Sėkmė šypsosi tiems, kurie jos ieško…

Būsimi studentai Delianas Palinauskas ir Inga Milišauskaitė su Jiezno globos namų direktore Jūrate Žukauskiene.

Netrukus tūkstančiai studentų, siekdami mokslo ir žinių, užplūs aukštųjų mokyklų ir kolegijų auditorijas. Visgi dviems buvusiems mūsų rajono abiturientams ši Rugsėjo 1 -oji bus ypatingesnė ir brangesnė, juk dėl to, kad galėtų studijuoti aukštosiose mokyklose norimas specialybes, jiems reikėjo įdėti dvigubai daugiau valios, pastangų ir darbo, nei tiems jaunuoliams, kurie turi tvirtą artimųjų užnugarį.
Jiezno globos namų auklėtiniai Inga Milišauskaitė ir Delianas Palinauskas savarankišką gyvenimą pradeda pasitikėdami vien savimi, būdami tikri, kad nepakartos nenusisekusio savo tėvų gyvenimo scenarijaus. Už parodytą kitokio – šviesesnio ir sėkmingesnio gyvenimo alternatyvą, paskatinimą, pasitikėjimą ir laiku suteiktą pagalbą būsimi studentai dėkingi daugeliui žmonių – Jiezno globos namų administracijai, auklėtojams, darbuotojams, Jiezno gimnazijos mokytojams, netgi visiškai nepažįstamiems žmonėms, kurie netikėtai, bet laiku įsiveržė į jų gyvenimą, priėmė jiems palankius sprendimus.
Prienų rajono ir Kauno savivaldybių tarybos tapusiems pilnamečiais Globos namų auklėtiniams pratęsė ir finansavo tolimesnį gyvenimą įstaigoje iki tol, kol jie baigė 12 klasių. Paramos ir labdaros fondas „Idėjų vartai“, kuriam vadovauja Bartulių šeima, paskatino Delianą, skirdama 500 eurų paramą savarankiško gyvenimo pradžiai.
– Labai dėkoju už finansinį pagrindą po kojomis, – sako Delianas, pasiryžęs nenuvilti juo tikinčių žmonių. – Supratau, kad nenoriu ir negaliu gyventi taip, kaip vaikystėje. Todėl darau ir darysiu viską, kad nesugrįžčiau prie senų įpročių…
„Visuomet lygiuojuosi į tuos, kurie pasiekę daugiau…“ – savo gyvenimo tikslą išduoda ir Ingutė.
Jaunuoliai neslepia, kad jų gyvenime būta atsainaus požiūrio į mokslą, noro maištauti, bėgti nežinia kur ir kodėl. Kvailų ir vaikiškų poelgių jie nelinkę nutylėti, dabar supranta ir tai, kaip vertė jaudintis ir nerimauti suaugusiuosius… Pašnekovai tvirtina, kad jų gyvenimo būdas, prioritetai ir tikslai pradėjo stebuklingai keistis, patekus į Jiezno globos namus, į visiškai kitokią aplinką, kurioje pajuto kantrų, nuoširdų ir geranorišką Globos namų darbuotojų rūpestį dėl jų ateities.
Ingutė nuo rudens Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijuos socialinio darbo specialybę, o Delianas gilinsis į nanomedžiagų chemijos studijas Vilniaus universitete. Abu mokysis ten, kur ir svajojo.
– Kažkada, būdama dar visai maža, norėjau tapti policininke, tačiau visi man sakė, kad tai labai sunkus, nemoteriškas darbas. Aš labai noriu padėti žmonėms, todėl vėliau pamąsčiau, kad galėsiu nuveikti dėl jų daugiau, tapusi socialine darbuotoja. Ir auklėtojos mane paskatino, sakydamos, kad tai perspektyvus darbas. Juk po ketverių metų, kai baigsiu studijas, Lietuvoje galbūt jau veiks atskiros šeimynos, kuriose galėčiau dirbti su vaikais, likusiais be tėvų globos,“ – apie savo planus pasakojo mergina. Globos namų direktorės Jūratės Žukauskienės įsitikinimu, Ingutė bus puiki auklėtoja, pavyzdys beglobiams vaikams, nes pati dešimtį metų praleido vaikų namuose, todėl puikiai žino darbo su globotiniais specifiką.
Delianas sako dar vaikystėje supratęs, jog jam labiau patinka tikslieji mokslai. Chemija jis susidomėjo Kaune vykusių Mokslo dienų metu. „Ten pamačiau, kaip iš „Coca – Cola“ gaminami ledai, modeliuojamos molekulės, stebėjau įvairius bandymus, kurie man labai patiko. Tada gyvenau ne tokioje aplinkoje, o ir mano draugų interesai bei pomėgiai labai skyrėsi… Iki aštuntos klasės tai išmečiau iš savo galvos, kol neatvykau į Globos namus. Dvejus metus buvau beveik nelankęs mokyklos. Čia, miestelyje, pasikeitus aplinkai, nebuvo galimybių bėgti iš pamokų. Ilgainiui pastebėjau, kad pradėjo labiau sektis moksluose, kai kuriuos dalykus man sekdavosi perprasti  greičiau, nei kitiems klasiokams. Chemijai skyriau ypač daug laiko, pradėjau ne nuo formulių, o nuo savarankiško tyrinėjimo, kokiu principu veikia buitiniai prietaisai,  nuo žaidimų, bandydamas įsigilinti į įvairių procesų esmę, modeliuodamas bandymus, stebėdamas chemines reakcijas. Esu labai dėkingas Jiezno gimnazijos mokytojams, ypač chemijos mokytojai Joalitai Jurkevičienei, kurie labai daug padėjo moksluose, – sako D.Pališauskas.
Pasak J.Žukauskienės, Globos namų darbuotojai, pastebėję išskirtinį Deliano susidomėjimą ir žingeidumą – jis nuolat sėdėdavo skaitykloje, vartydamas įvairius žinynus ir stebindamas savo žiniomis, – vaikinui nupirkdavo vis naujų knygų. Matydami, kad aistra chemijai nepraeis, pradėjo su Delianu rimtai kalbėti apie jo ateitį, motyvuodami atsakingai ruoštis brandos egzaminams, mokytis ne tik chemiją, bet ir lietuvių literatūrą. Dėl socializacijos ir bendravimo spragų ši disciplina jam atrodė neperkandama, todėl atmestina…
Kadangi Delianas aukštais balais išlaikė ne tik chemijos, bet ir matematikos egzaminus, mokytojai jam siūlė rinktis informatikos mokslus, tačiau vaikinas įsitikinęs, kad chemija ir darbas mokslinėje laboratorijoje – jo pašaukimas. Jo teigimu, nanostruktūrizuotos medžiagos pasižymi naujomis, neįprastomis savybėmis, o tai atveria naujas jų pritaikymo galimybes.
Abu jaunuoliai pripažino, kad jų pasaulėžiūrai ir akiračiui nemažą įtaką padarė kelionės po Europos šalis, kur prireikė orientuotis nežinomuose didmiesčiuose, bendravimas su politikais, nemažai pasiekusiais asmenimis. Tokią galimybę Ingai ir Delianui suteikė   Jungtinių Tautų atstovė Ženevoje, tarptautinio Ariel fondo steigėja Ariel R. King, vykdanti įvairius socialinius projektus Lietuvos globos namuose. Jos kvietimu, jaunuoliai praėjusių metų gruodį lankėsi Briuselyje, dalyvavo JT diskriminacijos panaikinimo komiteto 88-ojoje sesijoje, kur išklausė Lietuvos delegacijos ataskaitą. Inga ir Delianas buvo ne šiaip sau stebėtojai, jie gavo užduotį parašyti pranešimą, kaip šią problemą vertina jaunimo akimis, todėl jiems teko papildomai domėtis žmogaus teisių problemomis Lietuvoje, lankytis Vilniaus romų gyvenvietėje. Šis pranešimas bus išleistas atskiru leidinuku. Šį sausį ponia Ariel jiezniečius asmeniškai pakvietė apžiūrėti Paryžių. J.Žukauskienė tikisi, kad Ariel fondas ir toliau globos bei švies jaunuolius.
Inga šiandien apgailestauja, kad pabijojo ir nelaikė valstybinio matematikos egzamino, todėl pagal bendrą egzaminų vidurkį pateko į mokamą grupę. Direktorė Ingutę ramina, sakydama, kad  VDU socialinė politika yra labai lanksti. Kadangi mergina yra našlaitė, galbūt ji bus atleista nuo mokesčio už mokslą. O jeigu ne?
J.Žukauskienės teigimu, iš Globos namų jaunuoliai išeina paruošti savarankiškam gyvenimui – moka elgtis su pinigais, taupiai juos leisti, gaminti maistą, susitvarkyti buitį, žino, į kokias socialines tarnybas kreiptis, prireikus paramos. Jos įsitikinimu, Ingutė neprapuls, nes papildomai užsidirba ir nuosavų pinigėlių, turi ją glojančią šeimą.
Valstybė taip pat suteikia garantijų artimųjų neturintiems jaunuoliams, kurie nori siekti aukštojo mokslo: kas mėnesį mokama 152 Eur. globos ir rūpybos išmoka, galima kreiptis dėl socialinės stipendijos, kurios dydis -116 Eur. Jiems priklauso ir 3000 eurų įsikūrimo pašalpa.
Ir Inga, ir Delianas gyvens bendrabučiuose. Mergina šiek tiek baiminasi, kad sunkiai orientuojasi Kaune, o vaikinas, iki paauglystės gyvenęs šiame mieste, pažįstamą aplinką iškeitė į sostinę, kurioje dvejus pastaruosius metus lankėsi, vykdamas į Jaunųjų chemikų mokyklą.
O jei reikės patarimo, trūks namų šilumos, J.Žukauskienė patikina, kad studentai bet kada galės sugrįžti į Globos namus, aplankyti savo auklėtojus. „Galbūt pradžioje, kai buvau mažutė, buvo sunku priprasti prie valdiškos įstaigos tvarkos, o dabar, joje praleidus dešimtį metų, kirba toks jausmas – tarsi čia visuomet ir buvo mano gimtieji namai. Jei iš kur nors sugrįžtu – sakau, skubu namo,“ – priduria Inga.
Iš tikrųjų daugelis auklėtinių per keletą buvimo Globos namuose metų taip susibičiuliauja, kad tampa artimi tarsi broliai ir sesės, palaiko ryšius net ir išsisklaidę po platųjį pasaulį. Buvę auklėtiniai nepamiršta ir Globos namų, kasmet juos aplanko su šeimomis, pasidžiaugia savo laimėjimais.
– Yra puikių sėkmės istorijų. Ir mokslų daktarą vieną turim – išėjęs iš mūsų per dešimtį metų padarė karjerą, yra vienos įmonės direktoriaus pavaduotojas, o praėjusią savaitę sukūrė šeimą.  Manau, kad ne tiek nesvarbu, kokius mokslus mūsų auklėtiniai baigė, labai džiaugiamės ir tuomet, kai jie, turėdami savo šeimas, gražiai rūpinasi vaikais, sugyvena, – pastebi Globos namų vadovė. Anot jos, tvarkingai gyventi ne taip paprasta, juk daugelis savo šeimose gavo ne kokį startą, nebuvo lavinami nuo mažens, į Globos namus atvyko jau susiformavus netinkamoms  vertybėms.
– Aš šimtu procentų už tai, kad vaikai augtų šeimose, tačiau – gerose. Šiandieninė Lietuvos problema yra ta, kad vaikai per ilgai paliekami asocialiose šeimose, kur jiems nesudaromos elementariausios sąlygos augti ir vystytis, kaip asmenybėms. Visos pertvarkos neduos rezultatų, jei delsime, jei skaičiuosime vaikų išlaikymui skirtus pinigus, jei tik apeliuosime į būsimų globėjų jausmus… Būsiu atvira: daugelis pasiryžusių įsivaikinti ar globoti be tėvų meilės likusį vaiką, Globos namuose ieško iki trejų metukų gražutės mergytės, o ji… verkia ir verks skriaudžiama namuose, kol nepradės eiti į mokyklą, kol apie jos problemas nesužinos mokytojai ar socialiniai darbuotojai… Tačiau vėliau valstybės lėšos, išleistos šiems vaikams, vargu, ar visais atvejais duos norimą naudą. Todėl džiaugiuosi, kad Delianui ir Ingutei pavyko išsiveržti iš užburto rato ir pasiekti kur kas daugiau… – kalbėjo ilgametė Jiezno globos namų direktorė J.Žukauskienė, linkinti ir Delianui, ir Ingai didelės sėkmės bei pasitikėjimo savo jėgomis.
Dalė Lazauskienė