Svečiuose pas dzūkus…

Šalia Merkinės lankytojų centro…

Tradiciškai kiekvienus mokslo metus Jiezno gimnazijos VII klasės mokiniai drauge su auklėtoja Vilma Mekionyte užbaigia kelione į vieną iš Lietuvos etnografinių regionų.
Įspūdžius apie šių metų kelionės akimirkas į Dzūkiją padėjo aprašyti auklėtinis Mantas:
– Šiais metais nebuvo sunku sugalvoti, kur mūsų klasė turėtų vykti. Nutarėme, kad turėtume važiuoti į šaltinių, upių ir upelių išmargintą Dzūkiją. Ten ir keliavome. Atvykusius į Dzūkijos Nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato Merkinės lankytojų centrą pasitiko gidė Laima. Iš čia išvykome į Pilnų namų benduomenę, kurioje malda bei darbu yra gydomi žmonės, turintys priklausomybių. Žmonės ten dirba, meldžiasi ir tiesiog gyvena kartu. Su gide bevaikščiodami matėme, kaip pagal seną vienuolių tradiciją bei sistemą auginamos ekologinės vaistažolės bei kitos gėrybės. Įspūdį paliko pastatas, kuriame vaistažolės džiovinamos. Gaila, nebuvo ten leista patekti, nes tai labai švari bei sterili aplinka, ir visa energija, skirta ruošti vaistažolėms, gaunama iš saulės kolektorių, kurie sumontuoti vienoje to pastato pusėje. Dievo Gailestingumo šventovėje pasigrožėjome paveikslais ir kuklumu, pasimeldėme. Ir pajudėjome kaimo kryžiaus link, kuris ir įvažiuojančius mus pasitiko. Gidė Laima pasakojo, kad kiekvieno kaimo pradžioje, viduryje ir pabaigoje buvo statomi kryžiai, kad apsaugotų kaimo gyventojus nuo įvairių nelaimių. Paskui vykome į Liškiavą, kur pasigrožėjome Vienuolyno ansambliu, Šv. Trejybės bažnyčia, pastatyta XVII amžiuje, pribloškusia visus mus savo puošnumu. Na, atrodo toks didelis pastatas, bet viduje – puošni, maža, sakrali erdvė. Kaip pasakojo Laima, tai sustiprina garsą, kuris sklinda nuo vargonų. Išėję iš bažnyčios susipažinome su Nemuno atodangos apačioje atnaujinta estrada, kurioje, kaip sakė gidė, vienuoliai rengė muzikinius vakarus, skaitydavo eiles. Netoli matėsi tvenkinėliai, kuriuose jie augino žuvis.

Stebime „Ūlos akį“.

Manto pasakojimą tęsia auklėtoja Vilma:
– Pasivaikščioję po Liškiavos Alkakalnį, piliakalnį, vykome į Zervynų etnografinį 48 sodybų gatvinį kaimą, esantį Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje abipus Ūlos upės. Vaikus ypač stebino, kad išlikę autentiški mediniai pastatai, sienos gulsčių rąstų, be vinių, o gegniniai stogai, dengti  malkenomis ir nendrėmis. Einant per tuščią nuo žmonių kaimą, netikėtai pasitiko senolė Birutė Tamulevičienė. Ji su mokiniais bendravo dzūkiškai, labai nuoširdžiai ir atvirai papasakojo savo gyvenimo istoriją ir pakvietė atvažiuoti pas ją į svečius, nes  dienas pradžiugina tik šuniukas, o vaikai aplanko savaitgaliais. Birutė saugo Zervynų kaimo tradicijas, papročius ir noriai juos perduoda ateinančioms kartoms. Senolei gaila, kad kaimas ištuštėjo. Ji prisiminė ir ne taip seniai į Amžinybę išėjusį rašytoją Juozą Aputį, kuris čia gyveno ir kūrė.
Kadangi buvo labai karšta diena, jėgas visi atgavo, pabraidžioję po veržlius ir šaltus Ūlos upelio vandenis.

… rišame sodus.

Pavažiavus Žiūrų link kunkuliuoja unikalus „Ūlos akies“ šaltinio ežerėlis. Apie šią akį gidė pasakojo legendą, kuri visiems ilgam įsiminė: „Į didelį ežeriuką įpuolė jautis, kuris išplaukė ties Daugų ežeru, o čia liko tik maža akelė ir iš jos nuolat paslaptingai trykšta tyras, švarus vanduo, kurį galima gerti. Pasakojama, kad jeigu nusiprausi juo vidurnaktį, tai tikrai atjaunėsi“. „Ūlos akį“ tyrinėję mokslininkai kol kas dar negali atsakyti, koks jos gylis ir kaip iš tikrųjų „akis“ atsirado. Mokiniai bandė išmatuoti gylį ir pastebėjo, kad šis vanduo nesidrumsčia.
Aplankėme ir Merkinės piramidę. Vaikus pribloškė jos architektūra, akustika kupole.
Vakarėjant atvykome į poilsiavietę Maksimonyse, kur pirmiausia susipažinome su Dzūkijos krašto tradicijomis ir amatais. Gidė Laima pravedė edukacinį užsiėmimą „Sodų rišimas“. Įdėmiai visi klausė, dalyvavo pokalbyje su gide apie šiaudinių sodų paskirtį  senovėje. Keletas mokinių žinojo, kad jie kabinami gimstant vaikui, per vestuves, per Kūčias. Tačiau tik edukacijos metu, rišdami sodus,  suprato, kad jų kūryboje reikalingos geometrijos, matematikos žinios. Juk rišti sodą – kaip statyti namą ar austi audinį. Savo auklėtiniams paaiškinau, kad sodų konstrukcija primena ir fizikos, ir chemijos moksluose žinomą molekulių kristalų sandarą ir schemas. Pasak gidės, sodai pradeda populiarėti, daugėja norinčių išmokti juos rišti. „Sodus rišti gali tik skaidrių minčių žmogus“, – sakė gidė ir pasidžiaugė jiezniečiais, kurie dirbo kūrybiškai, susikaupę. Surištus sodus vaikai vežėsi namo parodyti tėveliams.
Sodyboje, esančioje tarp miškų, kur nebuvo net mobilaus telefono ryšio, mokiniai stengėsi išgirsti unikalaus miško tylą ir garsus,  žaidė žaidimus, kūreno laužą, dalijosi dienos įspūdžiais net ir po saulės laidos. Todėl naktis buvo labai trumpa. Atsikėlę visi skubėjo pamatyti saulėtekį ir išgirdo juos sveikinančių paukščių balsus.
Pėsčiomis grįžome atgal į Merkinės lankytojų centrą, su kuriuo supažindino gidė, o vėliau skubėjome ant Merkinės piliakalnio, kurio papėdėje vyko miestelio šventė. Merkinė – mažoji kultūros sostinė,  todėl, pasak gidės, čia vyksta daug renginių. Vieni stebėjo „Trimito“ orkestro ir Merkinės bendruomenės koncertą papėdėje, o ištvermingiausieji – juo grožėjosi nuo piliakalnio viršūnės. Paskutinis aplankytas objektas, kuris mokiniams paliko didžiausią įspūdį, nes sukėlė šiek tiek baimės – 25 metro aukščio Merkinės apžvalgos bokštas, stovintis ant Baltojo kalno, nuo kurio atsiveria Merkio, Nemuno ir Straujos slėniai, užnemunės toliai…
Mokinių ir jų tėvelių vardu už galimybę pažinti gimtąjį kraštą, kaimyninį regioną dėkojame LR Seimo nariui Andriui Palioniui bei jo padėjėjui, kraštiečiui Arūnui Vaidogui.
Svečiuose pas dzūkus pajutome tai, ką jautė ir aprašė V. Krėvė – Mickevičius, kad  „daugel mūsų Tėvynėje yra puikių ir gražių vietų… bet tarp jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis – ir savo aukštais kalneliais, ir žemais kloneliais, savo tamsiomis giriomis, didžiais tankumynais.., kur lakštingalėlės ankstų rytą ir vėlų vakarėlį lakštuoja ir niaurią girelę linksmina“…
…tegu kelionių po Lietuvą įspūdžiai mokiniams įsirašo į jų gyvenimo „sąsiuvinius“ ir skatina iš naujo mąstyti ir vertinti, pažinti tai, ką patyrė ir matė keliaudami po gimtajį kraštą.
Jiezno gimnazijos VII klasės vadovė Vilma Mekionytė