Mintys Prienų miestui įprasminti: dabarčiai ir ateičiai (II)

Lietuvos ulonai 1794 m. sukilimo mūšyje.

Ilgai nerašėme krašto istorijos temomis, tikėdamiesi kažkokių pozityvių, kad ir nedidelių poslinkių požiūryje į istorinę krašto atmintį, tikėdami viešai pasidžiaugti permainomis. Tenka tik apgailestauti, kad esminių pasikeitimų taip ir neįvyko. Net apie Prienų savivaldos įsteigimo 225 -ųjų metinių paminėjimą nekalbama. Senieji kapai sutvarkyti iki tos vietos, kol praeivio akis pastebi…
Tiesa, prieš kelias savaites Prienuose šalia Mačiūnų kalno atsirado, kaip vienas tūlas propagandistas pastebėjo, pirmasis miesto simbolis –sklandytuvas. Žinome, kad sovietiniais laikais atsiradusios Prienų eksperimentinės sportinės aviacijos dirbtuvės, peraugusios į gamyklą, o ne per seniausiais laikais – į UAB „Sportinė aviacija ir Ko“buvo ir yra svarbios Prienų ekonominiame gyvenime. Labai svarbu ir kad gamyklos produkcija buvo tiekiama į kelioliką pasaulio šalių, įmonėje dirbo ir dirba prieniečiai, didelės pagarbos yra užsitarnavę ir jos vadovai bei sklandytuvų bandytojai.
Sklandytuvą minėtoje vietoje suprantu, tik kaip labai gerą dabartinės įmonės reklamą ir eismo saugumą užtikrinantį simbolį. Keistai nustebino tai, kad miesto vadai pasigyrė labai aukšta jo kaina… Tačiau vargu, ar sklandytuvas atspindi tas didžiąsias ilgaamžes Prienų miesto tradicijas. Pagalvokim, ką tai reiškia pravažiuojančiam turistui. Nieko nepasako. Vokiečiui, gal tiesiog primintų jau uždarytų buvusių sovietinių aviacijos bazių papuošimus. Dar labiau, ne vienas Putino idėjų pritvinkęs rusas net pagalvotų , kad mes gerbiam tuos jo tėvynainius, kurie aviacija „vadavo“ Lietuvą, o paskui ilgam pamiršo iš jos išeiti. Sovietiniais laikais, kada krašto, tautos istorija, tradicijos buvo draudžiamos, mieste esančios gamyklos logotipas ar ženklas tarnavo miesto apibūdinimui. Tik kažkaip Jonava, Kėdainiai ar Alytus ir kiti savo gamyklomis įvaizdžiui nesireklamuoja, jie ieškojo gilesnių dalykų, ieškojo istorinių erdvių. Ir nesuprantu, kodėl niekam nekilomintis  ir nekyla kažkur šalia įrengti aukštoką Prienų miesto apžvalgos bokštą, iš kurio atsiskleistų Prienų apylinkių grožis, miškai, tai būtų vartai į Nemuno kilpas, į Birštono, Balbieriškio apylinkių grožį. Tai būtų Prienų miesto, Nemuno didybės vartai, čia galima būtų visiems pasakoti legendinę mitologinio kunigaikščio Prienio istoriją, garsiąją grafų Butlerių istoriją. Galėtų atsirasti ir tai simbolizuojančios medžio skulptūros.

Atsisakymas nuo miesto ir krašto istorinių tradicijų?
Minimą sklandytuvą labiau paaiškino nufilmuotas telereportažas laidoje „Septynios Kauno dienos“, Nuo Mačiūnų kalno buvo pasakyta, kad jau valdžia skrenda didžiaisiais „pilotiniais“ skrydžiais. Džiugu, kad valdžios vyrams fantazijos nestinga. Tačiau tokiu atveju reikėjo bent ankščiau žinomo dainininko Liutauro Čeprecko traukiamą „Reikėjo berniukams…“ priedainio posmą pateikti. Tačiau to neišgirdome. Išgirdome, kad Prienai „ypatingi“ taip ir nesuskaičiuojamomis parduotuvėmis ir ypač sutvarkytomis gatvėmis. Apie „labai sutvarkytus“ Prienų paminklus ir ypač senąsias kapines taip ir neišgirdome. Girdėjom žodžius, bet tvarkymo objektų taip ir nepamatėme. Išgirdome, kad Prienai – sklandytojų miestas, atsiradęs ne taip jau seniai. Ir nė vieno žodžio apie jo garsią praeitį, jo tėvus, jo garbingą praeitį, jo kelių šimtmečių garbės ženklus. Širdį užvaldė nepatirtas gyvenime jausmas, tarsi miestą – našlaitį įvaikintų orus, garbingas globėjas-sklandytuvų gamybos ir sklandytojų kolektyvas. Našlaičiai visuomet džiaugiasi atsiradusiais globėjais. Tačiau ar Prienai – miestas našlaitis , be miesto tėvų, istorinės atminties ir tradicijų? Ne, veikiau taip Prienus įvardijantys krašto istoriją suvokia tik kaip surogatinės Tarybų Lietuvos kolūkių laukų ar sovietinių gamyklų erą.

Prienai – laisvės kovų miestas

Sukilimo atsišaukimas.

Neatsitiktinai pagrindinė miesto aikštė pavadinta Laisvės aikšte, nors labiausiai tiktų pavadinimas Laisvės kovų aikštė. Būtent šioje aikštėje 1794 m. rikiavosi 1775-1794 m. LDK ulonai ir sukilėliai, kovoję su cariniais grobikais. Čia 183I metais, rugpjūtyje už Lietuvos ir Lenkijos ateitį, prieš caro kapitono Eugenijaus Jegorovo būrį kovėsi Lenkijos karalystės pasienio sargybininkų karininko Jono Matušievičiaus būrys (LVIA, f. 378, BS, 1831, b. 369, l. 93 -96). Rugsėjyje Prienai ir jų apylinkės regėjo narsiai besikaunančius T. Mirskio sukilėlius ir jų persekiotojus, vadovaujamus carinių pulkininkų Boleno ir Helfreicho (Ten pat, b. 383. l. 78). Prienų žemė apšlakstyta pralaimėjusių sukilėlių krauju. Sukilėliai aktyviai kovėsi Balbieriškyje, Stakliškėse, Nemajūnuose, Jiezne ir Puzonyse. Kai kitur sukilimo 185-erių metų atminimas yra šiuo metu pagerbiamas, minėtose apylinkėse valdžios žmonės apie tai net nepagalvojo.
Ryškius laisvės kovų pėdsakus Prienuose paliko 1863 metų sukilėliai . Prienų miškas ir apylinkės 1863 m. gegužę matė narsiai besikaunančius bebaimių sukilėlių vadų P. Suzino, Brandto ir Hlaskos 19 amžiaus pabaigoje- knygnešiai , 20 amžiuje – krašto savanoriai, Kęstutėnų pulkas, partizanai, moksleiviai pogrindininkai-tai Prienų žemės laisvės kovotojai, kurių taip pat nevalia užmiršti.

Prienų pavietas – Prienų istorinio išskirtinumo ženklas

Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus lietuviškas pamokslas.

Tačiau labiausiai Prienai tapo žinomi Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Europos šalyse, kai miestas 1791 metais tapo didžiulio Prienų pavieto, apėmusio Prienų, Lankeliškių, Virbalio, Alvito, Vilkaviškio, Liudvinavo, Daukšių, Keturvalakių, Udrijos, Rumbonių, Balbieriškio, Bartninkų, Darsūniškio, Pilviškių, Aukštosios, Panemunės, Vištyčio, Naumiesčio, taip pat dalies Punios ir Stakliškių parapijų apylinkių (Wolumina Legum. Krakow, 1889, t. 9, p. 332). Tokių didelių valdų Prienų administracija niekada daugiau nevaldė. Prienuose medinėje rotušėje, šalia buvusio Dvaro pastatų, po 1791 m lapkričio mėn. 9 d. karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio Prienams suteiktos laisvo miesto privilegijos veikė Prienų pavieto administracijos, iždo, kariniai, įvairių ūkinių tarnybų, pavieto tiltų ir kitų sargybų pareigūnai. Čia funkcionavo Prienų pavieto žemės teismas, kuriame dirbo daugiau nei 10 teisėjų ir 3 raštininkai -tai ir Prienų teismo istorinė pradžia. 2009 metais Lenkijos Mokslų Akademijos Istorijos instituto mokslininkai, profesoriai Andžejus Rachuba ir Henrikas Lulievičius išsamioje mokslinėje studijoje pateikė 45 garbių Prienų pareigūnų pavardes (Powiat Prenski-Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy. T. 2, Wojewodztwo trockie, p. 548-553, Warszawa. 2009). Tos pavardės, jeigu valdžios vyrai tai atsakingai suvoktų, turėtų būti išrašytos prie įėjimo į Prienų savivaldybės pastatą, nes tai – Prienų savivaldos pradžia, jos šlovingiausias puslapis. Minėtas pavardes jau esame, kaip ir 1791 m. Prienų laisvo miesto privilegiją, pateikę krašto spaudoje.
Prienus iš kitų Lietuvos savivaldybių išskiria istorinis Prienų pavieto vaidmuo 1794 m. sukilime. 1794 m. balandį Lietuvai prisijungus prie Lenkijoje kilusio Tado Kostiuškos sukilimo, balandžio mėn. 24 dieną Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos tautinė aukščiausioji Taryba iš 27 garbingiausių ir patriotiškiausių LDK asmenų. Į jos sudėtį įėjo ir 3 Prienų pavieto žmonės: garsusis Jungtinėje Abiejų tautų Respublikos pamokslininkas, Prienų klebonas, Vilniaus jezuitų Akademijos (Vilniaus Universiteto) rektorius Mykolas Pranciškus Karpavičius, Prienų pakamorės (žemės ribų ginčų) teisėjas Simonas Vyšniauskis (Vyšnevskis) , Prienų vaiskis (rūpinosi į karą išvykusių šeimomis) Tadas Vysogerdas (Bartlomej Szyndler. Powstania kosciuszkowskie, Warszawa, 1994, p.130). 1794 m. gegužės 15 dieną išleistą atsišaukimą į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyventojus lietuvių kalba pirmasis pasirašė Prienų pavieto pakamorė, Prienų sukilimo vadovas Simonas Vyšniauskis (Vyšnevskis), tuo pabrėždamas Prienų pavieto ir savo asmeninį pritarimą sukilimui.
Prienai ir pavietas matė garsųjį Prienų pavieto karo vadą generolą airį Nikodemą Midletoną, netiesioginį Jungtinės karalystės Velso princo Viljamo žmonos Kembridžo hercogienės Kate Middleton tolimą giminaitį. Jo buvo pilna Prienuose, Birštone, Jiezne, kur bažnyčių šventoriuose telkė sukilėlius ir vykdė apmokymus. (1794 m. sukilimo reskriptai – Jiezno parapijos archyvas, reskriptas nr. 27). Vyriausias sukilimo vadas Tadas Kostiuška pareiškė generolui padėką už narsą ir aktyvią organizacinę veiklą (LMAB RS, f.136-17,l.27).
O kokį nepakartojamą vaidmenį sukilime, jo karinių pajėgų organizavime savo pamokslais Prienuose, Vilniuje, Varšuvoje suvaidino garsusis Prienų ir Gražiškių klebonas, vėliau Vygrių vyskupas, tame pačiame vienuolyne palaidotas Mykolas Pranciškus Karpavičius (1744-1803)! Šis dvasininkas yra žinomas visoje Lietuvoje ir Lenkijoje, apie jį yra rašę žymūs Lietuvos ir Lenkijos tyrinėtojai. Apie tai jau ir mes esame ne kartą rašę krašto spaudoje. Deja, jis Prienų istorinei atminčiai nereikalingas.
Prienai garsūs savo karinėmis tradicijomis. Čia jau nuo 1775 metų buvo dislokuotas LDK ulonų būrys (LMAB RS, f. 273-1939, l. 1). 1794 m. sukilimo metu Prienuose buvo surinkta 400 raitelių ir 30 pėsčiųjų milicijos būriai. Raitelių būrys įsijungė į 2-ąjį LDK raitelių pulką, kiti į Prienų seniūno, artilerijos generolo Kazimiero Nestoro Sapiegos būrį, kuris kovėsi prie Smorgonės, Ašmenos, Vilniaus. 1794 metų rugpjūčio 9-10 dienomis Prienuose ir apylinkėse vyko kovos su cariniais kazokais, kuriose buvo pralietas ir Prienų miestelėnų kraujas, miestą užgrobė žiaurių kazokų dalinys. Jeigu mes būtumėme tikri, o ne vienos kadencijos, vienos partinės grupės patriotai, jeigu mes gerbtumėm gimtojo miesto tokią įvairialypę, įvairiatautę, bet labai reikšmingą istoriją, mes įvertintume šiuos istorinius faktus. Muziejaus teritorijoje išstatytos to laikotarpio imitacinės patrankos ir pasakojimai patrauktų mūsų užsienio turistus, ypač lenkus. Kurtume patrauklų įvairiataučio laisvės miesto, nuolatos kovojusio, įvaizdį.
Gerbiamieji valdžios žmonės, mūsų genialus poetas, didžioji šimtmečio asmenybė Justinas Marcinkevičius ne kartą ragino ir dabar iš aukštybių ragina mus gerbti krašto istoriją, jos garbius žmones. Gal pirmiausiai krašte įvykdykim jo priesaikus? Tie, kurie galvoja, kad pastatę Justinui Marcinkevičiui paminklą, juo tarsi politinio teatro uždanga uždengs aiškiai pastebimą nepagarbą krašto istorijai, nepagarbą demokratinei tradicijai, nepagarbą visuomenės nuomonės išsakymui, įsiklausymui į ją, – tai jie labai klysta. Visuomenė tai suvokia, ji apie tai kalba ir apie tai diskutuos dar aktyviau!
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas