenuko, radau kalne po melioracijos. Aš paskutinė grandis. Tėvuko buvo sukauptas visas inventorius nuo baudžiavos laikų, bet kažkam parodžiau, tai paskui ir dingo pamažu.
Akys nušvinta, kai užsimenama apie Plechavičiaus armiją. – Labai gerbiau ir gerbiu patį Plechavičių, kaip vadą, asmenybę. Norėjau prie jų prisijungti, bet mūsų namuose buvo labai griežta drausmė, ypač mama buvo griežta, neleido. Paklausiau, neleido, tai neleido. Į armiją būtinai reikėjo tėvų leidimo.
IMG_5700Įdomu su Mykolu pasikalbėti ir apie Dievą. Rodo jis labai patikusią perskaitytą knygą E. Račiaus „Musulmonai ir jų islamai“. Išsikalba ir apie sudėtingesnius dalykus. „Pasiruošimas turi būt“, – sako apie išėjimą iš savo tėvo namų…
Kai kitiems laikams atėjus, šalimais dar 1937 metais statyto kaimo kryžiaus buvo statomi kultūros namai, kryžius buvo perkeltas netoli Mykolo namų. Beje, ir Mykolo prašė, kad kryžių nugriautų, bet jis nesutiko. „Man nekenkia“, – tąkart sakė jis. Perkėlė kiti. O kai supuvo, Mykolas nutarė, kad šitą vietą reikia būtinai įamžinti. Pasidarė projektą. Ir sumeistravo metalinį Liciškėnų kaimo kryžių. Paprašė, kad į daubą netoliese atvežtų kelias mašinas žemių, padarė gražų kalnelį. O ant jo – Mindaugo karūną. Mat Mykolui be galo buvo ir yra svarbi Lietuvos ateitis.
Kol leido jėgos, pats Mykolas prie savo namų ir darželį, aplinką prižiūrėjo.
– Vakar vakare atskrido, pernakvojo, ir išskrido, bet sugrįš, – sakė jis apie gandrus gandralizdyje, naujame, perkeltame iš senojo klevo, kur gandrai sugrįždavo nuo pokario laikų. – Per langą į kiemą pasižiūriu, į gandrus. Man linksmiau. Dar ir tulpės gražiai žydėjo…, – šiltai ir labai tvirtai spausdamas ranką atsisveikinant taria Mykolas Kazlauskas.
Toks jis – Liciškėnų kaimo senbuvis, lyg tvirtovę saugantis savo tėvelio Antano gimtinės vietą, tarsi tas ąžuolas gretimai namo – giliai įaugusiomis šaknimis ir gyvenimo vingių išvagotomis rievėmis…
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *