Sveika, Štirija!

Ona Nosevičienė

Pollau miestelio šventovė.

Štirija – viena iš devynių Austrijos žemių, kurioje, kaip ir Lietuvoje, žmonės daugiausia verčiasi žemės ūkiu. Čia kalnais banguoja peizažas – didžiųjų Alpių priekalnės. Šio krašto žmonės, norėdami gyventi įdomiau, prisigalvojo įvairių pramogų, kulinarinių vietelių, kad juos lankytų ne tik patys austrai, bet ir turistai iš įvairių šalių. Kelionėje po Štiriją vietiniai mielai dalijasi savo gyvenimo patyrimu, kuris galbūt paskatins ir mus apie kai ką pamąstyti.
Šalis energijos gauna iš atsinaujinančių šaltinių – vandens ir vėjo jėgainių. Čia auga viskas: persikai, abrikosai, graikiniai riešutai ir net kiviai, bet labiausiai Štirija garsėja obuoliais. Štirai juos visus kruopščiai sunaudoja: spaudžia sultis, džiovina, kepa pyragus, o iš prastesnių gamina degtinę. Sako, kad ypač skani iš kriaušių. Tačiau vartoja ją labai saikingai, kaip ir lietuviai senovėje.
Šiemet gamta žemdirbiams iškrėtė skaudžią išdaigą. Gegužę, kai buvo pats abrikosų ir kitų vaismedžių žydėjimo metas, šaltis spustelėjo iki 5 laipsnių ir žemę užgulė 30 cm sniego sluoksnis. Tad vaismedžių derliaus šiemet nebus. Klimatas čia labai įnoringas, todėl ūkininkai vaismedžius apdengia tinklais, saugančiais nuo krušos, tačiau šį pavasarį net ir jie negelbėjo. Bet dar ne viskas prarasta. Birželio pradžioje pražysta šventu laikomas austrų medis – juoduogis šeivamedis – energijos ir vitaminų šaltinis. Iš žiedų išgaunamas ypatingas sirupas, arbata, o iš vaisių verdama uogienė. Štirijoje šių medžių ištisi sodai veši.

Ir dirba, ir švenčia

Moliūgų sėklų išspaudų aliejaus spaudykloje.

Kalnuoti Štirijos peizažai užburia tvarka ir švara. Pievos šienaujamos tris kartus per sezoną, tam tikru laiku, jei suvėlinsi, atvažiuos šienpjoviai ir nušienaus, paliks ir sąskaitą, kad daugiau nesivėlintum. Žmonės yra įpratinti gyventi gražiai, tvarkingai ir daug dirbti. Tam pasitarnauja įstatymai.
Moterys šioje šalyje jaučiasi saugios. Jei skyrybų iniciatorius yra vyras, valstybė gina moters teises. Ji gauna vyro išlaikymą iki gyvenimo pabaigos. Jei moteris yra namų šeimininkė, o vyras rūpinasi namų ūkiu, ji iš vyro turi gauti arbatpinigių. 300 eurų yra nerašyta arbatpinigių moteriai suma kas mėnesį. Kiekvienas kaimo vaikas lanko baseiną ir mokosi groti kokiu nors muzikos instrumentu. Visuose kaimuose iki vieno yra centralizuotas vanduo ir nuotekos, tik šildomasi individualiai, daugiausia malkomis.
Austrams sekmadienis – šeimos diena, ir ją švenčia visi kartu. Tik ūkininkams leidžiama dirbti šventą dieną. Jie keliasi vos prašvitus ir sukasi iki sutemų. Iš 2 ha žemės ūkininkas negali išgyventi, tai pripažinta įstatymu, ir todėl dirba dar kitą darbą. Todėl daugelyje kaimo namų sukasi moterys su vaikais, o vyrai dirba miestuose ir į namus grįžta tik savaitgaliais. Įstatymai skatina dirbti pačiam sau ir kuo mažiau samdyti žmonių, nes jei dirbi pats, tai mažus moki mokesčius, o jie skaičiuojami 1000 eurų pajamų. Samdomam asmeniui mokama dvigubai, nes pusė tos sumos tenka mokesčiams. Todėl dauguma stengiasi patys nudirbti ūkio darbus. Bedarbiu gali būti pusę metų, kuomet gauni pašalpą pagal anksčiau gautas pajamas. Per tą laiką turi sugalvoti, ką veiksi toliau, išmokti kokio nors amato, nes po pusmečio pašalpa jau bus tokio dydžio, kad privalėsi dirbti. Visa tai seka budri įstatymų sergėtojų akis.

Tikri patriotai

Šalyje itin išvystytas smulkusis verslas. Į aukštąsias mokyklas stoja tie, kurie tikrai nori siekti mokslo. Dauguma, įgiję amatą, darbuojasi visą gyvenimą. Darbdavys stengiasi išsaugoti savo darbuotojus didindamas jiems algą ir suteikdamas kuo palankesnes atostogas. Tad austras per gyvenimą darbovietę pakeičia 1–2 kartus. Šioje šalyje yra labiausiai Europos Sąjungoje išplėtotas profesinis mokymas, todėl čia patirties semiasi specialistai iš įvairių šalių. Neretai amatas yra perimamas iš tėvų ir senelių. Šokolado fabrikėlyje, kuriame lankėmės, dirba visa šeima. Paklausti, ar važiuos atostogauti, atsako: „Kaip mes išvažiuosime, gauname užsakymų ir turime dirbti“, – šypsosi šeimininkė, lyg darbas iš tiesų jai būtų šventė.
Austrai labai bendruomeniški, tikri savo šalies patriotai. Nors Čekijos siena visai netoli ir ten viskas yra gerokai pigiau, bet austrai niekada nevažiuos ten apsipirkti. Jei susiruošia į kelionę, važiuoja ne daugiau kaip 500 km, paskui daro pertrauką, valgo, bendrauja. Važiuoja tik su austrų kelionių organizatoriais. Jei kitos šalys pasiūlytų netgi perpus pigiau, vis tiek rinktųsi savąją.

Tautiniai drabužiai – „ant bangos“

Sekmadienio ritualas – pamaldos bažnyčioje, 12 valandą pietūs su šeima, 15 valandą popiečio kava su desertu pamėgtoje kavinaitėje. Jei sumanysi sekmadienį pjauti žolę, gali būti apskųstas policijai ir teks susimokėti baudą už ramybės drumstimą kaimynams. Per mišias austrai aukoja vos kelis centus. Ir tai ne iš šykštumo. Kiekvienas austras nuo savo metinių pajamų moka 1 proc. bažnytinį mokestį. Prie bažnyčių yra pastoracinės tarybos, kurios priima sprendimus, ir kunigas yra tarsi samdytas, kuriam mokama alga. Kaimuose ir miesteliuose prieš Kalėdas ir Velykas visi laikosi pasninko. Austrams įprasta nešioti tautinius drabužius. Paprastą dieną renkasi stilizuotus tautinius rūbus, dizaineriai pasistengia, kad būtų iš ko pasirinkti. Tokių drabužių parduotuvių yra daugybė. Kiekvienas regionas turi savo himną, kalba savo tarme ir turi tautinius rūbus. Štirijoje vyrai užsivelka žalius švarkus, užsideda skrybėles, moterys vilki ilgus sijonus ir liemenes, juostos mazgo padėtis parodo, ar moteris ištekėjusi ar mergina. Vaikai paprastai vilki šortukus.

Maistas – išaugintas ir pagamintas vietoje

Austrų tradicinė virtuvė yra soti ir riebi. Kalnuose daugiau valgoma pieno produktų, o dešros, kiaušiniai, skilandžiai, agurkai, pomidorai – įprastas kaimo žmoniųmaistas. Už 30 kaimiškų kiaušinių teks pakloti 3 eurus. Picerijų ir kebabinių čia nepamatysi. Populiarus Vienos šnicelis ir štrudelis (austriškas obuolių pyragas). Ir, aišku, garuojančios kavos puodelis, kurio kvapas juntamas už kavinės sienų. Austrai verda apie 30 rūšių kavą. Šiame regione, kaip prieškario Lietuvoje, iki šiol yra išlikęs paprotys išeinant ir įeinant į kaimus ir miestelius statyti kryžius. Jei pamatysime dirbtinį gandrą prie namų (o gyvų neteko matyti, nes jiems nėra mitalo šioje šalyje), reiškia, kad šeima susilaukė vaikelio. Socialinė šalies politika nukreipta į tai, kad žmonės gimdytų ir augintų vaikus, bet austrai, kaip ir visa Europa, yra tingūs – apsiriboja vienu ar dviem vaikais.

Vienos pokylis – graži tradicija aukoti

Labai graži austrų tradicija – Vienos pokylis, kai žmonės susirenka kartu pašokti ir surinkti pinigų kokia nors proga. Kai Ukraina patyrė rusų ataką, austrai nutarė ją paremti. Vienos pokyliai vyksta kiekviename miestelyje. Norėdamas jame dalyvauti, turi mokėti šokti valsą, fokstrotą ir polką. Tad šokti išmokstama dar vaikystėje. Pakvietimas į pokylį atsiunčiamas į pašto dėžutę. Kiekvienas save gerbiantis austras turi smokingą, o moteris – ilgą vakarinę suknelę. Vidurnaktį patiekiamas guliašas ir geriamas alus.
Šiemet austrų, kaip ir kitų Europos šalių gyventojų, ramybę sudrumstė pabėgėliai. Štirijoje įvarė nerimo ir baimės šalia Graco įkurtos trys pabėgėlių stovyklos. Anksčiau žmonės net nerakindavo namų durų, o dabar įsirengia signalizaciją, vaizdo kameras, o vakarais tvirtai užsklendžia namų duris. Turistus įspėja itin saugoti savo daiktus, būti apdairiems ir neatsipalaiduoti.

Gurmaniškoji Austrija

Žemė, kurioje daugiausia išauginama vynuogių, gamina ne tik vyną, bet ir šampaną. Šampano gamintojas savo ūkyje rengia šio gėrimo degustacijas, supažindindamas su visu gamybos procesu. Šampaną gamina rankomis, kaip ir prieš daugybę metų. Kol putokšlis ateina ant stalo, butelį reikia daug kartų pavartyti. Kuo gėrimas ilgiau išlaikytas, tuo mažesni, švelnesni burbuliukai. Iš 2 ha vynuogyno pagamina 8 rūšių 15 tūkst. butelių šampano. Visą produkciją parduoda iš savo namų. Austrams yra svarbu, ką jie valgo ir geria. Vieni kepa duoną, kiti gamina mėsos patiekalus, dar kiti spaudžia moliūgų aliejų, gamina pieno produktus ir augina viską, kas yra sveika ir naudinga, įskaitant ir aguonas bei kanapes, o apsiperka vieni pas kitus. Jų parduotuvėlėse prekės tik vietinės. O Grace, Štirijos sostinėje, jau gali rasti visko, ko širdis geidžia.

Darbas gydo

Viena iš vietinių ir svečių lankomų sodybų yra garsi sodu ir parku, kurį pasodino vėžiu serganti moteris. Vyras jai nupirko 2 ha žemės, ir ji ėmėsi širdžiai mielos veiklos. Parkas žaliuoja, o jo kūrėja – visiškai sveika. Ji dirbdama pasveiko, o dabar mielai dalijasi šiuo grožiu su visais, vaišina obuolių sultimis, už tai neimdama jokio mokesčio. Austrai mėgsta turėti žemės ir miško. 90 proc. jo yra privatus. Jie supranta, jog santaupos, laikomos banke, jį ir maitina, o kai turi miško ar žemės, iš to naudos turi pats, nes tai iš tiesų turtas. O miškai, kaip ir visa aplinka, yra kruopščiai prižiūrimi. Miške nei su žiburiu nerasi pūvančio, nulūžusio medžio ar kitos netvarkos. Taip palaikoma miško sveikata. Jei sumanysi pasiuogauti privačiame miške, teks už tai susimokėti. Juk savininkas viską prižiūri ir tvarko.
Jei norisi ko nors ekstremalaus – per kalnus nuvingiuoja vasaros rogučių trasos. Atsisėdai ir pamiršai visus rūpesčius, nes juos nuneša pro ausis švilpiantis vėjas. „Nestabdyk!“ – šaukiu vyrui. O jis atsako: „Vairuotojo instinktas veikia.“ Išties smagu palenktyniauti su vėjeliu. Terminiai baseinai po atviru dangumi atpalaiduoja kūnus ir prisotina mikroelementų. Sako, pakanka kartą per mėnesį juose pamirkti, kad jaustumeis sveikas.
Piligrimų taku
Degustuojame gėrimus vynininko ūkyje, pyragaičius ir kavą Pollau miestelyje. Iš čia driekiasi daugybė pėsčiųjų ir dviračių takų, kuriais galima keliauti individualiai, gavus viešbutyje vietovės žemėlapį. JUFA – labai jaukus kaimo viešbutėlis natūralioje aplinkoje. Skanūs ir gausūs austriški pusryčiai. Čia apsigyvenęs gauni kuponą 120 lankomų vietų nemokamai. Piligrimų kelias, trunkantis 1,5 valandos, veda per gražiausias Štirijos vietas į Baltąją (Marijos) bažnyčią – energiškai stiprią vietą, kurioje įvykę daug liudijimų. Tai viena populiariausių ir stipriausių vietų Austrijoje. Aplink gamtos parkas. Čia auga laukinės kriaušės, kurios derlių duoda sulaukusios 25 metų ir dera iki 400 metų. Vaizdingą gamtą dar pagyvina įvairių prieskoninių augalų ploteliai su pavadinimais. Šioje vietoje atsiveria vaizdingiausios Štirijos panoramos. Šiauriau akys atsiremia į kalnų grandinę, kuri užstoja žvarbius vėjus. Štai kodėl čia viskas taip veši. Piligriminis kelias veda per labai gražų kaimą, kurio simbolis – triušis. Kiekvienas kaimelis turi savo simbolį. „Triušis“, papuoštas gėlėmis, dažnai būna gražiausio kaimo konkurso laimėtojas. Dėl gražiausiojo titulo varžosi ne tik kaimai, bet ir kapinės. Tad nuobodžiauti štirams nėra kada, vis tenka sukti galvą, kaip gražiau, išmaningiau susitvarkyti.

Daugiau straipsnių apie Lietuvos įdomias vietas ir žmones, įvairias šalis, kultūras ir keliones rasite žurnale „Kelionės ir pramogos“. Jį įsigyti galima „Iki“ parduotuvėje Prienuose ir Birštone.