Atrask savo žvaigždę…

Rugpjūtį krinta žvaigždės. Nuostabus nakties reginys giedrame dangaus skliaute. Nors ir supranti, kad tai, ką regi, tėra apgaulė, tik meteoritų lietus, tačiau vis tiek nori tikėti, jog tas dangaus šviesulys, kurį pasiseka išvysti per tą trumpą jo kritimo akimirką, galbūt išpildys ir slapčiausius tavo norus?  
Galbūt. Bet visiškai tikra tai, kad vasara jau traukiasi, ir kad stovime prie rudens vartų. Rugpjūčio viduryje švenčiama Žolinė yra iš tų krikščioniškų švenčių, kurios mums primena, jog viskas turi pradžią ir pabaigą. Yra duotas laikas žydėti, laikas nuvysti ir laikas iš naujo atgimti. Todėl nuo seno Žolinė buvo siejama ir su Dangumi, į kurį, pagal Evangeliją, buvo paimta Švenčiausioji Mergelė Marija, ir su žemiškuoju pasauliu, kuriame gimstame, gyvename, džiaugiamės ir liūdime, kuriame nėra ir negali būti nieko svarbesnio už gyvybę, už meilę.
Šios pagrindinės vertybės atsispindi daugelyje bažnytinių švenčių. Žmogaus sąlytis su gamta visada buvo labai stiprus, nes gebėjimas saugoti ją, jai nekenkti ėjo ne iš prievolės, ne iš baimės nusižengti kieno nors dirbtinai sukurtoms taisyklėms ar draudimams, o tiesiog intuityviai, žinant, jog visa, kas yra gamtoje, yra ir paties žmogaus gyvenimo bei išgyvenimo šaltinis, jį maitinantis, gydantis, teikiantis sveikatos jo kūnui ir džiaugsmo sielai.
Todėl Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, vadinama Žoline, išsaugojo ir  senuosius papročius, ikikrikščioniškąsias tradicijas. Būdingiausias šios šventės paprotys – nešti į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, nes jie yra vienas iš svarbiausių dalykų, be kurių neįsivaizduojama gamta. Pagrindinis Žolinės puokštės komponentas būdavo diemedžio šakelė. Tačiau dabar, šiam kvapiam augalui baigiant išnykti iš kaimo darželių, diemedį, anot etnologės Gražinos Kadžytės, pakeitė paprastas laukinis kietis. Atsisveikindami su vasara ir dėkodami Žemei už derlių, į nešamą šventinti puokštę tikintieji pridėdavo ir javų varpų, daržovių. Dzūkijoje Žolinė dar vadinama Kopūstine, nes dzūkų šventinama kraitė neapsieidavo ir be kopūsto. Senovėje šiai šventei žmonės pindavo vainikus, tikėdami, kad vainikas simbolizuoja amžinąjį gamtos ratą, amžinybę. Neatsitiktinai ir dabar vainikai pinami nugalėtojams, varduvininkams, iškeliami ant pastatyto namo kraigo.   
Vis dėlto Žolinės esmė – suvokimas, kad ne tik be gamtos, bet ir be kitų žmonių, be ryšio su giminėmis, kaimynais, bendruomene žmogaus gyvenimas yra nepilnavertis, o gal net neįmanomas. Mūsų protėviai tai suprato ir Žolinę švęsdavo visą savaitę, paskirdami ją bendravimui su šeima, susitikimams su giminėmis, kaimynais, rengdavo bendras suneštines vaišes, kuriose būdavo prisimenami ir giminės mirusieji. Tikėta, kad tas, kuris neįstengė pamiršti pykčio, nesutarimų ir nusisuko nuo giminių, pasmerkia save nesėkmėms ir nemeilei, nes Dievo palaima lydi tik tą, kuris sugyvena santarvėje su kitais.  
„Sėkite teisingumą ir skinsite meilės vaisius“, – tokia, pasak arkivyskupo Gintaro Grušo, yra Kristaus mokymo prasmė. Tačiau ką sėjame, kai vietoj meilės išauga pykčio ir neapykantos daigai? Iš kokios sėklos užgimsta žiaurumas, smurtas, teroras? Į šiuos klausimus atsakymą galime rasti tik suvokę, jog visi mes tampame geresni, kai mylime ir esame mylimi. Kai neatsikandame daugiau nei galime praryti. Kai paliekame atdaras duris ir atveriame širdis, kad pasidalintumėm su tais, kurie nieko neturi…
Žolinė yra tik viena iš šių Gailestingumo metų švenčių, kurioje kartu su Švč. Mergelės Marijos pagerbimu ir padėka Žemei galbūt pasėsime ir teisingumo sėklą, o iš jos išaugs meilė. Tačiau argi toks sunkus darbas išsaugoti savyje gailestingumą ne tik šiuos vienerius metus, bet ir visą gyvenimą?
Viskas įmanoma. Kaip ir patikėti, jog rugpjūčio danguje po debesų šydu slypi ir tavo žvaigždė, kurios negali matyti, bet žinai, kad ir po tūkstantmečio ji vis dar spindės ir teiks vilties tiems, kurie ją sugebės atrasti.
Nijolė Ulozaitė

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *