„…saulės spinduliu rašyk stogastulpyje meilės žodį“

(„Jonui Kazlauskui atminti“, A. Mikalauskaitė – Adamonienė)

Įamžinę „Saulės ratą“ po saulės spinduliu, prie savo darbo.

Įamžinę „Saulės ratą“ po saulės spinduliu, prie savo darbo.

IMG_4915

Seimo nario padėka idėjos autorei drožėjų stovyklos organizatorei Teresei Murauskaitei.

Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos pavakare kalbos keliu į Matiešionis, pro Tūkstantmečio ąžuolyną, ąžuolų alėja Saulės rato link, paminėti stogastulpių, skirtų kalbininko Jono Kazlausko atminimui, pastatymo dvidešimtmetį, rinkosi gausus būrys Lietuvos istorijai ir gyvajai tautos atminčiai neabejingų žmonių.
Prieš dvidešimt metų sukurtas stogastulpių ansamblis žymi svarbiausius kalendorinius saulės laidos taškus ir Jono Kazlausko gyvenimo datas. Sustoję Saulės rate galite stebėti besileidžiančią saulę Matiešionių horizonte ties tą dieną žyminčiu ąžuoliniu stogastulpiu.
Prieš pradedant šventę, ąžuolo lapų vainiku, kurį nupynė Albina Karalienė, Matiešionių bendruomenės moterys apjuosė tautodailininko Ipolito Užkurnio skulptūrą, pastatytą 60 -ųjų prof. J. Kazlausko gimimo metinių proga. Juk „Baltistikos Ąžuolas“ buvo ir bus čia, savo tėviškėje, tarp visų…
„Palaimintas kiekvienas žmogus, skubantis kalbininko J. Kazlausko keliu į tėviškę… Kiekvienas savo širdyje turim žymeklius į aiškų tikslą – namo! Šiandieną Matiešionys – visų mūsų namai, nes čia žymus ir ženklus, pačios gamtos palaimintas, gimtosios kalbos kelias“, – sveikindamas susirinkusius sakė šventės iniciatorius, šio krašto žmogus LR Seimo narys Andrius Palionis.
Skambant Jūratės Dailydėnienės ir Antaninos Skaudžiuvienės atliekamoms dainoms, skirtoms gimtajam kraštui ir kalbai, Seimo nario padėjėjos, Birštono savivaldybės tarybos narės Valės Petkevičienės žodžiams, kurių aidas atliepė „per Nemuno mėlyną kelią“, tarsi pritilo vėjas, dangumi genantis debesis taip, kad lietus nusuktų pro šalį, kad saulės laidos spindulys kaip ir visada, susirinkus į J. Kazlausko tėviškę, primintų apie Saulės ratą…

Matiešioniškiai tiki, kad piliakalnis taip pat taps jų susibūrimų vieta.

Matiešioniškiai tiki, kad piliakalnis taip pat taps jų susibūrimų vieta.

Seimo narys A. Palionis dėkojo tiems, kurie pirmieji pramynė kelią į gimtosios kalbos kalvio tėviškę, nelengvos, kilnios misijos komandai, kuri 1996 – aisiais ėmėsi darbų Matiešionyse. Tai – idėjos autorei ir drožėjų stovyklos organizatorei Teresei Murauskaitei, medžio drožėjų organizaciniam komitetui – Dainorai Šaltienei ir Irenai Stasytienei, Saulės architektams Dalei ir Juozui Križinauskams, ąžuolą padėjusiam iš Siponių į Matiešionis pargabenti miškininkui Nerėjui Asipavičiui, stogastulpių ansamblį išdrožusiems tautodailininkams Algimantui Sakalauskui, Alvydui Antanavičiui, Kęstučiui Grigoniui, Antanui Venslavičiui, Saulės ratą akmenimis išgrindusiam Jonui Černevičiui, kalvystės darbus atlikusiam Petrui Liniauskui, stogastulpių stovykloje pameistriais dirbusiems Vaidui Žvirbliui ir Vaidui Šeškevičiui.
IMG_4981Stogastulpių kūrimo pradžių pradžią, ir apie tai, kaip dirbo drožėjai (svirne gyveno, o valgyt jiems labai skaniai virė Birutė Kazlauskienė), priminė kalbėjusi Teresė Murauskaitė. Teresės įžvalgomis ir ąžuolas Siponių miške nuvirto būtent J. Kazlausko dingimo metu. Tąkart dar vietinis kryždirbys Antanas sakęs, kiek daug kryžių iš jo galima būtų padaryti. Taigi, matyt, tikrai gamtos ženklus jau tuomet siuntė Dangus… „Tai buvo šventa misija“, – mano A. Sakalauskas. O stogastulpiai už griovio todėl, pasak Algimanto, kad per vandenį pasiektume anapusinį pasaulį… Visai dirbusiai komandai, ypač A. Sakalauskui – kūrėjų vadui, Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės padėką perdavė administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas. O kalbininko tėviškės namų saugotojams, puoselėtojams, kurie ir prieš šį renginį gėlėmis žemės plotelį šalia stogastulpių apsodino ir jomis „įrašė“ Lietuvos vardą, Virginijui ir Birutei Kazlauskams Seimo narys įteikė albumą, pakvietęs kiekvieną užsukusį į kalbininko gimtinę, jame palikti įrašą apie tai, ką pajautė, koks buvo pats pirmasis įspūdis.
IMG_4992… Ir vėl galbūt kadaise Dangus taip surikiavo, kad būtent čia, nuostabios gamtos kampelyje, visi turėtų progos vis susitikti, prisiminti, išsaugoti… Prieš kelis šimtmečius atsiradęs Matiešionių piliakalnis, matyt, užkodavo ir „Baltistikos Ąžuolo“ atėjimą, o protėviai lino rašto vingiuose išrašė ir pirmuosius lietuvių kalbos žodžius.
Matiešionių piliakalnis tarsi pakartoja Saulės rato ansamblio simboliką – lyg gyvybės ir išėjimo sąšauką, kai kiekvienas kopiam į kalną, į saulę.., o išeidami taip pat šliejamės arčiau Dangaus… O jis ir gamta mums siunčia ženklus, kurių kviečia paisyti, neužmirštant, kad būtent stiprybės semiamės, ąžuolą apkabinę…
Piliakalnio link, kuris „išaugęs“ čia pat, miškelyje, keli šimtai metrų nuo kalbininko gimtųjų namų, nešini vėliavomis, ąžuolų alėja ramiai ėjo ir maži, ir dideli – kelių kartų žmonės iš Matiešionių, Siponių, Birštono, Nemajūnų bendruomenių, tautodailininkai, „Lietuvai pagražinti“ Birštono skyriaus nariai, renginio svečiai, – visi, sugrįžusieji namo kalbos keliu tam, kad jis tęstųsi… Degant aukurui ant piliakalnio, buvo sugiedota Tautiška giesmė. Dainas gimtinei ir Lietuvai kartu su Siponių kaimo bendruomenės dainininkais ir su vakaro viešniomis Jūrate, Antanina dainavo visi. Vienų rankose plevėsavo vėliavos, kitų akyse žibėjo ašaros… Ir skirstytis niekas nenorėjo. O tai ir vėl ženklas iš susirinkusiųjų į Matiešionis širdžių, kad dar ne kartą draugėn sukvies klykiančios gervės, kaip ir Anarsijos Adamonienės pasakyti žodžiai „…bet šiandien dar namo sugrįžk Tu atminties taku per sodą ir saulės spinduliu rašyk stogastulpyje meilės žodį“…
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Gimtinė: vakar, šiandien, rytoj. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *