Svarbu pastebėti ir pasidalinti…

DSC_0896_fix„Gyvenimo“ laikraščio redakcijos darbuotojai tęsia susitikimus seniūnijose, bendrauja su seniūnaičiais ir bendruomenių atstovais, siekdami labiau priartėti prie vietos žmonių, sužinoti apie jų džiaugsmus ir problemas. Kiekvienas pabendravimas mums yra dovana – praturtina naujomis pažintimis,  nauja informacija, o sutikti žmonės, jų nuoširdus atvirumas, kritinės pastabos veda į gilesnes įžvalgas, kylančias iš emocinio ryšio, supratimo ir įsijautimo į vienas kito padėtį ar situaciją.
Rugpjūčio 9 dieną lankėmės Šilavoto seniūnijoje. Įsukę į pagrindinę miestelio gatvę, likome maloniai nustebinti: sodybos suremontuotos, jų aplinka gražiai tvarkoma, vejos šienaujamos, visur žydi gėlės. Seniūnė Neringa Pikčilingienė patikina, kad ne tik miestelio centre, bet ir Jiestrakyje bei kitose  gyvenvietėse žmonės siekia gyventi gražiau, o tiems, kurie dėl prastos sveikatos ar amžiaus nebeįstengia nusišienauti žolės, kiekvienoje seniūnaitijoje padeda kaimynai, atidirbantys už socialines pašalpas. Jų talkos prireikia ir prie visuomeninės paskirties pastatų, ir lankomų objektų. Tarp pašalpų gavėjų visokių yra žmonių: vieni sąžiningi ir darbštūs, kitus tenka nuolat raginti, kontroliuoti. Seniūnė baiminasi, kad kitais metais nebus skirtas finansavimas viešiesiems darbams, todėl pašalpų gavėjai liks vieninteliai, kuriuos seniūnija galės pasitelkti būtiniausiems aplinkos tvarkymo darbams.
Vasara seniūnijoje ne vien darbų metas, tarp šienapjūtės ir derliaus nuėmimo reikia ir poilsio kūnui, atgaivos dvasiai. Todėl, anot seniūnės, Šilavoto krašte, pradedant Joninėmis ir vasaros šventės koncertu, vienas renginys veja kitą. Šiuo metu renkama sportiškų žmonių komanda rugpjūtį organizuojamai sporto šventei, aptariamos idėjos pernai itin pasiteisinusiai, formatą pakeitusiai Rudens šventei, kurios įžanga prasidėjo naujo derliaus duonos pašventinimu bažnyčioje. Pasiruošimas renginiams trunka ne vieną dieną ir savaitę, o sunkiausia surasti ir prikalbinti rėmėjus, nes, būkim biedni, bet teisingi, seniūnijos išteklių neturi, o Bendruomenių taryba savo reikmėms lėšų nebegauna.  Seniūnijos šventes remia tie patys vietos ūkininkai, verslininkai, kurių seniūnijoje nėra daug, o ir seniūnijos darbuotojams ar seniūnaičiams tenka prisidėti. „Kai reikia, visi suremiame  pečius,“ – tvirtina šilavotiškiai.
Šilavoto aktyvistai tik apgailestauja, kad ir šiemet pajėgas teks paskirstyti dviem „frontais“. Rugsėjį su pilna derliaus gėrybių kraite jie vyks į Prienus, į rajoninę Rudens šventę, kurioje komisijai, kaip ir pernai, pristatys savo krašto ūkininkų darbštumo ir šeimininkių išmoningumo vaisius. Spalį suplanuota seniūnijos Rudens šventė, tik organizatoriams neramu, kad po didelio „sambrūzdžio“ Prienuose, į kurį, nori ar nenori, privalai važiuoti, entuziazmas nebūtų priblėsęs, ir seniūnijos gyventojams netektų tenkintis tik  „nuotrupomis“. O kitose seniūnijose dėl rajoninio renginio net yra tekę atšaukti suplanuotas rudens šventes…
Šilavoto seniūnei N.Pikčilingienei įvairiais klausimais talkina keturios išrinktos seniūnaitės: Danutė Liorentienė (Šilavoto seniūnaitija), Nijolė Balaikienė (Jiestrakio), Aldona Baniulienė (Ingavangio), Vida Radvilavičienė (Klebiškio). Veikia ir penkios  bendruomenės: Šilavoto bendruomenės centras (susitikime dalyvavo jo pirmininkė Aušra Masikonienė), Ingavangio, Jiestrakio, Piliakalnio ir Klebiškio. Kalbėdama apie seniūnaičių atsakomybę D.Liorentienė pastebi, kad neretai žmonės linkę manyti, kad seniūnaitis visagalis, gal net gauna atlyginimą, todėl privalo išspręsti visas jų problemas.
Tokia pati situacija ir seniūnijoje: gyventojams neretai tenka aiškinti, kad kasmet įvairioms reikmėms skiriama lėšų suma nedidėja, tik mažėja, o poreikiai ir išlaikymo kaštai vis auga. N.Balaikienės teigimu, daugiausia nusiskundimų iš Jiestrakio gyventojų sulaukia dėl duobėtų kelių. Vis dėlto, kaip sako seniūnė, vietinio susisiekimo keliai tvarkomi, atsižvelgiant į seniūnijai skirtą lėšų limitą, kapitalinis kelių remontas, asfaltavimas pagal rangos sutartis atliekamas  Kelių direkcijos lėšomis. Nauja tai, kad šiemet seniūnija sudarė prioritetinių darbų sąrašą, jame numatyta, kuriuos kelius reikėtų dažniau greideriuoti, o kuriuos tvarkyti iš pagrindų. Šiuo metu užsakytas žvyrkelio nuo Jiestrakio iki Stuomenų kaimo kapitalinio remonto projektas, pagal kurį taip pat numatyta pagilinti griovius, suformuoti įvažas į sodybas, šiems darbams ieškoma rangovo. Nemažai lėšų pareikalavo ir kelio atkarpos, kuri pro dirbtuves sujungė Šilavotą su Ingavangiu, kapitalinis remontas.
Ingavangio, Klebiškio bendruomenių atstovai susirūpinę, kad kaimo keliai vis dažniau tampa greičio mėgėjų autodromais, nepaisydami gyvenvietėse greitį ribojančių ženklų, kelio duobių ir sveiko proto, jie lenktyniauja su vėju ir pėsčiuosius ar dviratininkus verčia susirūpinti dėl savo saugumo.
Kaip teigia Prienų socialinių paslaugų centro darbuotoja darbui su rizikos šeimomis Judita Lučkienė,  Šilavoto seniūnijos neaplenkia tokios pačios socialinės problemos, kurios bendros visai šaliai: bedarbystė, tėvų girtavimas, paprasčiausių socialinių įgūdžių stoka. Šiemet keturios šeimos, turinčios vaikų, buvo  išbrauktos iš socialinės rizikos šeimų sąrašo, deja, ne dėl to, kad pakeitė gyvenimo būdą, o todėl, kad paaugliai tapo pilnamečiais. J.Lučkienės teigimu, pažanga šiose šeimose matuojama labai mažais žingsneliais, neretai būna trumpalaikė, todėl ją pradžiugina ir menkiausias suinteresuotumas keistis, pavyzdžiui, jei žmogus pasiryžta antialkoholinei terapijai, ar šeimininkė susizgrimba pasisėti daržą (nors ne visada jį nusiravi), užsikonservuoti daržovių ir paprašo pasidalinti receptu. Vaikai imlesni – greičiau reaguoja į socialinės darbuotojos pamokymus ir patys pasikloja lovas, susitvarko spintų lentynas. Yra girtaujančių šeimų, pas kurias kartu su socialine darbuotoja, seniūne po darbo valandų vyksta ir policijos pareigūnai.
Šilavoto seniūnijos darbuotojai džiaugiasi, kad, sprendžiant socialines ir viešojo saugumo problemas, šiame darbo bare nelieka vieni, į pagalbą jiems atskuba ir apylinkės inspektorius Artūras Stanevičius, specialistė Edita Kubilienė. Ateityje seniūnijose dirbs mobilios komandos. O ir patys gyventojai buriasi į saugios kaimynystės grupes (pavyzdžiui, Klebiškyje), akylai stebi nepažįstamų žmonių judėjimą savo gyvenamojoje teritorijoje, nes šiais laikais netrūksta įvairaus plauko sukčių, kurie gviešiasi svetimo gero.
Deja, seniūnija nepajėgi išspręsti nei gyventojų užimtumo, nei susisiekimo problemų, o jos tarpusavyje glaudžiai susijusios. Savame krašte gauti darbą nėra paprasta, nebent „Ekofrisos“ įmonėje, bet joje darbuotojų kaita nedidelė. Neseniai, užsidarius Šilavoto bendrovei, keturios vietinės šeimos liko be darbo ir pragyvenimo šaltinio. Seniūnijos kaimų gyventojų susisiekimas su miestelio centru ir kitomis vietovėmis prastas, pašnekovų nuomone, gavęs darbą kitur, žmogus iš savo kaimo dviračiu po keliolika kilometrų pirmyn ir atgal neprivažinės. Nors vietos gyventojai dėl autobusų maršrutų atnaujinimo kreipėsi ir į savivaldybę, jiems atsakoma, kad reisai nuostolingi. Mokslo metais vieną kitą žmogų, išsiruošusį su reikalais, dar pavėžina geltonieji autobusiukai. Šiuo metu Jiestrakio, Ingavangio, Skrynupio ir kitų kaimų žmonės, neturintys nuosavų automobilių, atsidūrę tarsi užribyje.
Iš šilavotiškių pasakojimų, pasidalinimo savo krašto skauduliais ir nuveiktais darbais galima justi, kad Šilavoto seniūnijoje į bendruomenes susibūrusiems žmonėms bendruomeniškumas, socialiniai ryšiai, pasidalijimas vienas su kitu, visuomeniška veikla nėra tuščios sąvokos. Kiekviena bendruomenė turi savus namus, deda pastangas juos suremontuoti, sutvarkyti aplinką, organizuoja talkas ir įvairius kultūrinius renginius. Žmonės supranta, kad bendruomenės reikalingos ir dėl psichologinių, ir dėl praktinių priežasčių, todėl linkę remti jų veiklą. Šilavoto bendruomenės centro pirmininkė A.Masikonienė pasidžiaugia, kad, nors bendruomenei tenka iš naujo kurtis apleistame name, vietos žmonės, verslininkai (ir ne tik jie) „šapelis po šapelio“ renka pinigėlius stogo ir sienų remontui, atskiri rėmėjai prisideda statybinėmis medžiagomis.
Priklausymas socialinei grupei suteikia emocinio saugumo, bendruomenės narius skatina su kaimynais pasidalinti būtinais išgyvenimui dalykais (maistu, drabužiais, būstu, saugumu). Šilavotiškiai pasakoja apie gražias bendruomenių iniciatyvas, kurių esmė – pastebėti šalia esantį žmogų, kuris šiandien dėl įvairių priežasčių stokoja būtiniausių daiktų, dėl nepalankiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių jaučiasi izoliuotas, įspraustas į „kampą“.
Jie norėtų išspręsti ir vienišos moters, auginančios mažamečius vaikus, „bėdą“ – namelis, kuriame šeima glaudžiasi, paramstytas basliais ir tik „ant garbės žodžio laikosi“. Dėl naujos gyvenamosios vietos kreiptasi į savivaldybę, tačiau jos specialistai atsako, kad socialinis būstas skiriamas griežtai laikantis eilės. Ir vis dėlto labai apmaudu, kad įstatymo eilutė mūsuose kartais pasirodo galingesnė už kitoje pusėje esančius žmones. Juk situacija situacijai nelygi. Nelaukdami nepataisomos nelaimės, šilavotiškiai svarsto įvairius variantus, kaip šiai moteriai padėti, neatmeta ir galimybės, ieškant geros valios žmonių, kreiptis į televizijos laidą „Bėdų turgus“…
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje „Mums rūpi. Rūpinkimės kartu!“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *