Vien įrašo pase neužtenka

Teigiama, jog lietuviai išsiskiria iš kitų europiečių tuo, kad yra viskuo nepatenkinti, nusivylę, pernelyg sureikšminantys net ir menkiausias problemas. Gal ir taip, bet Lietuvos gyventojai skundžiasi vienais iš mažiausių Europoje vidutiniais atlyginimais ir pensijomis, vienu iš aukščiausių skurdo lygiu, sparčiai augančiomis prekių ir paslaugų kainomis, valdininkų kyšininkavimu, jų nesugebėjimu spręsti pribrendusių ekonomikos ir socialinių klausimų. Žodžiu, toli gražu ne visų mūsų šalies visuomenės sluoksnių žmonės gali gyventi oriai, be pašalpų, nesižemindami prieš valdžią.
Ar tikrai to negalime pakeisti? Per pustrečio dešimtmečio po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dėl visų savo bėdų: nepriteklių, skurdo, bedarbystės, nebaudžiamumo už įstatymų pažeidimus bei nusikaltimus ir dėl to, kad „visi lygūs, bet yra lygesnių“, rodėme į valdžią – ji dėl visko kalta.
Iš dalies esame teisūs, nes daugelis žmonėms svarbių dalykų valdžiai nerūpėjo ir iki šiol nelabai rūpi. Ar rūpi mums? Ne vien žodžiais, bet ir patvirtinant tai savo darbais, savo poelgiais. Nors ir didžiuojamės Lietuvos pilietybe, ar iš tiesų esame pilietiškai aktyvi visuomenė, atsakinga už savo šalies ateitį?
Kad žmonės gali būti ir yra aktyvūs gindami asmeninius interesus, per visą žemės reformos laikotarpį rodė atkakli kova dėl nuosavybės atkūrimo. Teisėtai neatgaunantys žemės gyventojai rašė skundus, nedavė ramybės valdininkams, protestavo prieš reformos vykdytojų savivalę. Rezultatas gal ir ne visada buvo toks, kokio laukta, bet šiek tiek skaidrumo vykstančiame procese vis dėlto atsirado.
Vadinasi, aktyviai išreikšta žmogaus pozicija dėl savo gerovės daugeliu atvejų gali pasitarnauti ir valstybės pažangai – kad joje būtų mažiau korupcijos, šešėlių, nusikalstamumo bei daug kitokių blogybių, trukdančių eiti į priekį.
Tad kur pilietiškumo pradžia? Be jokios abejonės, pirmieji jo daigai išauginami šeimoje. Jei joje yra santarvė ir meilė, jei tėvai gerbia vienas kitą, jei abejingai nepraeina pro šalį matydami skriaudžiamą žmogų ar gyvūną, atskuba į pagalbą ištiktam nelaimės, nesigviešia svetimo turto ir daro kitus gerus darbus, būtent toks auklėjimas – ne tuščiais pamokslais, o pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu – ir tampa svarbiausiomis pilietiškumo pamokomis, kurios visam gyvenimui išlieka atidžiai savo tėvų poelgius stebinčių vaikų galvose ir širdyse. Juk meilė žmonėms, savo kraštui ir savo šaliai, kaip ir žiaurumas, neapykanta, smurtas, beveik visada ateina tuo pačiu keliu – iš šeimos. Todėl neturi stebinti, kodėl vieni paaugliai apdovanojami medaliais už skęstančiųjų gelbėjimą ar kitus pilietiškus poelgius, o kiti atsiduria kolonijose už sukapotą savo bendraamžę ar dėl kelių banknotų nukankintus senukus. Arba kodėl jau suaugę žmonės eina į televizijų laidas pasiskųsti savo bloga motina, dukra ar seserimi, vildamiesi sulaukti pagalbos iš studijoje sėdinčių neretai visiškai nekvalifikuotų žmonių, kuriems pamokslauti ir žarstyti beverčius patarimus, deja, yra tik šou verslo dalis.
Kad sąvoka pilietiškumas su pase įrašyta pilietybe dažnai neturi nieko bendro, įsitikinome ir po prezidentės suteiktos Lietuvos pilietybės svetimšalei čiuožimo ant ledo sportininkei. Kur šiandien toji pilietė? Siekia karjeros ir savo tikslų atstovaudama kitai šaliai, kitam žemynui, palikusi „ant ledo“ Lietuvą, kurią prisiekė mylėti ir sportiniais pasiekimais garsinti jos vardą pasaulyje?
Tokie atvejai, žinoma, pavieniai, bet ir iš jų galima pasimokyti, kokiu piliečiu nereikėtų būti. Pilietiškumas pirmiausia susijęs su žmogaus aktyvumu siekiant visuomenės, valstybės, tuo pačiu ir savo gerovės. O kaipgi iš tiesų siekiama, galima spręsti iš paprastų buitinių pavyzdžių. Pagarsinant televizorių, kai už sienos prieš žmoną ir vaikus smurtauja kaimynas? Palaiminant už automobilio vairo sėdantį girtą vairuotoją, o gal ir leidžiantis į kelią kartu su juo? Dėl lopinėlio žemės paaukojant gerus kaimyniškus santykius? Pasyviai stebint pilietiškumo akcijas ir laukiant gero rezultato?
Tokių pavyzdžių daug. Žmonių abejingumas dažnai tampa daugelio mūsų visuomenės bėdų ir nelaimių priežastimi. Bet vienas iš esminių dalykų, rodančių pilietiškos visuomenės brandą ir neabejingumą savo šalies ateičiai – dalyvavimas rinkimuose, t.y. savo pilietinės pareigos atlikimas. Deja, tik 2012 m. rinkimuose į Lietuvos Seimą rinkėjų aktyvumą Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas įvardijo kaip rekordiškai didelį, nors vidutiniškai jis tesiekė 50 procentų. Tačiau ankstesniuose rinkimuose balsuoti ateidavo vos per trečdalį šią teisę turinčių rinkėjų. Ką veikia likusieji? Laukia rezultatų, o sulaukę reiškia nepasitenkinimą išrinkta valdžia, tebetęsiančia korupcijos ir nuolatinių skandalų praktiką? Tik kažin, kaip susiklostytų jau dešimtmečius Seime užsibuvusių politikų, o ir tradicinių partijų likimas, jei balsuoti ateitų 70 – 80 proc. rinkėjų…
Kita vertus, pilietinės brandos nerodo ir kaskart rinkimuose fiksuojami prekybos rinkėjų balsais atvejai. Teoriškai galima būtų teigti, jog tie, kurie perka, yra netgi pilietiškesni, jei darytum prielaidą, kad jie siekia valdžios galbūt iš tiesų dėl noro dirbti Lietuvos, jos žmonių gerovei. O tiems, kurie išduoda pilietiškumą, parsiduodami už kelis grašius, vargu ar apskritai svarbios kokios nors vertybės.
Taigi turėti šalies pilietybę – ne tik didelė garbė, bet ir pilietinė atsakomybė prieš visuomenę, nors tai ir nenurodyta kiekvieno asmens dokumente. Tačiau kol to patys nesuprasime, ir toliau būsime nelaimingiausi savo žemyne žmonės, nusivylę ne tik valdžia, bet ir gyvenimo kokybe.
Nijolė Ulozaitė

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *