„…svarbiausia atrasti ir suprasti istoriją“

„Misija Sibiras 2016“ ekspedicijos komanda – keturiolika (iš viso 16 narių – aut. past. ) laimingiausiųjų, praėjusių atrankos etapus, birželio 17 dienos popietę, Birštone palikę automobilius, pėsti panemune atėjo į Prienų tradicinių amatų centrą VšĮ „Meninė drožyba“. Norėdami įgyti kuo daugiau patirties bei išminties, geriau pasiruošti kelionei jie ir  atvyko pas medžio drožėją, tautodailininką Algimantą Sakalauską.
Išvyksta ši grupė į Igarką liepos 17 -ąją. Jų kelionė tęsis 16 dienų.  Tai – jau ketvirta ekspedicijos dalyvių grupė, kuri kasmet prieš kelionę „stabteli“ Prienuose. Labai gražu, kad Lietuvoje yra jaunų ir be galo talentingų žmonių, kuriems tikrai rūpi mūsų tautos praeitis, istorija, kuriems ne tas pats, kaip gyveno tremtyje jų seneliai ar proseneliai, kuriems svarbu perduoti žinią tremtiniams, jų palikuonims, kad jie buvo ir yra svarbūs mūsų šaliai, svarbūs jų gyvenimai ten ir čia, kaip kad be galo svarbūs ir tie, kurie Amžinojo poilsio atgulė amžino įšalo žemėje…
Šiai ekspedicijai, jau trečiajai, vadovaujantis Arnoldas Fokas sakė, kad grupėje yra jaunimo iš įvairių Lietuvos regionų: Kauno, Marijampolės, Raseinių, Tytuvėnų, Vilniaus. Pats Arnoldas į ekspediciją vyksta aštuntą kartą. Pasak jo, į Igarką 1948 m. gegužės 22 dieną, vykdant operaciją „Vesna“, buvo ištremta visas ešelonas lietuvių. Šiemet ekspedicijos dalyviams teks paplušėti vienoje didžiausių kapaviečių, kurioje atgulę per 500  mirusiųjų. Stebėdamas, kaip puikiai „Medinės drožybos“ kieme tvarkosi jo grupės draugai, vadovas šyptelėjo: „aš pats stebiuosi, jie nežino, kas dar jų laukia“. Visos viešnagės metu geros nuotaikos nestokojusi Ingrida tikino, kad didelis noras  būtinai išsipildo. Ji į ekspediciją pateko iš trečio karto. Sako, kad atrankoje dalyvavo kas dvejus metus, o šiais – pasisekė. Ingridai ir kuprinė nesunki, ir iššūkiai nebaisūs. Šiandien ji mano, kad gal ir gerai, jog nepateko į ankstesnes ekspedicijų grupes – dabar juk pati labiau subrendo.
Amatų centro kiemelyje laikinai įsikūręs jaunimas įkūrė laužą, ir „virtuvės šefai‘ ėmėsi maisto gaminimo. Tuo metu Algimantas jiems negailėjo patarimų. Pirmiausia jis patarė, kaip save saugoti kelionės metu. „Niekas ten daktaro neatsiųs, patys sau turėsit padėti“, – sakė jis ir pasidalino pastebėjimais, kaip atskirti nervų šaknelių uždegimą nuo stuburo pažeidimų problemų, kaip pakelti svorius, kaip taisyklingai daryti stuburo tempimo pratimus būtent tokiomis sąlygomis, kokias turės.
Pakalbinti ekspedicijos grupės dalyviai mielai dalijosi mintimis. Martynas, kuris ekspedicijos metu įamžins grupės dalyvių visą „gyvenimą nuo taško pirmyn iki taško atgal“,  sakė, kad jam net dvejonių nekilo dėl dalyvavimo ekspedicijoje: „Per kelionę svarbiausia atrasti ir suprasti istoriją“. Šiaulietis Vaidotas, kurio profesinė veikla susijusi su studijomis – istorija ir pedagogika, mano, kad tremties tematika daugiau teorinė, per mažai analizuojama. Todėl, vaikino nuomone, labai svarbu atgaivinti ir parodyti ir grįžusiems tremtiniams, ir negrįžusiems, kad jie nėra pamiršti. „Būtent trėmimų metu Lietuva neteko didžiausios dalies inteligentijos“, – pabrėžė Vaidotas ir tikino, kad džiaugiasi galimybe dalyvauti jam labai svarbioje misijoje – ekspedicijoje į amžino įšalo žemę.
Kauno miesto muziejaus muziejininkas, VU istorijos doktorantas Simonas Jazavita įdomiai pasakojo apie savo senelį, kuris asmeniškai pažinojo paskutinįjį Dainavos apygardos partizanų vadą Vincą Daunorą – Kelmą, o Simono prosenelis „pabuvojo“ lageryje už tai, kad paskolino uniformą… Vaikino krikšto tėtė yra gimęs prie Irkutsko. Kartu vyksta ir Justina iš LNK žinių tarnybos, ir Ugnė Karaliūnaitė, žurnalistė iš portalo „Delfi“. „Man pačiai labai įdomu, kaip jausiuosi emociškai. Šeimoje nėra buvę panašių tragedijų, todėl džiaugiuosi galimybe geriau suprasti tą istorijos dalį, kurią žinau tik iš vadovėlių“, – sakė Ugnė ir pasakojo, kad ji, kai tik bus galimybė, siųs savo straipsnius portalui. Pirmoji galimybė bus iš Maskvos, o toliau – niekas nežino, kur suras internetą. Ugnė tikisi sutikti dar gyvų tremtinių, jų palikuonių, nes, jos manymu, gyvos istorijos yra įdomiausios. Beje, visi ekspedicijos dalyviai rašys savo dienoraščius, kurie bus publikuojami.
Į ekspediciją vykstantis Lukas Paltanavičius iš Marijampolės sakė, kad jo darbas lyg ir nesusijęs su kelione. „Esu „augalų daktaras“, dirbu Agroverslo kompanijoje „SCANDAGRA“, tačiau pamačiau, kad prasidėjo registracija į misiją ir pasakiau sau: „varysiu“, – neslepia Lukas, mėgstantis ir ekstremalų sportą, keliones. Ir į šią jį paskatino mama, su kuria ir kalnų upėmis plaukė, ir į kalnus kopė. O, be to, ir Luko močiutė yra buvusi tremtinė. Su seneliu susipažino Irkutske, kur susilaukė keturių vaikų, tik Luko mama jau gimė Lietuvoje. Šeimos istorijos puslapiai paskatino jį dar daugiau įsigilinti į trėmimų laikotarpį. „Asmeniškai noriu iššūkių, – išeit iš komforto zonos, nors dabar ir XXI amžius, bet nereiškia, kad negalim ištvert ir XVI a. sąlygomis“. Lukas džiaugiasi, kad močiutė dar drauge su visais. „Mus išvežė ir nebuvo jokių konkursų kaip jums – visiems po bilietą davė“, – sakė ji anūkui. O dėdės ir tetos Lukui daug papasakojo ir apie uodus, ir neužmirštamo gėrimo skonį būtent tremtyje. „Iš tėtės pusės senelis patarė, jei puls meška, pasislėpti už medžio taip, kad jį meška apglėbtų ir atsidengtų jos pilvas, o tada jau į jį ir durti“, – prisimindamas duotus patarimus sakė Lukas.
Lukas Jankūnas iš Tytuvėnų, VU geografijos studentas, mokantis daug kalbų, per dvejus savanorystės metus Kroatijoje pamilęs laukinę gamtą, keliones ir net su meškomis išmokęs surasti bendrą kalbą, tikisi būti naudingas ekspedicijoje.
„Ko išmoksim iš Algimanto, stengsimės pritaikyti Igarkoje. Juk nebus, kas galėtų padėti ten kryželį pastatyti“, – pietų metu tikino jaunimas. Ekspedicijos dalyvius taip pat domino tai, kaip perduodamas kryždirbystės menas. Algimantas mielai prisiminė ir savo darbų pradžių pradžią, savo patirtis, įvairius darbus, dalyvaujant ekspedicijoje prie Lamos ežero. Pokalbis vijo pokalbį: apie kryžius, medieną, kaip apsaugoti viršutinę kryžiaus dalį, kaip įkasti patį kryžių į žemę, kaip apsaugoti nuo rasos lašų, kurie nugraužia medį, armatūrą.  Pasirodo, reikia medžio viršūne į žemę kryžių statyti. Algimantas, turėjęs galimybę mintimis susikalbėti su Tėvu Stanislovu, prisiminė ir jo patarimus. Stebint Algimanto bendravimą su jaunimu, jo pasakojimą apie kryždirbystę, stogastulpius, apie svajonių angelą ir runas, simbolius – heraldiką, gamtos ir žmogaus sąlytį, gamtos jėgas, kaip pagalbos ženklą, medžio brandumą ir kitus įdomius dalykus, galima buvo justi, kad šis žmogus išties panašus į Tėvą Stanislovą. Nė karto iš Algimanto lūpų nenuskambėjo įsakmus, reiklus, „pamokslaujantis“ ar teisiantis žodis. Jis kažkaip moka pasakyti labai daug ir labai paprastai… „Mus apgauna protas, pasikliaukit išmintim“, – šiltai šypsodamasis patarė Algis, kai visi stabtelėjo prie jo gausybės šaukštų ir vieno iš jų jis paprašė nustatyti medžio pavadinimą. Labai sudomino ekspedicijos dalyvius tas šaukštas. Uostė, glostė, o, pasirodo, reikėjo „atidaryti medžio poras“… Ir kvapas išdavė, kad tai yra kamparo medis.
„Meninės drožybos“ vadovas taip pat pasiūlė „Misijos Sibiras 2016“ ekspedicijos grupės dalyviams trumpą pertraukėlę stabtelėti vieniems šalia kitų grupių padarytų kryžių, išsaugotų VšĮ „Medžio drožyba“ amatų centre, išanalizuoti kryžių jungtis, pastebėti, kaip augo medis, iš kurio pagaminti kryžiai.
…Kai ši Prienuose sutikta ekspedicija sugrįš iš Igarkos, ji bus sukaupusi daug įspūdžių bei įvairių patirčių, kuriomis žadėjo pasidalinti ir su „Gyvenimo“ skaitytojais. O kad visi grupės dalyviai  stiprūs ne tik fiziškai, bet ir kupini žinių, išminties ir begalinio noro padėti savo šaliai  – jau patvirtino savo pirmosios viešnagės Prienuose metu.
Palma Pugačiauskaitė