Lietuvos meno mėnesis Abu Dabyje: rezidento Petro Lincevičiaus įspūdžiai

Viktorija Lincevičiūtė

Meno rezidencijos – tai galimybė kurti kitame aplinkos kontekste, permąstyti savo kūrybines idėjas, taip pat – pasisemti naujų. Jų organizatoriai menininkams suteikia gyvenamąją erdvę, vietą kurti bei eksponuoti savo darbus. Viena tokių – Abu Dabyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), organizuojama meno rezidencija, kurioje jau kelerius metus dalyvauja ir Lietuvos menininkai. Aktyvi, pirmoji Abu Dabio dailininkų bendruomenė, veikianti meno inkubatoriuje „Art Hub“, kviečia įvairių šalių menininkus čia gyventi ir kurti, įsitraukiant į vietinę bendruomenę, susipažįstant su šalies kultūra. Šios organizacijos šūkis – „gyvenk – kurk – eksponuok“. „Art Hub“ turi dvi rezidencijas: vieną – Abu Dabyje, kitą – Livos oazėje. Pastaraisiais mėnesiais taip pat plečia veiklą Europoje: steigia rezidencijas Italijoje ir Estijoje.

„Art Hub“ vykdo įvairias veiklas: rengia meno festivalius, suteikia galimybę pradedantiesiems vietos menininkams eksponuoti savo kūrinius, kiekvieną mėnesį, išskyrus Ramadano laikotarpį, organizuoja atskirų šalių meno mėnesius, paremtus tarpkultūriniais mainais. Vienoje iš šių programų dalyvavo ir Lietuvos menininkai.
Lietuvos vizualiųjų menų kūrėjai jau kelerius metus dalyvauja Abu Dabio meno inkubatoriaus „Art Hub“ organizuojamoje veikloje. Šiais metais šia galimybe pasinaudojo menininkės Agnė Jonkutė, Agnė Liškauskienė, Židrija Janušaitė, Giedrė Kriaučionytė ir tapytojas Petras Lincevičius. 26-erių metų menininkas, pernai sėkmingai apsigynęs tapybos magistro laipsnį, pelnęs meno mugės „ArtVilnius 2015“ geriausio jaunojo menininko  (iki 35 metų) apdovanojimą, savo kūryboje ieškantis praėjusio laiko ir savęs, praeities artefaktuose, mėnesį laiko sėmėsi idėjų ir jas įgyvendino Adu Dabyje. Praėjus dviem savaitėms ir dar neišblėsus įspūdžiams pats laikas kalbėtis apie patirtį kuriant visiškai kitoje aplinkoje nei įprasta.
JAE kultūrinis kontekstas kitoks ir neįprastas europiečiui. Paklausus Petro, kas paskatino vykti į meninę rezidenciją šioje šalyje, jis prasitarė, kad vyko vedinas smalsumo: „Tuose kraštuose nesu buvęs, o ši proga pasirodė puiki ne tik susipažinti su nauja kultūra, bet ir surengti parodą bei praplėsti savo akiratį ir susipažinti su ten kuriančiais menininkais“.
Septyni nutapyti paveikslai ir parsivežtos kūrybinės idėjos leidžia manyti, kad rezidencijoje praleistas laikas buvo naudingas ir prasmingas. „Mėnesis laiko kūrybiniame procese išties nėra daug. Visų pirma, patekus į kitą aplinką, reikia laiko apsiprasti, pajusti vietos ritmą, nuotaiką, o tada jau gali pradėti tapyti“, – sako P. Lincevičius.  Kitas kultūrinio konteksto kodas, kardinaliai kita aplinka menininkui, kurio darbuose ryški Lietuvos kaimo, etnografijos, gimtinės, istorijos artefaktų klodas, buvo nesunkiai įmenamas ir perskaitomas.
– Ar prieš važiuodamas buvai nusprendęs, ką tapysi, ar priešingai – leidai vietinei aplinkai ir kontekstui daryti įtaką?
– Prieš važiuodamas buvau apgalvojęs, ką galėčiau tapyti. Žiūrėjau dokumentinių filmų apie Abu Dabį, jo istoriją. Prieš nuvykdamas turėjau sugalvojęs visą tapybos darbų ciklą, kurį galėčiau nutapyti, tačiau nuvykus ir praėjus šiek tiek laiko, dalis idėjų pasikeitė. Iš pirminių idėjų įgyvendinau tik vieną paveikslą – datulių palmę. Pirmosiomis viešnagės dienomis mums suorganizavo ekskursiją į dykumą, ten praleidome nemažai laiko, palydėjome saulę, kalbėjomės po žvaigždėmis dykumoje. Mums papasakojo apie dykumos svarbą ir kaip tai yra išreikšta jų tautosakoje. Ši patirtis man paliko stiprų įspūdį. Ir tai buvo atspirties taškas paveikslams, kuriuos sukūriau reziduodamas Abu Dabyje.
– Esi sakęs, kad tapyba tau – darbas, tapant turi būti griežtas grafikas ir nuoseklus jo laikymasis. Namuose tai lengvai įgyvendinama, o kaip Abu Dabyje? Ar lengva buvo visą laiką skirti vien tik tapybai?
– Pirma savaitė buvo skirta pažintinėms kelionėms: buvome dykumoje, taip pat aplankėme šiuolaikinio meno, istorinius muziejus, istorinio paveldo kaimelį. Tad pirma savaitė buvo skirta generuoti idėjoms. Kurti laiko turėjome apie dvi savaites su puse. Dirbau intensyviai nuo ryto iki vakaro, praėjus antrai viešnagės savaitei supratau, kad per darbus savaitę nebuvau išėjęs į lauką.
– Kuo, asmeniškai tau, skiriasi kūrybinis procesas bei rezultatas savoje aplinkoje ir kitame kultūriniame kontekste?
– Kūryba namuose, savoje studijoje, ir išvykus yra skirtinga. Naujoje vietoje reikia laiko prisitaikyti, susigyventi su aplinka, tad pirma savaitė nebūna labai produktyvi. Tačiau rezidencijoje būna kitoks susikaupimas, būnant joje atsiriboji nuo daugumos dalykų ir susitelki tik kūrybai. (aut. past. Petras paprastai tapo savo studijoje Užupio meno inkubatoriuje, Vilniuje. Vasaromis dalyvauja pleneruose Šilavoto „Davatkyne“, kuriuos kuruoja nuo 2014 metų. Šilavoto apylinkėse gimsta pagrindinės idėjos, kurios vėliau atsispindi jo darbuose. Šių metų pavasarį menininkas ėmėsi įdomaus projekto – savaitę laiko gyveno ir tapė Vinco Mykolaičio-Putino tėviškėje, Pilotiškių kaime, Prienų rajone. Kūriniuose perteikė vaizdus, objektus, menančius čia gyvenusį rašytoją. Vėliau sukurtus paveikslus eksponavo parodoje „Žemė“ V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute – muziejuje, Vilniuje.)
– Ar pakitęs kultūrinis kontekstas turėjo įtakos kūrybai? Ką naujo pats pastebėjai savo kūryboje?
– Kiekviena nauja vieta yra ir nauja patirtis, kuri atneša naujų idėjų. Reziduodamas Abu Dabyje naudojau man naujus spalvinius sprendimus. Nauja aplinka leido kitaip, naujai pažvelgti į tas pačias temas, kurias plėtoju kurdamas Lietuvoje. Visi tapybos darbai sukurti Abu Dabyje yra stilistiškai skirtingi, nuo foto realizmo iki ekspresyvaus simbolizmo ir abstrakcijos. Pasitelkiau įvairius stilius norėdamas tą pačią idėją perteikti skirtingai. Kiekvienas stilius turi savitą kultūrinį kontekstą. Tam tikra prasme tai atkartoja šių laikų Abu Dabio multikultūrinę visuomenę.
 – „Art Hub“ meno inkubatorius Lietuvos menininkams suteikė vietą galerijoje, čia eksponavote darbus, sukurtus rezidencijos metu. Koks JAE požiūris į šiuolaikinį meną? Ar Lietuvos menininkų paroda sulaukė susidomėjimo?
– Kiekvieno mūsų kūryba skirtinga, tad paroda gavosi tikrai įdomi, įvairiapusė. Menininkė Giedrė Kriaučionytė vėlė kūrinius iš vilnos, kurie vietos meno bendruomenei buvo labai įdomūs, nes tokios technikos dauguma nebuvo matę.
Lietuvos meno mėnesio parodos atidarymo metu susirinko daug žmonių, kuriems įdomus kitų šalių menas. Jie ne tik įdėmiai apžiūrinėjo mūsų ekspoziciją, tačiau ir bendravo su mumis, klausinėjo apie tai, kokį įspūdį paliko Abu Dabis, domėjosi lietuvių kultūra.
– Prieš dvi savaites grįžai į Lietuvą, įspūdžiai dar neišblėso. Kaip pats vertini savo praleistą laiką meninėje rezidencijoje?
– Džiaugiuosi, kad galėjau susipažinti su nauja kultūra, užmezgiau tarptautinius ryšius su meno bendruomene Abu Dabyje, pristačiau savo kūrybą. Šiuo metu kaip tik ruošiuosi parodai, kuri vyks Klaipėdoje. Manau, kad rezidencijoje gimusios idėjos turės įtakos ir būsimos parodos darbams.
Abu Dabis paliko tikrai teigiamą įspūdį. Sužavėjo tai, kaip šiuolaikiniai sprendimai derinami su kultūriniu palikimu, kaip stengiamasi perteikti architektūrinį palikimą netgi statant dangoraižius. Abu Dabyje nauja ir sena suderinama į vieną visumą, kuri neiškrenta iš bendro konteksto. Kitas teigiamai nustebinęs aspektas – tai, kaip šeichas ir karališkoji šeima protingai valdo šalį, kaip rūpinasi savo piliečiais.