Neskanus kvapas

Rytas Staselis

Rytas Staselis

Vidas Pocius iš Amalių – šios savaitės socialinių tinklų žvaigždė – jeigu rudenį bus išrinktas į Seimą, visateisiai galės tapti kokios nors parlamentinės Ukrainos bičiulių ar net Lietuvos parlamentinės ryšių su Ukraina grupės nariu. Darbo partijos rinkimuose keliamas, kaip teigiama Amalių (tų, kur geležinkelis suka į Kauną) bendruomenės pirmininkas p. Pocius, socialiniame tinkle pamatęs prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Rusijos kalintos karo lakūnės Nadijos Savčenkos bendrą nuotrauką, pasipiktino neįžvelgęs kadre Ukrainos liaudies. Atvirkščiai – nuotraukoje esantys asmenys jam panašėjo į seksualines mažumas.
Klausite, o kodėl parlamentinėje veikloje p. Pocių turėtų traukti prie Ukrainos reikalų? Ši prielaida susijusi su Lietuvos Seimo tradicijų subtilybėmis. Jeigu Seime Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką gali pavaduoti Bronius Bradauskas, arba jeigu Jaunimo reikalų taryboje necenzūrinių žodžių tirada prabylantis Vytautas Žemaitaitis yra Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, Petras Gražulis Seime gali spręsti Europos reikalus, Kęstas Komskis – posėdžiauti Seimo antikorupcijos komisijoje, tai kodėl p. Pocius iš Amalių negalėtų draugauti su Ukraina?
Dar ir kaip galėtų!
Per ketvirtį amžiaus susiklosčiusios, mano minėtos Seimo tradicijų subtilybės tam neprieštarauja. Maža to, kuo šlykštesni „bajeriai“ iš kandidatų į Seimą dvokiančių burnų, juo labiau jie tas subtilybes atitinka. Yra jų dalis.
Čia mūsų – normalių žmonių – koordinačių sistemoje vyraujanti moralė verčia bent jau pagarbiai, kad ir santūriai, reaguoti į kariškės ukrainietės kelionę į Lietuvą, kur ji kiekviena palankia proga dėkojo už paramą sunkiausiu jos gyvenimo metu. Ją – Nadiją Savčenko, kuri kovėsi už savo šalies laisvę ir prieš Rusijos agresiją – rusai pagrobė Ukrainos teritorijoje, išsivežė ir teisė Rostove (Rusijoje), kur dvejus metus pūdė kalėjime.
Kaip išaiškėjo, Dalia Grybauskaitė įkalintajai Savčenko į kalėjimą rašė laiškus. Ar reikia atspėti, kiek jų parašė rėksnys iš Amalių – Pocius. Aišku, kad ne. Nes jei bent vieną būtų parašęs, jis savo partijoje būtų likęs nesuprastas. Ir nežinia, į kokią rinkimų sąrašo vietą galėtų pretenduoti.
Taip, sakysite, p. Pociaus komentarą socialiniuose tinkluose pasmerkė Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis. Net pažadėjo inicijuoti darbiečių naujai atsiskleidusio seksualinių mažumų eksperto šalinimą iš partijos. Ta pačia tema ir kryptimi pridūrė kitas įtakingas darbietis – Kęstutis Daukšys. Žiniasklaida skelbia, kad Dvokianti burna iš Amalių tik pasijuokė – esą, kiek rovė – neišrovė, kiek spyrė – neišspyrė.
Ir aš giliai tuo abejoju. Aukšta moralė, atjauta, padorumas, pagaliau – minimalus politinis korektiškumas yra visai ne Darbo partijos koordinačių sistema. Darbo partija yra politinis UAB’as, veikiantis pagal tam tikrus rafinuotus principus: akcininkai surenka įstatinį kapitalą, investuoja pinigus į rinkimus ir priklausomai nuo laimėjimo lygio žeria pelną sau atgal į kišenes. Prieš tai aplipdę savo bendrapartiečiais kuo daugiau valstybės institucijų, iš kurių siurbiami mūsų visų pinigai.
Tokia chebra į šiam tikslui trukdančius žmones beigi į tuos, kurie gali būti laikomi ištvermės ir didvyriškumo simboliais, žiūri su neslepiama neapykanta.
Aš asmeniškai, stebėdamas paskutinį iki rinkimų likusį pusmetį, jaučiu tam tikrą nerimą. Ne todėl, kad, likus trims mėnesiams iki balsavimo, nematau nė vienos partijos programos (net jomis nebesirūpinama). Mano uoslė 2016-2020 m. kadencijoje užuodžia paskutinę maitvanagių ruošiamą pinigų taršymo puotą.
Besibaigiančioje Seimo kadencijoje susiformavo keletas svarbių paradigmų, kurios bus lemiamos per ateinančius ketverius metus. Trys svarbiausios iš jų:
1. Politikai prieš rinkimus nebeieško pinigų verslo bendruomenėje. Šis teiginys mažiau tinka opozicijoje esančioms partijoms, nes vykdomojoje valdžioje esantys valdantieji turi valstybės iždo ir ES paramos pinigus ir patys gali juos verslui dalinti.
2. Turėdami praktiškai neišsemamas finansines galimybes, valdantieji politikai didumai žiniasklaidos, kuri iš inercijos vadina save nepriklausoma, daro lemiamą įtaką. Toji lemiama įtaka nebeleidžia žiniasklaidai vykdyti esminės funkcijos visuomenėje – tiesiog teikti nešališką informaciją. Žiniasklaidos skelbiama informacija auditoriją pasiekia „apšlifuota“ tam tikrų motyvų.
3. Dėl tų pačių priežasčių lemiamą įtaką valdžia daro akademinei bendruomenei, nes aukštųjų mokyklų administracinė nomenklatūra yra gyvybiškai suinteresuota dosnesniu finansavimu – mažėjant studentų (taigi ir jų finansinių krepšelių), didinant ūkinėms ir administravimo reikmėms skiriamas išlaidas.
Skaitytojams neprošal prisiminti, kad šių metų Lietuvos biudžeto pajamų dalį sudaro apie 9,5 mlrd. Eur, iš jų šiek tiek daugiau nei 2 mlrd. Eur arba daugiau nei penktadalis – ES parama. Klausimas: jeigu nežinome, kokią paramą iš ES gausime 2020 m. (tiksliau, koks bus Lietuvos įmokų ir išmokų iš ES biudžeto balansas), ar sugebėsime padidinti pajamas į valstybės iždą tiek, kad galėtume be ES paramos išsiversti? Užtikrinti socialines paslaugas gyventojams, gynybos finansavimą, išlaikyti išplėtotos infrastruktūros kokybę.
Žinia: surinkti būtų galima. Bet kaip dar tuo pat metu ir verslo nenumarinus…
Jau norėčiau kažką apie tai išgirsti iš į valdžią pretenduojančių partijų. Bet dažniausiai girdžiu tik neskanai kvepiančias burnas, kurios siekia savo kvapu patekti į maitvanagių puotą.

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *