Jau ne pirmą kartą Klojimo teatrų šventei plačiai atvėrusios vartus sodybos šeimininkai Marytė ir Jonas Galiniai.
Netruko prabėgti dveji metai, ir vėl Nemuno kelias vedė į Matiešionis, į Marytės ir Jono Galinių sodyboje vykstantį klojimo teatro festivalį „Kur Nemuno mėlynas kelias“. Šiemetinė kaimo teatro šventė jau dešimta, taigi jubiliejinė, suteikusi progą prisiminti ir pirmuosius spektaklius, ir ankstesnius festivalius, padovanojusius naujų pažinčių, virtusių gražia bičiulyste.
Jau ne pirmą kartą festivalio žiūrovams Matiešionyse vaidino Kelmės mažojo teatro aktoriai, vadovaujami Algimanto Armono, pradžiuginę profesionalia vaidyba. Matyt, sunku būtų „Nemuno kelią“ įsivaizduoti ir be smarkių dzūkių iš Marcinkonių arba be mūsų kraštiečio Jono Andriulevičiaus vadovaujamo Jonavos savivaldybos teatro spektaklio. Visi jie buvo kartu ir jubiliejinėje šventėje, apie kurios ištakas priminė Juozo Palionio paramos ir labdaros fondo atstovė Valė Petkevičienė, ir pati vaidinusi Birštono vienkiemio kaimo teatro spektakliuose. Ji taip pat visų kolektyvų režisieriams fondo vardu įteikė padėkas ir šakočius, taip tarsi pratęsdama šviesios atminties buvusio Seimo nario Juozo Palionio pritarimą festivalių organizavimui ir tradicijų tąsai. Tuo, kad tradicijos tęsiamos, džiaugėsi ir Birštono savivaldybės vicemeras, Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininkas Vytas Kederys, prisiėmęs ant savo pečių nemažą organizacinių rūpesčių naštą, kurių, sako, nebūtų įveikęs be didelio būrio rėmėjų paramos ir pagalbos. Organizatoriai ypač dėkingi sodybos šeimininkams Marytei ir Jonui Galiniams, jau šeštą kartą plačiai atvėrusiems savo sodybos vartus festivaliui. Kaip ir tiems, kurie visus vaišino medžiotojų sriuba, šaltibarščiais, bulvių plokštainiu, gira ir kitaip prisidėjo prie šventės. Be to, tie rūpesčiai, pasak Vyto Kederio, pasirodo visai nesunkūs, kai išgirsti žmones apgailestaujant, kad festivalis vyksta tik kas antrus metus. Vadinasi, žmonėms jo reikia. Ir reikia, kaip sakė šventėje viešėjusi aktorė Olita Dautartaitė, tikriausiai dėlto, jog „… teatras mums yra nepakartojamas, kasdien vis kitoks. Teatras – tai tiek, kiek mes duodame kitiems, ir tiek, kiek mes sugebame pasiimti iš kitų“. Matyt, todėl, kad mums reikia išgyventi kitų gyvenimus, mes einame ir į klojimus, ir ant pievos. Einame, kad sau ir kitiems padovanotume šventę.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“